Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Kelionė traukiniu jai buvo neįprasta, todėl žavinga. Traukinio tikrai negalėjai pavadinti ekspresu ir Viktorija jau pradėjo suprasti, kad nekantrumas būdingas tik vakariečiams.

Stotyje jos jau laukė automobilis diplomatiniais numeriais, kuris nuvežė ją į konsulatą. Jis įvažiavo pro didžiulius vartus į nuostabų sodą ir sustojo priešais laiptatakį, vedantį į visą namą apjuosusi balkoną. Pro siūbuojančias vieliniu tinkliuku aptrauktas duris Viktorijos išėjo pasitikti besišypsanti misis Kleiton.

— Džiaugiuosi jus matydama, — pasakė ji. — Šiuo metų laiku Basra iš tiesų nuostabi, todėl neturėtumėte išvykti iš Irako jos nepamačiusi. Laimei, dabar pas mus svečiuojasi tik daktaro Ratbouno darbuotojas, labai mielas jaunuolis, bet kartais sulaukiame tiek svečių, jog tiesiog nežinome, kur juos visus apgyvendinti. Tik gaila, kad jūs prasilenkėte su Ričardu Beikeriu. Jis išvyko prieš tai, kai gavau misis Kardju Trenč telegramą.

Viktorija neturėjo nė menkiausio supratimo, kas toks tas Ričardas Beikeris. „Ir gerai, kad prasilenkėme“, — pagalvojo Viktorija.

— Porai dienų jis buvo išvykęs į Kuveitą, — tęsė misis Kleiton. — Tai dar viena vieta, kurią turėtumėte aplankyti, kol jos dar nesuniokojo civilizacija. O tai gali įvykti labai greitai. Visi miestai anksčiau ar vėliau bus suniokoti. Ko pageidautumėte pirmiausia — išsimaudyti ar išgerti kavos?

— Norėčiau išsimaudyti, — su dėkingumu pasakė Viktorija.

— Kaip laikosi misis Kardju Trenč? Štai jūsų kambarys, o čia vonia. Ar jūs seniai su ja pažįstamos?

— Ne, — nemeluodama atsakė Viktorija. — Susipažinau su ja Bagdade.

— Tikriausiai ji iškamantinėjo jus jau per pirmąjį ketvirtį valandos? Manau, jūs jau pastebėjote, kad ji baisi liežuvautoja, norinti viską apie visus žinoti. Nepaisant to, ji gera pašnekovė ir tikrai pirmaklasė bridžo žaidėja. Jūs tikrai nenorite pirmiau išgerti kavos ar dar ko nors?

— Ne, ačiū.

— Gerai. Tuomet pasimatysime vėliau. Ar daugiau jums nieko nereikia?

Su šiais žodžiais darbšti tarsi bitė misis Kleiton išskubėjo iš kambario. Viktorija išsimaudė, susišukavo ir pasidažė taip rūpestingai, kaip tai daro mergina besiruošianti susitikti su jai patinkančiu jaunuoliu.

Viktorija vylėsi, jog jai pavyks pasimatyti su Edvardu be liudininkų. Netaktiškų replikų iš Edvardo ji nesitikėjo. Laimei, jis žinojo jos pavardę, todėl tikriausiai nenustebs, kai Viktorija bus pristatytajam kaip „mis Ponsfut Džouns“. Tačiau nuostabą gali sukelti tai, kad ji apskritai atsidūrė Irake. Būtent dėl šios priežasties Viktorija ir norėjo bent akimirkai su juo pabūti viena.

Apsivilkusi vasarinę suknelę (kadangi Basros klimatas jai buvo panašus į birželio mėnesio orą Londone), ji tyliai išėjo balkoną ir ėmė laukti iš muitinės grįžtančio Edvardo.

Pirmiausia pasirodė aukštas lieknas vyras mąsliu veidu. Kai jis ėmė lipti laiptais, vedančiais į balkoną, Viktorija greitai šmurkštelėjo už kampo. Ir tuomet ji išvydo Edvardą, įeinantį pro sodo vartelius, kurie vedė prie upės vingio.

Ištikima Džiuljetos tradicijai, Viktorija persisvėrė per balkoną ir sušvilpė.

Edvardas, kuris Viktorijai pasirodė dar gražesnis nei buvo, ėmė dairytis.

— Tsss! Aš čia, viršuje, — prislopintu balsu šūktelėjo Viktorija.

Edvardas pakėlė galvą. Jis atrodė priblokštas.

— O Viešpatie! — sušuko jis. — Tai Čering Krosas15!

— Tylėkite! Palaukite, aš tuoj nusileisiu.

Viktorija nuskubėjo atgal, prie laiptų. Nusileidusi jais, pasuko už kampo, kur paklusniai stovėdamas jos laukė Edvardas. Jo veide vis dar atsispindėjo nuostaba.

— Juk negalėjau taip anksti prisigerti, — pratarė Edvardas. — Iš tikrųjų čia jūs?

— Taip. Tai aš, — pasakė Viktorija linksmai.

— Bet ką gi jūs čia veikiate ir kaip čia patekote? Maniau, kad jau niekad jūsų nepamatysiu.

— Aš irgi taip maniau.

— Tai tiesiog stebuklas. Ir vis dėlto, kaip jūs čia patekote?

— Atskridau lėktuvu.

— Savaime suprantama, kad atskridote. Kitaip nebūtumėte taip greitai čionai atvykusi. Aš tik norėjau paklausti, kokie vėjai atnešė jus į Basrą? Kaip jūs čia patekote?

— Traukiniu, — atsakė Viktorija.

— Jūs išsisukinėjate, mažoji išdykėle. Dieve, kaip džiaugiuosi jus matydamas! Ir vis dėlto, kaip čia atsidūrėte?

— Į Bagdadą mane atsivežė moteris, kuri susilaužė ranką. Ji amerikietė, tokia misis Klip... Kitą dieną, po to, kai susipažinau su jumis, ji man pasiūlė darbą. Jūs kalbėjote apie Bagdadą, o Londonas man jau buvo šiek tiek įgrisęs, taigi pagalvojau, o kodėl nepakeliavus?

— Jūs tikra pokštininke, Viktorija. O ta misis Klip irgi čia?

— Ne, ji išvažiavo pas dukrą, gyvenančią netoli Kirkuko. Ji mane pasamdė tik kelionei į Bagdadą.

— Tuomet ką jūs čia veikiate?

— Vis dar keliauju, — pasakė Viktorija. — Tačiau dėl to reikėjo griebtis šiokių tokių gudrybių. Štai kodėl norėjau su jumis pasikalbėti akis į akį, prieš susitinkant viešumoje. Nenorėčiau, kad kam nors pasakytumėte, kad kai paskutinį kartą mane matėte, aš buvau ką tik iš darbo atleista stenografistė.

— Galite nesijaudinti. Tik pasakykite kuo jūs būsite, kaip vadinsitės ir aš patvirtinsiu kiekvieną jūsų žodį.

— Vadinuosi mis Ponsfut Džouns. Mano dėdė yra įžymus archeologas, kuris vykdo kasinėjimo darbus gana atokioje vietovėje, o aš netrukus prie jo prisijungsiu.

— Ir visame tame nėra nė lašo tiesos?

— Žinoma ne. Tačiau visai tikroviška.

— O taip, tikrai. Bet ką darytumėte tada, jei akis į akį susidurtumėte su senuoju Pusifutu Džounsu?

— Ponsfutu. Mažai tikėtina. Kiek man žinoma, jei jau archeologai pradeda kasinėti, jie kasinėja kaip pamišę — jų nesustabdysi.

— Tikriau sakant, kaip terjerai. Gal ir jūsų tiesa. O ar jis turi dukterėčią?

— Iš kur man žinoti? — pratarė Viktorija.

— A, vadinasi jūs nemėginsite apsimesti konkrečiu asmeniu? Tuomet viskas daug paprasčiau.

— Taip. Galų gale, žmogus juk gali turėti daug dukterėčių. O kraštutiniu atveju galiu sakyti, jog esu tolima giminaitė, tiesiog pripratusi jį vadinti dėde.

— Jūs viską apgalvojote, — pasakė susižavėjęs Edvardas. — Viktorija, jūs iš tiesų nuostabi. Niekuomet nebuvau sutikęs merginos panašios į jus. Galvojau, kad jūsų daugiau nepamatysiu, o jeigu ir pamatysiu, tai po daugelio metų ir jūs manęs neprisiminsite... O dabar jūs čia.

Kupinas susižavėjimo žvilgsnis, kuriuo Edvardas žiūrėjo į Viktoriją, suteikė jai didžiulį pasitenkinimą. Jeigu ji būtų buvusi katė, ji būtų pradėjusi murkti.

— Bet jums tikriausiai reikalingas darbas, ar ne? — paklausė Edvardas. — Juk nepaveldėjote turto?

— Žinoma ne. Man reikia darbo, — lėtai ištarė Viktorija. — Tiesą sakant, aš buvau nuėjusi į jūsų „Alyvų šakelę“, mačiausi su daktaru Ratbounu. Paprašiau jo darbo, tačiau jis nebuvo labai supratingas ir pasiūlė man neapmokamą darbą.

— Senas šykštuolis iš tikrųjų spaudžia savo pinigus, — pareiškė Edvardas. — Jis norėtų, kad visi dirbtų už dyką, vien iš meilės menui.

— Edvardai, jūs manote, kad jis apgavikas?

— Ne-e... Tiesą sakant, aš ir pats nežinau, ką galvoti. Jokio pelno iš „Alyvų šakelės“ jis negauna, todėl tas entuziazmas, su kuriuo jis dirba, turi būti tikras. Ir vis dėlto, man jis nepanašus į kvailį.

— Geriau eime į vidų, — pasakė Viktorija. — Vėliau apie tai pakalbėsime.

— Net nenumaniau, kad jūs pažįstama su Edvardu! — sušuko misis Kleiton.