Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Ar daktaras Ratbounas galėjo būti sukčius? Viktorija, kuri ką tik patyrė jo asmenybės žavesį, papurtė galvą. Žinoma, jo elgesys šiek tiek pasikeitė, kai ji prakalbo apie atlyginimą. Jam labiau patiko žmonės, kurie dirba už ačiū. O tai liudijo, kad daktaras turi sveiko proto.

Tokie žmonės būtų patikę ir misteriui Grynholcui.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Viktorija grįžo į „Tio“ viešbutį. Kojos maudė iš nuovargio. Markas sėdėjo terasoje ir kalbėjosi su liesu apšepusiu vidutinio amžiaus vyriškiu.

— Ateikite ir išgerkite su mumis, mis Džouns! — entuziastingai pakvietė Markas. — Ką gersite: „Martinį“ ar „Saidkarą“13? Susipažinkite, tai misteris Deikinas, o čia mis Džouns. Ji neseniai atvyko iš Anglijos. Taigi, mano brangioji, ką gersite?

Viktorija pasirinko „saidkarą“, pridūrusi, jog mielai užkąstų pistacijų, prisiminusi, jog jos pakankamai maistingos.

— Norite riešutų? Jėzau! — greitakalbe arabų kalba jis davė nurodymus padavėjui.

Misteris Deikinas niūriu balsu pareiškė, jog norėtų limonado.

— Bet juk tai juokinga! — sušuko Markas. — O štai ir misis Kardju Trenč. Jūs juk pažįstami su misteriu Deikinu, ar ne? O ko pageidaujate jūs?

— Džino su citrina, — pasakė misis Kardju Trenč, atsainiai linktelėjusi Deikinui galvą. — Atrodote sukaitusi, — kreipėsi ji į Viktoriją.

— Ilgai vaikščiojau apžiūrinėdama įžymybes.

Pagaliau buvo atnešti gėrimai. Viktorija suvalgė didžiulę lėkštę pistacijos riešutų ir bulvių traškučių.

Netrukus terasoje pasirodė nedidelio ūgio kresnas vyras. Svetingasis Markas pakvietė jį prisijungti prie kompanijos. Viktorijai jis buvo pristatytas kaip kapitonas Krosbis. Jis šiek tiek išverstomis akimis nužvelgė Viktoriją ir toji suprato, jog jis yra lengvai pasiduodantis moterų žavesiui.

— Neseniai atvykote? — pasidomėjo jis.

— Vakar.

— Taip ir pamaniau, nes nesu jūsų matęs anksčiau.

— Ji labai miela ir graži, ar ne? — su šypsena pasakė Markas. — Aš labai džiaugiuosi, jog mis Viktorija čia apsistojo. Jos garbei aš surengsiu nuostabius pietus.

— Su keptais viščiukais? — viltingai paklausė Viktorija.

— O taip, žinoma. Aš patieksiu žąsies kepenėlių paštetą, tikrą Strasburgo paštetą... gal ir ikrų, o paskui patieksiu žuvį, labai puikią žuvį iš Tigro upės, su padažu ir grybais. Ir dar bus kalakutas, įdarytas ryžiais, razinomis ir prieskoniais — toks, kokį gamina mano namuose... Maistas bus labai geras ir jūs turėsite daug valgyti. O jeigu jūs pageidaujate kepsnio, aš pasirūpinsiu, kad gautumėte tikrai didelį ir minkštą kepsnį. Pietūs bus ilgi ir puikūs. Nors aš pats nevalgau, o tik geriu.

— Tiesiog nuostabu, — silpnu balsu pratarė Viktorija. Jau vien nuo šių valgių aprašymo jai pasidarė silpna. Ji buvo alkana. Jai rūpėjo tik vienas dalykas — ar Markas iš tiesų ketina surengti jai tokius pietus, ir jeigu taip, tai kada.

— Maniau, kad vis dar esate Basroje, — kreipėsi misis Kardju Trenč į Krosbį.

— Vakar grįžau, — pasakė Krosbis.

Jo žvilgsnis nukrypo į balkoną.

— Kas tas plėšikas? Tas vyrukas su maskaradiniu kostiumu ir plačiabryle skrybėle?

— Juk tai seras Rupertas Kroftonas Li, — atsakė Markas. — Misteris Šrivenhemas vakar atvežė jį čia iš ambasados. Jis labai malonus žmogus ir įžymus keliautojas, kupranugariais keliavęs per Sacharos dykumą ir kopęs į kalnus. Toks gyvenimo būdas labai pavojingas ir pilnas nepatogumų. Man tai nepatiktų.

— Tai čia tas pats vyrukas, ar ne? Skaičiau jo knygą, — pasakė Krosbis.

— Mes abu skridome tuo pačiu lėktuvu, — įsiterpė Viktorija.

Viktorija pastebėjo, jog abu vyrai susidomėję pažvelgė į ją.

— Jis siaubingai pasipūtęs ir patenkintas savimi, — sukritikavo Viktorija.

— Aš pažinojau jo tetą, kuri gyveno Simloje, — prabilo misis Kardju Trenč. — Jų šeimoje visi tokie. Labai protingi, bet pasipūtę.

— Jis sėdi čia jau nuo ryto ir nieko neveikia, — pastebėjo Viktorija.

— Tai dėl skrandžio, — paaiškino Markas. — Šiandien jis dar nieko nevalgė. Gaila.

— Nesuprantu, — prabilo misis Kardju Trenč, — kodėl jūs toks storas, Markai? Juk jūs niekada nevalgote.

— Nuo gėrimo, — pareiškė Markas. Jis giliai atsiduso. — Aš per daug geriu. Šįvakar atvyks mano sesuo su vyru. Ir aš gersiu beveik iki ryto. — Jis vėl atsiduso, o tuomet kaip visuomet užriaumojo: — Jėzau! Jėzau! Atnešk visiems dar po stiklelį.

— Tik ne man! — paskubomis ištarė Viktorija. Misteris Deikinas taip pat atsisakė ir, pabaigęs gerti savo limonadą, išėjo. Netrukus į savo kambarį nuėjo ir Krosbis.

Misis Kardju Trenč sprigtelėjo Deikino stiklinę. — Kaip visuomet — tik limonadas. Tai blogas ženklas.

— Kodėl? — paklausė Viktorija.

— Blogai, kai žmogus pradeda gerti vienas.

— Taip, — pritarė Markas. — Jūs teisi.

— Jis iš tiesų daug geria? — paklausė Viktorija.

— Todėl jis ir neiškilo tarnyboje, — paaiškino misis Kardju Trenč. — Šiaip ne taip susidoroja su savo darbu, bet tai ir viskas.

— Bet jis labai puikus žmogus, — pareiškė geraširdiškasis Markas.

— Fui! Jis dykinėjantis silpnadvasis, neturintis ištvermės ir nesugebantis kabintis į gyvenimą. Dar vienas Rytuose nusmukęs anglas.

Padėkojusi Markui už kokteilį ir dar kartą atsisakiusi antro, Viktorija užlipo į savo kambarį. Nusiavusi batelius, ji atsigulė ir paskendo apmąstymuose. Jai buvo likę šiek tiek daugiau kaip trys svarai, tačiau šių pinigų vargu ar pakaks sumokėti Markui už maistą ir numerį. Pasinaudojus Marko dosnumu, tenkindamasi alkoholiniais gėrimais, riešutais, alyvuogėmis ir bulvių traškučiais, ji galėtų keletą dienų nesukti sau galvos dėl maisto. Kada Markas pateiks jai sąskaitą ir kaip ilgai jis lauks apmokėjimo. Viktorija nežinojo. Verslo reikaluose jis anaiptol nebuvo lengvabūdis. Žinoma reikėtų pasiieškoti pigesnio viešbučio. Bet kaip jį surasti, jei šio mieštoji visai nepažįsta? Reikėtų kuo greičiau susirasti darbą. Tačiau kur ir kokio darbo ieškoti, į ką kreiptis pagalbos? Likti vienam ir be pinigų svetimame mieste bet kam būtų buvę siaubinga, tačiau Viktorija, kaip visuomet, buvo įsitikinusi, kad sugebės išsikapstyti pati. Iš Basros grįš Edvardas... Bet kada? O gal Edvardas ją pamiršo? Kodėl po galais ji taip kvailai pasielgė ir atlėkė į Bagdadą? Ir kas gi, galų gale, tas Edvardas? Tik dar vienas žavingai besišypsantis ir gražiai kalbantis jaunuolis. Ji netgi nežinojo pavardės. Jeigu ji žinotų pavardę, galėtų išsiųsti jam telegramą. Bet ji netgi nežinojo kur jis apsistojęs. Viktorija nežinojo nieko ir būtent todėl ji negalėjo nieko daryti.

O ir pasitarti nebuvo su kuo. Ji negalėjo kreiptis į Marką, nes jis, nors ir buvo malonus, niekuomet nesiklausydavo. Misis Kardju Trenč ją ir taip įtarinėjo nuo pat pradžių. Misis Klip išvyko į Kirkuką, o daktarui Ratbounui ji visai nerūpėjo.

Žūtbūt reikia gauti pinigų arba susirasti darbą — bet kokį darbą. Prižiūrėti vaikus, klijuoti pašto ženklus ant vokų, dirbti padavėja restorane... Antraip ji bus pristatyta į ambasadą ir išsiųsta į Angliją. Ir daugiau niekada nepamatys Edvardo...

Su šia mintimi, iškankinta jaudulio, Viktorija ir užmigo.

Ji atsibudo po kelių valandų. Nusprendusi, jog septynis sykius nusidėjusi, vis tiek vieną sykį atkentės, nuėjo į restoraną ir sočiai pavakarieniavo. Po gausios vakarienės ji jautėsi apsunkusi, tačiau jos nuotaika pasitaisė.

„Neverta jaudintis. Pagyvensim — pamatysim. Gal aš ką nors sugalvosiu, o gal grįš Edvardas“, — mąstė Viktorija.