Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— O kur jis yra ir kaip man ten patekti?

— Jums reikės eiti Rašido gatve iki pat Feizal tilto, pereiti jį ir Banko gatvę — ar jūs žinote, kur yra Banko gatvė?

— Aš nežinau nieko, — atsakė Viktorija.

— Tuomet pasuksite į dar vieną gatvę, vedančią prie dar vieno tilto, ir ten, dešinėje pusėje, jūs pamatysite muziejų. Pasiteiraukite misterio Betauno Avanso. Jis britų patarėjas — labai malonus žmogus. O jo žmona, taip pat labai maloni moteris, karo metu atvyko čionai kaip transporto seržante. O, ji labai labai maloni.

— Tiesą sakant, mane domina ne pats muziejus, — pareiškė Viktorija. — Noriu surasti draugijos būstinę arba, kitaip tariant, klubą, vadinamą „Alyvų šakele“.

— Jeigu norite alyvų, — prašneko Markas, — duosiu jums puikių, labai geros kokybės alyvų. Jos laikomos specialiai man, specialiai „Tio“ viešbučiui. Žinote, patieksiu jums alyvų vakarienei.

— Jūs labai malonus, — ištarė Viktorija ir ištrūko į Rašido gatvę.

— Į kairę, — šaukė Markas iš paskos, — o ne į dešinę. Bet iki muziejaus ilgas kelias. Verčiau paimkite taksi.

— Ar taksi vairuotojas žinos, kur yra „Alyvų šakelė“?

— Ne, jie nieko nežino. Vairuotojui reikia parodyti kelią, kur norite važiuoti.

— Tokiu atveju galiu eiti pėsčiomis. — pasakė Viktorija.

Ji pasiekė Rašido gatvę ir pasuko į kairę.

Bagdadas buvo visiškai kitoks nei ji įsivaizdavo. Pagrindinė gatvė buvo sausakimša — automobiliai smarkiai signalizavo, žmonės šūkavo, garsiai krenkštė ir spjaudė tiesiai ant grindinio. Parduotuvių vitrinose puikavosi europietiškos prekės. Paslaptingos Rytų dvasios čia nebuvo nė kvapo. Didžioji dauguma žmonių vilkėjo nudriskusius arba nudėvėtus vakarietiškus drabužius, senus armijos ir karinių oro pajėgų mundurus. Retkarčiais pasitaikančios juodai apsirengusios ir veidus po čadra slepiančios moterys buvo beveik nepastebimos tarp europietiškus apdarus vilkinčių žmonių. Prie jos artėjo verkšlenančios elgetos — moterys su purvinais kūdikiais ant rankų. Grindinys po jos kojomis buvo nelygus, su kur ne kur žiojinčiais plyšiais.

Staiga Viktorija pasijuto sutrikusi ir vieniša svetimame krašte. Čia nebuvo jokios romantikos.

Pagaliau ji pasiekė Feizal tiltą ir patraukė toliau. Netikėtai sau pačiai, ji susidomėjo keista daiktų maišalyne krautuvių vitrinose. Bateliai ir megztiniai kūdikiams, dantų pasta ir kosmetika, kišeniniai žibintuvėliai ir porcelianiniai puodeliai su lėkštutėmis — viskas buvo išstatyta vienoje vietoje. Pamažu ji ėmė žavėtis šiomis įvairiarūšėmis, surinktomis iš viso pasaulio prekėmis, kurios turėjo patenkinti keistus tokių skirtingų gyventojų poreikius.

Ji rado muziejų, bet ne „Alyvų šakelę“. Londone ji viską rasdavo pati, todėl jai atrodė neįtikėtina, kad čia nėra nė vieno, kurio galėtų paklausti. Ji nemokėjo arabų kalbos. O tie krautuvininkai, kurie ją kalbindavo angliškai mėgindami įpiršti savo prekes. Viktorijai paklausus kelio į „Alyvų šakelę“, nutaisydavo sutrikusius veidus.

Energingai mostaguodami rankomis ir nepaliaujamai švilpdami, policininkai reguliavo eismą. Viktorija suprato, kad klausti jų būtų beprasmiška. Ji užėjo į knygyną, kurio vitrinoje buvo išstatytos angliškos knygos. Tačiau jai paminėjus „Alyvų šakelę“, pardavėjas tik paslaugiai gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą. Deja, jis neturėjo nė menkiausio supratimo, kur ji yra.

Ir tuomet, jai atsitiktinai pasukus į mažą gatvelę, jos ausis pasiekė stiprus metalo žvangėjimas. Įdėmiai žvelgdama į ilgą blausų skersgatvį, ji prisiminė, kad misis Kardju Trenč sakė, jog „Alyvų šakelė“ yra netoli varinių dirbinių turgaus. Čia ir buvo tas turgus.

Viktorija užėjo į turgų ir trims ketvirčiams valandos visiškai pamiršo „Alyvų šakelę“. Varinių dirbinių turgus ją tiesiog užkerėjo. Litavimo lempos, išlydytas metalas, amatininkų meistriškumas buvo netikėtas atradimas mažajai kokni, pripratusiai tik prie gatavų dirbinių. Šiek tiek pavaikštinėjusi po varinių dirbinių turgų, Viktorija ėjo toliau. Ji sustojo apžiūrėti ryškių dryžuotų gūnių ir dygsniuotų medvilninių apklotų. Čia, po skliautais, vėsioje tamsoje, europietiškos prekės buvo įgavusios visiškai kitokį pavidalą, atrodė keistos ir nepaprastos. Ryškiaspalviai pigaus kartūno rietimai džiugino akį.

Retkarčiais, raginami šūksmų „balek, balek“, pro ją prasibraudavo asilas ar pakrautas mulas, vyrai ant nugarų užsimetę didžiulius nešulius. Siūlydami savo prekes, ją apspito maži berniukai su padėklais.

— Pažiūrėkite, ledi, guminė juostelė, gera guminė juostelė, angliška. Šukos, angliškos šukos!

Prekės jai buvo tiesiog brukamos, kišamos po nosimi, įnirtingai raginant pirkti. Viktorija buvo tarsi sapne. Štai ir išsipildė jos troškimas — pamatyti pasaulio! Kiekvienoje iš daugybės vėsių skliautuotų gatvelių laukė netikėtumas. Vienoje dirbo siuvėjai, išsikabinę dailius paveikslėlius su europietiškų drabužių vyrams pavyzdžiais. Čia buvo daugybė rankinių laikrodžių ir pigių papuošalų, rietimai aksomo ir brangiųjų metalų siūlais išsiuvinėtas brokatas. O už posūkio jau žingsniavai gatvele, kurioje parduodami pigūs ir prasti dėvėti europietiški rūbai, apgailėtini pablukę džemperiai ir ilgi išdrikę marškiniai.

Kartais ji užmesdavo akį ir į didžiulius ramius kiemus po atviru dangumi. Ji užklydo į plačią alėją, kurioje ant savo kilimėlių turkiškai sėdintys orūs pirkliais su turbanais prekiavo audiniais vyriškoms kelnėms.

— Balek!

Paskui genamas sunkiai pakrautas asilas privertė ją pasukti į siaurą, tarp aukštų namų vingiuojančią gatvelę po atviru dangumi. Eidama ja Viktorija visai atsitiktinai surado tai, ko ieškojo. Žvilgtelėjusi į nedidelį kiemelį, jo gilumoje pamatė duris su iškaba, ant kurios buvo užrašyta „ALYVŲ ŠAKELĖ“. Prie jos pritvirtintas gipsinis sunkiai atpažįstamas paukštis snape laikė tokią pat sunkiai nuspėjamą šakelę.

Nudžiugusi Viktorija greitai perėjo kiemelį ir įėjo pro praviras duris. Ji atsidūrė blausiai apšviestoje patalpoje, kurioje šiaip ne taip įžvelgė stalus, apkrautus knygomis ir žurnalais. Dar daugiau knygų buvo sukrauta lentynose. Visa tai truputį priminė knygyną, išskyrus šen bei ten grupelėmis sustatytas kėdes.

Iš tamsaus kampo išnirusi jauna moteris priėjo prie Viktorijos ir rūpestingai tardama angliškus žodžius, pasiteiravo:

— Kuo galėčiau padėti?

Viktorija nužvelgė ją. Ji vilkėjo velveto kelnes ir flanelinę oranžinės spalvos palaidinę. Tamsiai juodi plaukai buvo pakirpti trumpai. Jos veidas buvo rytietiškų bruožų su didelėmis liūdnomis juodomis akimis ir stambia nosimi.

— Ar... ar daktaras Ratbounas dirba čia?

Ją siutino tai, kad ji vis dar nežinojo Edvardo pavardės. Netgi misis Kardju Trenč nežinojo jo pavardės.

— Taip. Čia „Alyvų šakelė“, kuriai vadovauja daktaras Ratbounas. Norite prisijungti prie mūsų? Būtų labai puiku.

— Galbūt. Norėčiau... Gal galėčiau pasimatyti su daktaru Ratbounu?

Moteris nusišypsojo.

— Jam negalima trukdyti. Aš jums paaiškinsiu ir duosiu anketą, kurią užpildysite ir pasirašysite. Reikės sumokėti du dinarus.

— Aš dar neapsisprendžiau, — išsigandusi paskutinių jos žodžių, pasakė Viktorija. — Visų pirma norėčiau pasimatyti su daktaru Ratbounu arba jo sekretoriumi. Pakaktų ir jo sekretoriaus.

— Bet aš ir pati jums viską paaiškinsiu. Mes visi čia esame draugai... Skaitome nuostabias knygas ir deklamuojame vieni kitiems poemas.