Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Kaip ir tikėjosi Viktorija, misis Kardju Trenč visiškai nieko nežinojo apie kolonijinius vyskupus.

— Dabar viskas aišku! — pridūrė ji.

Viktorija didžiuodamasi pagalvojo, kad puikiai išsisuko, nors buvo visai tam nepasiruošusi.

— O ką jūs čia veikiate? — paklausė misis Kardju Trenč su tuo pačiu nenumaldomu linksmumu, už kurio slėpėsi prigimtinis smalsumas.

„Ieškau jaunuolio su kuriuo trumpai šnektelėjau Londono skvere“ — vargu ar Viktorija galėtų taip atsakyti. Prisiminusi perskaitytą laikraščio žinutę ir savo žodžius misis Klip, Viktorija pasakė:

— Ketinu prisijungti prie savo dėdės, daktaro Ponsfuto Džounso.

— Ak štai kas jūs esate. — Misis Kardju Trenč buvo akivaizdžiai patenkinta tuo, kad „atpažino“ Viktoriją. — Jis žavingas vyrukas, nors ir šiek tiek išsiblaškęs. Bet mano manymu, to ir reikia tikėtis. Praeitais metais Londone klausiau jo paskaitos — jo dikcija tiesiog puiki, nors aš nesupratau nė žodžio iš to, ką jis kalbėjo. Taip, pro Bagdadą jis pravažiavo prieš kokias dvi savaites. Man regis, jis minėjo, kad vėliau atvyks ir keletas merginų.

Atstačiusi savo reputaciją. Viktorija paskubomis pertraukė pašnekovę.

— Gal žinote, ar daktaras Ratbounas yra čia? — paklausė ji.

— Ką tik atvyko, — pasakė misis Kardju Trenč. — Man atrodo, jis yra paprašytas kitą trečiadienį skaityti paskaitą institute. Apie „pasaulio giminingumą ir brolybę“ ar kažką panašaus. Jeigu norite žinoti mano nuomonę, visa tai yra nesąmonė. Kuo labiau mėgini žmones suartinti, tuo įtaresni jie tampa. Nesąmonė visa ta poezija, muzika, Šekspyro bei Vordsvorto vertimai į arabų, kinų ir indų kalbas. „Raktažolės ant upės kranto“ ir t.t. Kokia iš to nauda žmonėms, kurie niekada nėra matę raktažolės?

— Ar nežinote, kur jis apsistojęs?

— Man regis, „Babilono rūmų“ viešbutyje. Tačiau jo būstinė yra netoli muziejaus. „Alyvų šakelė“ — juokingas pavadinimas. Ten pilna merginų plačiomis kelnėmis, su nepraustais kaklais ir murzinais akinių stiklais.

— Aš pažįstu jo sekretorių, — pasakė Viktorija.

— O taip, Edvardas ar kuo jis ten vardu, puikus vyrukas, pernelyg geras tai intelektualų šutvei. Teko girdėti, jog jis pasižymėjęs kare. Tačiau darbas yra darbas. Gražus vaikinas — man regis, tos rimtuolės tiesiog pametusios galvą dėl jo.

Viktoriją persmelkė žlugdantis pavydo jausmas.

— „Alyvų šakelė“, — ištarė ji. — Kur, jūs sakėte, ji yra?

— Už posūkio, vedančio link antrojo tilto. Vienoje iš gatvelių, kertančių Rašido gatvę. Ji šiek tiek užsislėpusi. Netoli varinių dirbinių turgaus.

— O kaip laikosi misis Ponsfut Džouns? — toliau kalbėjo misis Kardju Trenč. — Ar ji greitai atvyks? Girdėjau, kad jos prasta sveikata.

Tačiau gavaisi reikalingą informaciją. Viktorija daugiau nerizikavo pasakodama pramanus. Ji pažvelgė į savo rankinį laikroduką ir šūktelėjo.

— Ai — ai — ai, aš pažadėjau pažadinti misis Klip pusę septynių ir padėti jai pasiruošti kelionei. Turiu bėgti.

Tai buvo tiesa, nors laiką Viktorija pusvalandžiu paankstino. Viršun ji nuskubėjo pralinksmėjusi. Rytoj „Alyvų šakelėje“ ji susitiks su Edvardu. Rimtos merginos su nepraustais kaklais, kurgi ne! Skamba visai nepatraukliai... Nors, galvojo Viktorija nerimastingai, vyrai yra ne tokie kritiški nepraustiems kaklams, kaip vidutinio amžiaus higieniškos anglės, ypač jei minėtų kaklų savininkės spokso į juos susižavėjimo pilnomis akimis.

Vakaras praėjo greitai. Kol viešbučio restorane Viktorija su misis Klip valgė ankstyvą vakarienę, pastaroji be paliovos čiauškėjo. Ji primygtinai siūlė Viktorijai vėliau ją aplankyti. Viktorija kruopščiai užsirašė adresą, nes, šiaip ar taip, niekada negali žinoti... Ji palydėjo misis Klip į Bagdado Šiaurinę stotį, pasirūpino, kad ji patogiai įsitaisytų savo kupė ir buvo pristatyta pažįstamai, taip pat keliaujančiai į Kirkuką, kuri pagelbės misis Klip kitą rytą.

Garvežys, tarsi kenčianti siela, liūdnai suūkė, o misis Klip įbrukusi storą voką į Viktorijos delną, pasakė:

— Tai tik maža atminimo dovana, mis Džouns, mūsų labai malonios draugystės atminimui, kurią, aš tikiuosi, jūs priimsite drauge su mano didžiule padėka.

— Jūs pernelyg gera man, misis Klip, — pasakė Viktorija patenkintu balsu.

Garvežio sirena paskutinį, ketvirtą kartą liūdnai sukaukė ir traukinys lėtai išvažiavo iš stoties.

Viktorija sėdo į taksi, nes neturėjo nė menkiausio supratimo, kokiu dar būdu galima grįžti į viešbutį, o paklausti nebuvo ko.

Grįžusi į „Tio“ viešbutį, ji nuskubėjo į savo kambarį ir nekantriai atplėšė voką. Viduje buvo dvi poros nailoninių kojinių.

Kitu atveju Viktorija būtų buvusi sužavėta — nailoninės kojinės paprastai buvo ne jos piniginei. Tačiau šiuo atveju ji tikėjosi gauti grynųjų. Misis Klip buvo pernelyg delikati, kad sumanytų duoti jai penkių dinarų banknotą. Jau geriau ji nebūtų buvusi tokia delikati! Šiaip ar taip, rytoj ji susitiks su Edvardu.

Viktorija nusirengė, atsigulė ir po penkių minučių jau miegojo. Ji sapnavo, kad aerodrome laukia Edvardo, tačiau jį sulaiko akiniuota mergina, kuri rankomis stipriai apkabina jo kaklą. Tuo tarpu lėktuvas ima lėtai tolti...

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Ryte Viktoriją pažadino ryški saulės šviesa. Apsirengusi, ji išėjo platų balkoną. Netoliese krėsle, atsukęs nugarą į ją, sėdėjo vyras garbiniuotais žilais plaukais, krentančiais ant raumeningo įdegusio sprando. Kai vyras pasuko galvą, Viktorija, savo didžiai nuostabai, atpažino serą Rupertą Kroftoną Li. Vargu ar Viktorija būtų galėjusi paaiškinti, kodėl ji taip nustebo. Galbūt todėl, kad ji manė, kad tokie svarbūs asmenys kaip seras Rupertas paprastai apsistoja ambasadoje, o ne viešbutyje. Vis dėlto jis buvo čia ir įtemptai žvelgė į Tigro upę. Ji netgi pastebėjo, kad jis turi lauko žiūronus, pakabintus ant krėslo šono. Galbūt, pamanė ji, jis tyrinėjo paukščius.

Jaunuolis, kuris vienu metu patiko Viktorijai, buvo paukščių mylėtojas ir ji lydėjo jį į keletą savaitgalinių žygių. Ji buvo verčiama valandų valandas stovėti tarsi paralyžuotai drėgnuose miškuose ir lediniame vėjyje, kupinu ekstazės balsu jai buvo liepiama žiūrėti pro žiūronus į kažkokį ant šakos tupintį pilką paukštį, kuris, Viktorijos manymu, atrodė prasčiau nei paprasta liepsnelė ar kikilis.

Nusileidusi į apačią, terasoje tarp dviejų viešbučio pastatų, Viktorija sutiko Marką Tio.

— Matau, kad čia apsistojęs seras Rupertas Kroftonas Li, — pasakė ji.

— O taip, — džiugiai šypsodamasis atsakė Markas, — jis labai malonus žmogus, labai malonus.

— Ar jūs jį gerai pažįstate?

— Ne, aš jį matau pirmą kartą. Misteris Šrivenhemas iš ambasados atvežė jį čia praėjusį vakarą. Misteris Šrivenhemas taip pat labai malonus žmogus. O jį aš labai gerai pažįstu.

Pusryčiaudama Viktorija mąstė, ar yra nors vienas žmogus, kurio Markas nelaikytų labai maloniu. Jis pats buvo visiems labai malonus.

Po pusryčių Viktorija leidosi ieškoti „Alyvų šakelės“ draugijos.

Būdama tikra londonietė, ji neturėjo nė menkiausio supratimo apie sunkumus, kurie iškyla ko nors ieškant tokiame mieste kaip Bagdadas.

Išeidama iš viešbučio, ji vėl susitiko Marką ir paprašė jo paaiškinti, kaip nueiti iki muziejaus.

— Tai labai gražus muziejus, — pasakė Markas džiugiai šypsodamasis. — Tikrai gražus. Jame daug įdomių ir labai labai senų daiktų. Nors pats ten nė karto nebuvau, tačiau aš turiu draugų, archeologų, kurie visuomet čia apsistoja, kai tik atvyksta į Bagdadą. Tai misteris Beikeris — ar jūs pažįstate misterį Beikerį? O profesorių Kalcmaną? O daktarą Ponsfutą Džounsą bei misterį ir misis Makintairus? Visi jie apsistoja „Tio“ viešbutyje. Jie yra mano draugai. Jie man ir papasakojo apie muziejų. Labai labai įdomu.