Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Viktorija susiraukusi klausėsi.

— Sakysite, kad šiais laikais neįmanoma ko nors nuslėpti nuo pasaulio. Žinoma, aš neturiu omenyje pogrindinės veiklos — ji gali būti vykdoma bet kur. Kalbu apie plačią šiuolaikinės produkcijos gamybą. Vis dar egzistuoja nuošalūs, niekam nežinomi kampeliai, nutolę nuo prekybos kelių, apsupti kalnų ir dykumų, į kuriuos užklysta tik pavieniai keliautojai ir kuriuose svetimšaliai susiduria su priešiškai nusiteikusiais vietiniais gyventojais. Tokiose vietose gali būti vykdoma veikla, apie kurią niekada nesužinos išorinis pasaulis arba tai tebus migloti ir absurdiški gandai.

— Į vieną iš tokių vietų galima patekti per Kiniją ar Himalajus. Kelias į ją yra sunkus ir ilgas. Ten patenka iš visų žemės kampelių siunčiami įrengimai ir darbuotojai, nors nurodomas visai kitas kelionės tikslas. Stengiamasi, kad šis mechanizmas nebūtų atskleistas. Tačiau vienas žmogus ėmė sekti jų pėdsakais. Tai buvo nepaprastas žmogus, turėjęs draugų ir ryšių visuose Rytuose. Jis gimė Kašgare ir mokėjo visus vietinius dialektus ir kalbas. Jam kilo įtarimų ir jis ėmė sekti pėdsakais. Kai jis grįžo į civilizuotą pasaulį, jo ataskaita buvo tokia neįtikėtina, kad juo nepatikėjo. Jis prisipažino, kad sirgo karštine, todėl jo ataskaita buvo palaikyta kliedesiais. Tik du žmonės patikėjo jo pasakojimu. Vienas jų buvau aš. Neįtikėtini dalykai dažnai pasirodo esantys tikri, todėl aš patikėjau. O kitas buvo... — Deikinas dvejodamas nutilo.

— Kas? — paklausė Viktorija.

— Kitas buvo seras Rupertas Kroftonas Li, įžymus keliautojas, pats klajojęs po tuos nuošalius kampelius ir žinantis ten atsiveriančias galimybes. Viskas baigėsi tuo, kad Karmaiklas — taip vadinosi tas nepaprastas žmogus — nusprendė ten keliauti ir gauti įrodymų. Laukė sunki ir pavojinga kelionė, tačiau niekas kitas negalėjo to padaryti. Jis iškeliavo prieš devynis mėnesius ir tik prieš kelias savaites mes sulaukėme iš jo žinių. Jis turėjo tai, dėl ko iškeliavo — nenuginčijamų įrodymų. Tačiau priešai sužinojo apie tai. Jiems buvo gyvybiškai svarbu, kad jis negrįžtų namo su įrodymais. Akivaizdu, jog visur pilna jų agentų. Informacija nuteka netgi iš mano departamento ir, dievaži, labai aukštu lygmeniu.

— Kiekviename pasienyje jam buvo surengtos užkardos. Nekalti žmonės buvo nužudyti tik todėl, kad jiems pasirodė panašūs į Karmaiklą. Kaip matot, jie nelabai vertina žmogaus gyvybę. Šiaip ar taip, jis perėjo visas užkardas, gyvas ir sveikas... iki šio vakaro.

— Tai buvo tas pats žmogus, kurį nudūrė?

— Taip, mano brangioji. Labai drąsus ir nepalenkiamas jaunuolis.

— O kaip įrodymai? Ar jie pagrobėjuos?

Išvargusiame Deikino veide pasirodė šypsnys.

— Nemanau. Pažinodamas Karmaiklą, galiu teigti, jog nepagrobė. Tačiau jis mirė, nesugebėjęs mums pasakyti, kur ir kaip rasti tuos įrodymus. Manau, jog mirdamas jis mėgino mums tai pasakyti, davė raktą kaip surasti įrodymus... Liuciferis, Basra, Lefaržas... — lėtai pakartojo Deikinas. — Būdamas Basroje jis mėgino kreiptis į konsulatą, bet jo ten vos nenušovė. Galimas dalykas, kad įrodymus jis paliko kažkur Basroje. Aš norėčiau, kad jūs. Viktorija, vyktumėte į Basrą ir pamėgintumėte tai sužinoti.

— Aš?

— Taip, jūs. Jūs neturite patirties, jūs nežinote, ko ieškoti, tačiau būtent jūs girdėjote paskutinius Karmaiklo žodžius ir galbūt būnant vietoje tie žodžiai jums ką nors pasakys... Kas žino? Juk neveltui sakoma, kad naujokus lydi sėkmė.

— Norėčiau nuvykti į Basrą, — energingai pareiškė Viktorija.

Deikinas nusišypsojo.

— Todėl, kad ten dabar yra jūsų vaikinas, ar ne? Gerai. Tai puiki priedanga. Nėra geresnės priedangos už tikros meilės romaną. Nuvyksite į Basrą ir atidžiai viską stebėsite, ištempusi ausis klausysite. Jokių instrukcijų aš jums duoti negaliu, bet taip netgi geriau. Man regis, jūs ir taip labai sumani mergina. Ką reiškia žodžiai „Liuciferis“ ir „Lefaržas“. Jeigu tik jūs gerai juos išgirdote, aš nežinau. Esu linkęs sutikti su jumis, kad „Lefaržas“ tikriausiai yra pavardė. Paieškokite žmogaus tokia pavarde.

— Kaip man nuvažiuoti į Basrą? — dalykiškai prašneko Viktorija. — Ir už kokius pinigus?

Deikinas išsiėmė piniginę ir padavė jai pluoštą banknotų.

— Už šiuos pinigus. O dėl kelionės į Basrą rytoj ryte užveskite pokalbį su ta kvaila ragana misis Kardju Trenč. Pasakykite, jog prieš išvykdama į ekspediciją, kurioje jūs atseit dirbsite, labai norėtumėte aplankyti Basrą. Paklauskite ją apie viešbutį. Ji iš karto pasakys jums, kad turite apsistoti Britų konsulate ir išsiųs telegramą misis Kleiton. Tikriausiai ten rasite ir savo Edvardą. Kleitonų namai visuomet atviri — visi, kurie važiuoja pro šalį, apsistoja pas juos. Daugiau patarimų, išskyrus vieną, jums duoti negaliu. Jeigu atsitiks kas nors e... nemalonaus, jeigu jūsų paklaus, ką jūs žinote ir kam jūs dirbate — nemėginkite dėtis didvyre. Iš karto viską išklokite.

— Labai jums ačiū, — padėkojo Viktorija. — Aš taip bijau skausmo, kad jei mane pradėtų kankinti, vargu ar išlaikyčiau.

— Jie nekankins jūsų, — pasakė misteris Deikinas. — Na nebent tarp jų atsirastų koks sadistas. O šiaip kankinimai yra atgyvenęs dalykas. Nedidelis dūris švirkštu ir pati to nesuvokdama nuoširdžiai atsakysite į visus klausimus. Mes gyvename mokslo amžiuje. Todėl aš ir nenoriu, kad bet kokia kaina stengtumėtės išlaikyti viską paslaptyje. Jūs jiems nepasakytumėte nieko naujo, nieko, ko jie dar nežino. Reikia tikėtis, kad po šio vakaro įvykių jie supras koks yra mano ir Ruperto Kroftono Li vaidmuo.

— O Edvardas? Ar jam galima papasakoti?

— O tai jau nuspręskite pati. Teoriškai, niekam nevertėtų pasakoti apie tai, ką jūs veikiate Basroje. O praktiškai, — jis įsmeigė į ją atlaidžiai ironišką žvilgsnį, — taip jūs ir jį pastatysite į pavojų. Tai viena šio reikalo pusė. Tačiau aš žinau, kad jis tarnavo karinėse oro pajėgose ir yra pasižymėjęs. Todėl nemanau, kad jį baugintų pavojai. Šiaip ar taip, dvi galvos yra geriau nei viena... Jūs sakėte, kad Edvardas mano, jog su ta „Alyvų šakele“, kurioje jis dirba, kažkas ne taip? Įdomu, labai įdomu...

— Kodėl?

— Todėl, kad ir mums taip atrodo, — atsakė Deikinas. Patylėjęs pridūrė:

— Ir dar pora patarimų. Nepykite, kad apie tai kalbu, bet visų pirma, nepasakokite daug įvairiausių išsigalvotų istorijų, nes po to labai lengva susipainioti. Žinau, kad šiame reikale esate virtuoze, tačiau... Kuo paprasčiau, tuo geriau...

— Prisiminsiu tai, — nuolankiai pasakė Viktorija. — O koks kitas patarimas?

— Įdėmiai klausykitės visko, kas bus susiję su Anos Šyl vardu.

— O kas ji tokia?

— Mes labai mažai žinome apie ją, o norėtųsi žinoti daugiau...

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

— Nesąmonė! Jūs negalite apsistoti oro uosto viešbutyje. Turite apsistoti konsulate, — pasakė misis Kardju Trenč. — Kleitonai mielai jus priims. Aš jau daugelį metų juos pažįstu. Mes nusiųsim jiems telegramą, o išvykti į Basrą galėsite vakariniu traukiniu. Kleitonai yra seni daktaro Ponsfuto Džounso bičiuliai.

Viktorijos skruostus išmušė raudonis. Langou vyskupas, virtęs Languao vyskupu, buvo viena, o daktaras Ponsfutas Džounsas iš kūno ir kraujo — visai kita.

„Už apgaulę mane gali ir į kalėjimą pasodinti“, — jausdama kaltę mąstė Viktorija.

Paskui, ramindama save, ji pagalvojo, kad visu įstatymo griežtumu yra baudžiama tik tada, kai melagingais pareiškimais mėgini išvilioti pinigus. Ar tai tiesa, ar ne, Viktorija nežinojo — kaip ir daugelis paprastų žmonių, ji neišmanė įstatymų, tačiau tokia mintis ją nuramino.