Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Norite pasakyti, jog nepasiliksite ambasadoje? — Šrivenhemas atrodė susinervinęs. — Bet... bet... viskas jau parengta, sere.

— Viską galima atšaukti, — šūktelėjo seras Rupertas.

— Taip, žinoma, sere. Aš nenorėjau...

Šrivenhemas nutilo. Jis nujautė, jog ateityje jį dėl to apkaltins.

— Turiu dalyvauti delikačiose derybose. Supratau, kad ambasadoje to padaryti negalėsiu. Noriu, kad šįvakar man užsakytumėte kambarį „Tio“ viešbutyje. Taip pat noriu išvykti iš ambasados nepastebėtas. Kitaip tariant, nenoriu važiuoti į „Tio“ viešbutį ambasados automobiliu. Taip pat reikalauju užsakyti bilietą į lėktuvą, kuris poryt išskrenda į Kairą.

Šrivenhemas atrodė dar labiau nusiminęs.

— Bet aš supratau, jog būsite čia penkias dienas...

— Jau nebe. Būtina, kad į Kairą atvykčiau kaip galima greičiau, kai tik sutvarkysiu savo reikalus čia. Ilgiau čia pasilikti būtų nesaugu.

— Nesaugu?

Liūdna šypsena iškreipė sero Ruperto veidą. Manieros, kurias Šrivenhemas sulygino su prūsų išmuštruoto seržanto manieromis, dingo. Staiga atsiskleidė visas šio vyro žavesys.

— Saugumas tikrai nebuvo mano nuolatinis rūpestis — tai tiesa, — pasakė jis. — Tačiau šiuo atveju aš turiu atsižvelgti ne tik į savo paties saugumą — mano saugumas reiškia ir daugelio kitų žmonių saugumą. Taigi, padarykite tai, ko prašau. Jeigu bus sunkumų gauti bilietą į lėktuvą, pasinaudokite pirmumo teise. Kol neišvyksiu iš čia, turiu likti savo kambaryje.

O kai Šrivenhemas iš nuostabos išsižiojo, jis pridūrė:

— Oficialiai — aš sergu. Maliarija. — Šrivenhemas linktelėjo. — Taigi, man nereikės maisto.

— Tačiau mes galime jums atsiųsti...

— Dvidešimt keturių valandų pasninkas man yra niekis. Kai kurių savo kelionių metu aš badavau daug ilgiau. Tiesiog darykite tai, ką pasakiau.

Apačioje kolegos apibėrė Šrivenhemą klausimais.

— Kažkokie plataus masto paslaptingi reikalai, — ėmė dejuoti jis. — Visiškai nesuprantu to pasipūtėlio sero Ruperto Kroftono Li. Ar jis kalba nuoširdžiai, ar tik vaidina. Tas jo banguojantis apsiaustas, plėšiko skrybėlė ir visa kita... Vyrukas, kuris yra skaitęs vieną iš jo knygų, sakė man, jog nepaisant to, jog pats seras Rupertas yra gyva reklama, jis iš tikrųjų visa tai patyrė ir buvo tose vietose, tačiau aš nežinau... Norėčiau, kad Tomas Raisas vėl būtų ant kojų ir imtųsi visų reikalų. Tiesa, o kas yra Šyl Grynas?

— Šyl Grynas? — raukydamasis pakartojo jo draugas. — Tai kažkaip susiję su sienų apmušalais, ar ne? Užnuodytais. Manau, tai viena iš arseniko rūšių.

— Viešpatie! — išsprogęs akis ištarė Šrivenhemas. — O aš maniau, jog tai liga. Kažkas panašaus į amebinę dizenteriją.

— O ne, tai kažkoks cheminės kilmės preparatas. Tai, su kuo žmonos žudo savo vyrus arba atvirkščiai.

Šrivenhemas apstulbęs nutilo. Jam ėmė aiškėti kai kurie nemalonūs faktai. Tiesą sakant, mintį, kad ambasados patarėjas Rytų klausimais Tomas Raisas kenčia ne nuo gastroenterito, bet nuo apsinuodijimo arseniku, pakišo Kroftonas Li. Be to, seras Rupertas pamanė, kad ir jo gyvybei gresia pavojus, o jo sprendimas nevalgyti ir negerti to, kas paruošta Britų ambasados virtuvėje, sukrėtė dorą Šrivenhemą iki sielos gelmių. Jis nežinojo net ką ir galvoti.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Dūstančiai nuo įkaitusių gelsvų dulkių Viktorijai Bagdadas padarė neigiamą įspūdį. Visą kelią nuo oro uosto iki „Tio“ viešbučio ją kamavo nesiliaujantis triukšmas. Iš proto varantis nuolatinis automobilių signalų kaukimas, riksmai, švilpimas ir dar labiau kurtinantis beprasmis signalizavimas. Prie nenutrūkstamo gatvės triukšmo prisidėjo ir nepertraukiamas misis Hamilton Klip plepėjimas.

Į „Tio“ viešbutį Viktorija atvyko nusikamavusi.

Maža siaura gatvelė vedė nuo Rašido gatvės triukšmo Tigro upės link. Užlipusios trumpu laiptatakiu, jos atsidūrė prie įėjimo į viešbutį, kur jas pasitiko labai storas jaunuolis spinduliuojančia šypsena, kuris vos neprispaudė jų prie savo krūtinės. Viktorija nusprendė, jog tai Markas arba teisingiau, misteris Tio, „Tio“ viešbučio savininkas.

Savo sveikinimus jis pertraukdavo šūksniais patarnautojams su nurodymais dėl jų bagažo.

— Tai štai, prašau, misis Klip... Kas jūsų rankai? Kodėl ji įkišta į tą keistą daiktą? Ei, kvailiai, neneškite šito su diržais! Silpnapročiai! Nevilkite to apsiausto! Atvykote tokią dieną — maniau, kad lėktuvas niekada nenutūps. Vis ėjau ir ėjau žiūrėti. Markai, sakiau aš sau, tu tikrai ne iš tų, kurie keliaus lėktuvais — kam taip skubėti?.. Atsivežėte panelę su savimi — visuomet malonu pamatyti naują panelę Bagdade... O kodėl jūsų nepasitiko misteris Harisonas? Laukiau jo atvykstant vakar... Brangioji, jūs turite tuojau pat ko nors išgerti.

Viktorija jautėsi šiek tiek apsvaigusi, galva sukosi nuo dvigubos porcijos viskio, kurį jai įsakmiai įbruko Markas. Ji stovėjo išbaltintame kambaryje aukštomis lubomis, kuriame buvo didžiulė lova žalvariniais rėmais, labai įmantrus naujausio prancūziško dizaino tualetinis staliukas, sena Viktorijos laikų spinta ir du ryškūs pliušu aptraukti krėslai. Kuklus bagažas gulėjo jai prie kojų. Labai senas vyras geltonu veidu ir baltomis žandenomis dėdamas vonioje rankšluosčius išsišiepė, linktelėjo jai ir pasiteiravo, ar nereikia pašildyti vandens.

— O kiek tai užtruks?

— Dvidešimt trisdešimt minučių. Tuojau pat einu ir pašildysiu.

Ir tėviškai šypsodamasis pasišalino. Viktorija atsisėdo ant lovos ir perbraukė ranka per plaukus. Jie buvo pilni dulkių, o veidas peršėjo nuo smėlio. Ji apžiūrėjo save veidrodyje. Dulkės pakeitė jos plaukų spalvą – juodi plaukai tapo rausvai rudais. Viktorija atitraukė užuolaidą ir įžengė į platų balkoną, išeinantį į upės pusę. Tačiau per tirštą geltoną miglą nieko nesimatė. Nusiminusi Viktorija tarė sau: „Kokia bjauri vieta“.

Tuomet ji perėjo laiptų aikštelę ir pabeldė į misis Klip duris. Reikėjo nemažai paplušėti, kol ji galėjo nusiprausti ir pailsėti pati.

Po vonios, priešpiečių ir ilgo pokaičio, iš savo miegamojo Viktorija išėjo į balkoną ir jau palankiau pažvelgė į Tigro upę. Dulkių audra buvo nurimusi. Geltoną miglą ėmė keisti blyški šviesa. Kitame upės krante matėsi subtilūs palmių ir išsibarsčiusių namų siluetai.

Viktorijos ausis pasiekė balsai iš apačioje esančio sodo. Ji priėjo prie balkono krašto ir pažvelgė žemyn.

Nenuilstanti pleputė ir draugiška būtybė misis Hamilton Klip buvo užmezgusi pažintį su angle, viena iš tų vėjo nugairintų nenuspėjamo amžiaus moterų, kurias visuomet gali rasti bet kuriame užsienio mieste.

— ... Ir ką aš būčiau dariusi be jos, tikrai nežinau, — kalbėjo misis Klip. — Ji mieliausia mergina, kokią tik galima įsivaizduoti. Be to, jos giminės užima aukštus postus. Ji Langou vyskupo dukterėčia.

— Kieno vyskupas?

— Man regis, Langou.

— Nesąmonė, tokio asmens nėra, — pasakė ana.

Viktorija susiraukė. Ji atpažino anglų provincialę, kurią vargu ar apgausi paminėjęs išgalvotus vyskupus.

— Na, gal aš blogai išgirdau pavadinimą, — abejodama pasakė misis Klip.

— Šiaip ar taip, ji tikrai labai žavi ir kompetetinga mergina, — tęsė ji.

— Aha! — neįpareigojančiai ištarė jos pašnekovė.

Viktorija nusprendė nuo šios ponios laikytis kuo toliau. Tokios moters išgalvotomis istorijomis neapgausi.

Viktorija grįžo į savo kambarį, atsisėdo ant lovos ir ėmė mąstyti apie dabartinę savo padėtį.