Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Beveik tą pačią akimirką pasigirdo primygtinis beldimas į duris.

— Kas ten? — šūktelėjo Viktorija išsigandusiu balsu.

— Policija! Prašau atidaryti! — atsakė vyriškas balsas už durų.

Vilkdamasi chalatą Viktoriją patraukė link durų. Ant grindų ji pastebėjo gulintį raudoną šaliką. Pakėlusi jį, paskubomis įkišo į komodos stalčių. Viktorija pasuko raktą ir pravėrė duris. Jos veide atsispindėjo išgąstis.

Prie durų stovėjo tamsiaplaukis jaunuolis, vilkintis kostiumu rausvai violetiniais ruoželiais, o už jo stovėjo vyras policininko uniforma.

— Kas atsitiko? — paklausė Viktorija, stengdamasi, kad jos balsas virpėtų.

Jaunuolis plačiai nusišypsojo ir gana nebloga anglų kalba pasakė:

— Atsiprašau, kad trukdau jus tokiu vėlyvu metu, tačiau mes gaudome pabėgusį nusikaltėlį. Jis įbėgo į šį viešbutį, todėl mes turime apieškoti visus kambarius. Jis labai pavojingas.

— Dieve mano! — Viktorija plačiai atidarė duris ir pasitraukė. — Prašau, užeikite ir apžiūrėkite. Kaip baisu! Apieškokite vonią. Ir drabužių spintą. Ar nepažiūrėtumėte po lova? Jis galėjo čia pratūnoti visa vakarą.

Apžiūra buvo labai trumpa.

— Ne, čia jo nėra.

— Jūs įsitikinęs, kad jis nepasislėpęs po lova? O ne, kokia aš kvaila! Jis apskritai negalėjo čia būti. Juk eidama gulti aš užrakinau duris.

— Dėkoju, mis, ir labanaktis.

— Verčiau jau vėl užsirakinsiu. Taip bus saugiau, — eidama paskui juos link durų, pasakė Viktorija.

— Taip bus geriausia. Dar kartą ačiū, mis. — Jaunuolis nusilenkė ir drauge su savo uniformuotu padėjėju pasišalino.

Užsirakinusi, Viktorija dar kelias minutes pastovėjo prie durų. Ji girdėjo, kaip policininkai beldžia į priešais esančias duris. Durys atsidarė ir ji išgirdo kimų pasipiktinusios misis Kardju Trenč balsą. Netrukus durys užsidarė, bet po kelių minučių vėl atsidarė. Policininkų žingsniai nutolo. Šįkart beldimas girdėjosi koridoriaus gale.

Viktorija nuėjo prie lovos nusprendusi, jog ir vėl padarė didžiulę kvailystę. Tik iš romantiškų paskatų ir todėl, kad išgirdo gimtąją kalbą, ji ištiesė pagalbos ranką žmogui, kuris galbūt yra ypač pavojingas nusikaltėlis. Nusiteikimas palaikyti medžiojamojo, o ne medžiotojo pusę kartais gali sukelti nemalonias pasekmes.

„Dabar man klius!“ — pagalvojo Viktorija.

Atsistojusi šalia lovos ji šiurkščiai tarė:

— Nagi, kelkitės!

Žmogus net nesujudėjo, todėl Viktorija, nekeldama balso, bet griežtai pridūrė:

— Jie išėjo. Galite atsikelti.

Tačiau ir šį kartą niekas nesujudėjo po pagalvių kauburiu. Nekantraudama Viktorija numetė pagalves į šalį ir atklojo antklodę.

Jaunuolis nejudėjo. Jo akys buvo užmerktos, o veidas papilkėjęs. Tuomet, užgniaužusi kvapą, Viktorija pastebėjo dar kai ką — ryškiai raudoną dėmę, kuri plėtėsi ant paklodės.

— O ne! — tarsi kažko maldaudama sušnabždėjo Viktorija. — Ne, ne... tik ne tai!

Tarytum atsiliepdamas į tą prašymą, sužeistasis atmerkė akis. Jis pažvelgė į ją tarsi iš labai toli, tarytum nebūdamas tikras ar apskritai ką nors mato.

Jo lūpos prasivėrė — garsas buvo toks silpnas, jog Viktorija nieko nesuprato. Ji pasilenkė prie sužeistojo.

— Ką jūs pasakėte?

Šį kartą jį išgirdo. Su didžiulėmis pastangomis jaunuolis ištarė du žodžius. Viktorija nebuvo tikra, ar išgirdo teisingai. Jis pasakė: „Liuciferis... Basra...“ Šie žodžiai atrodė absurdiški ir beprasmiai.

Akių vokai nusileido ir suvirpėjo. Jis ištarė dar vieną žodį — kažkokį vardą. Tuomet jo galva nusviro, o kūnas nurimo.

Viktorija vis dar stovėjo šalia lovos. Jos širdis daužėsi kaip pašėlusi. Ją apėmė begalinis gailestis ir pyktis. Ką daryti toliau, ji nežinojo. Ką nors pakviesti? Bet ką? Šiame kambaryje ji buvo viena su mirusiu žmogumi, todėl anksčiau ar vėliau policija pareikalaus pasiaiškinimo.

Ji karštligiškai mąstė apie susiklosčiusią situaciją, kai staiga ją privertė atsigręžti kažkoks garsas. Raktas, įstatytas į jos kambario durų spyną, buvo nukritęs ant žemės. O kol ji spoksojo į jį, pasigirdo rakinamos spynos garsas. Į kambarį įėjo misteris Deikinas, rūpestingai uždarydamas paskui save duris.

— Neblogai padirbėjote, mano brangioji, — eidamas prie jos prašneko jis. — Jūs greitai susiorientavote. Kaip jis?

— Man atrodo, jis... miręs... — užsikirsdama pasakė Viktorija.

Ji matė, kaip pasikeitė Deikino veidas — akimirką jame atsispindėjo didžiulis pyktis. Netrukus jis buvo toks pat, kaip ir vakar, tačiau kažkas jame jau buvo pasikeitę. Viktorijai pasirodė, kad jame neliko nė pėdsako neryžtingumo ir suglebimo.

Pasilenkęs ties mirusiuoju jis atsegė apdriskusį mundurą.

— Labai tikslus dūris į širdį, — atsitiesęs pareiškė Deikinas. — Jis buvo drąsus ir protingas vaikinas.

Viktorija atgavo žadą.

— Ką tik čia buvo policija. Jie sakė, kad jis nusikaltėlis. Ar jis iš tiesų nusikaltėlis?

— Ne. Žinoma, ne.

— O jie? Ar jie buvo tikri policininkai?

— Nežinau, — pasakė Deikinas. — Galbūt. Nors tai nekeičia reikalo esmės.

Tuomet jis uždavė klausimą Viktorijai:

— Ar prieš mirdamas jis ką nors pasakė?

— Taip.

— Ką būtent?

— Jis pasakė „Liuciferis“, o po to „Basra“. Šiek tiek vėliau jis ištarė vardą. Man regis, prancūzišką. Bet gal aš blogai išgirdau.

— Ir koks tas vardas?

— Atrodo, Lefaržas.

— Lefaržas... — susimąstęs pakartojo Deikinas.

— Ką visa tai reiškia? — savo ruožtu paklausė Viktorija ir su nerimu balse pridūrė: — Ir ką man dabar daryti?

— Padarysime viską, kad jūs nebūtumėte įpainiota į šią istoriją, — pasakė Deikinas. — O ką visa tai reiškia, aš jums paaiškinsiu vėliau, kai sugrįšiu. Visų pirma aš turiu rasti Marką. Jis yra šio viešbučio savininkas, ir be to, nors iš pirmo žvilgsnio to nepasakytum, protingas žmogus. Einu ir surasiu jį. Jis dar nebus atsigulęs. Dabar tik pusę dviejų, o anksčiau antros jis paprastai neina miegoti. O kol aš jo ieškosiu, pasirūpinkite savo išvaizda. Markas lengvai pasiduoda susikrimtusių gražuolių žavesiui.

Tai pasakęs, Deikinas išėjo. Tarytum sapnuodama Viktorija nuėjo prie tualetinio staliuko, susišukavo plaukus ir, kad atrodytų blyškesnė, pasipudravo. Susmukusi į krėslą išgirdo artėjančius žingsnius. Deikinas įėjo nepasibeldęs. Paskui jį įžengė Markas Tio.

Šį kartą Marko veide įprastinės šypsenos nebuvo.

— Jūs turite mums padėti, Markai, — prabilo misteris Deikinas. — Ši vargšė mergina patyrė didžiulį šoką. Vaikinas įsiveržė į jos kambarį ir susmuko, o mergina buvo labai geros širdies ir paslėpė jį nuo policijos. Ir štai dabar jis miręs. Žinoma, jai nereikėjo to daryti, bet juk merginos tokios minkštaširdės.

— Aiškus daiktas, kad mergina nemėgsta policijos, — pasakė Markas. — Niekas nemėgsta policijos. Ir aš jos nemėgstu, tačiau privalau gerai sugyventi su jais dėl savo viešbučio. Jūs norite, kad aš juos papirkčiau?

— Mes tik norime tyliai iš čia išgabenti kūną.

— Taip būtų geriausia. Aš nenoriu lavono savo viešbutyje. Bet kaip tai padaryti?

— Manau, kad tai galima padaryti, — prabilo Deikinas. — Ar jūsų šeimoje nėra gydytojo?

— Taip, mano sesers vyras Polas yra gydytojas. Jis labai puikus vyrukas, bet aš nenoriu, kad jis turėtų nemalonumų.

— Neturės, — patikino jį Deikinas. — Paklausykite, Markai. Iš pradžių mes pernešime kūną į mano kambarį, kad mis Džouns nebūtų įpainiota į šią istoriją. Po to aš pasinaudosiu jūsų telefonu ir po dešimties minučių į jūsų viešbutį įsvirduliuos visiškai girtas jaunuolis. Susigriebęs už šono jis garsiai pasiteiraus manęs. Tuomet nusvirduliuos į mano kambarį ir neteks sąmonės. Aš pašaukiu jus ir paprašysiu pakviesti gydytoją. Jūs atsiusite savo svainį. Jis iškvies greitąją pagalbą ir lydės mano girtą draugą į ligoninę. Pakeliui į ją mano draugas mirs. Mirties priežastis: dūris į širdį. Tai jums turėtų tikti. Jis buvo nudurtas gatvėje prieš jam ateinant į viešbutį.