Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Viktorijai baigus kalbėti, Edvardas keistai pažvelgė į ją ir paklausė:

— Ar jūs gerai jaučiatės, Viktorija? Nepersikaitinote saulėje? O gal susapnavote?

— Žinome, ne!

— Viskas atrodo taip nerealu...

— Bet tai tiesa, — įsižeidusi pasakė Viktorija.

— Tos melodramiškos nesąmonės apie slaptas organizacijas ir paslaptingus įrengimus Tibete ar Belučistane... Tai negali būti tiesa. Tokių dalykų nebūna!

— Žmonės visuomet taip sako, kol vieną dieną kas nors neįvyksta.

— Garbės žodis, jūs visa tai prasimanėte!

— Ne! — įpykusi sušuko Viktorija.

— Ir jūs atvykote čia, kad surastumėte kažkokį Lefaržą ir moterį, vardu Aną Šyl?

— Apie kurią jūs ir pats esate girdėjęs, — įsiterpė Viktorija. — Argi ne taip?

— Taip. Esu girdėjęs šį vardą.

— Kokiomis aplinkybėmis ir kur? „Alyvų šakelėje“?

Akimirką patylėjęs, Edvardas prašneko:

— Nežinau, ar tai ką nors reiškia. Visa tai taip keista...

— Pasakokite.

— Žinote, Viktorija, aš nesu toks įžvalgus kaip jūs. Tiesiog jaučiu, kad kažkas yra ne taip, o kas — paaiškinti negaliu. Jūs viską stebite ir darote išvadas, o aš to nesugebu.

— Ir man kartais taip būna, — pareiškė Viktorija. — Pavyzdžiui, tuomet, kai išvydau serą Rupertą „Tio“ viešbučio balkone.

— O kas tas seras Rupertas?

— Seras Rupertas Kroftonas Li. Jis skrido tuo pačiu lėktuvu kaip ir aš. Labai išdidus ir pasipūtęs. Suprantate, labai svarbus asmuo... Taigi, kai pamačiau jį sėdintį prieš saulutę „Tio“ viešbučio balkone, pajutau, jog kažkas ne taip, o kas — nežinojau.

— Ratbounas, kiek žinau, jį buvo pakvietęs skaityti paskaitą „Alyvų šakelėje“, tačiau jis negalėjo. O vakar ryte jis išskrido, regis, į Kairą ar Damaską.

— Grįžkime prie Anos Šyl.

— O taip, Ana Šyl. Jos vardą paminėjo viena iš merginų.

— Katerina? — akimirksniu spėjo Viktorija.

— Leiskite pagalvoti... Taip, manau, kad Katerina.

— Žinoma Katerina! Todėl jūs ir nenorite apie tai pasakoti.

— Nekalbėkite niekų!

— Ir ką gi ji pasakė apie Aną Šyl?

— Katerina vienai iš merginų pasakė: „Kai atvyks Ana Šyl, reikalai pajudės į priekį. Tuomet nurodymus gausime iš jos... ir tik iš jos“.

— Bet juk tai labai svarbu, Edvardai!

— Turėkite omenyje, jog aš nesu įsitikinęs, ar teisingai išgirdau, — perspėjo ją Edvardas.

— Ar jums nepasirodė tai keista?

— Ne, nepasirodė. Pagalvojau, kad atvyks kažkokia moteris, kuri imsis vadovauti šiai įstaigai. Na, panašiai kaip bičių motinėlė. Viktorija, jūs tikra, kad visa ši istorija jums neprisisapnavo?

Skvarbus merginos žvilgsnis privertė jį nusileisti.

— Gerai jau, gerai, — paskubomis ištarė jis. — Tačiau jūs turite pripažinti, jog visa ši istorija skamba mažų mažiausiai keistai, kaip nuotykinis romanas. Į jūsų kambarį įeina vyras, ištaria žodį, kuris nieko nereiškia, o tada numiršta. Tai nerealu...

— Jūs nematėte kraujo, — ištarė Viktorija ir sudrebėjo.

— Šis įvykis tikriausiai siaubingai sukrėtė jus, — užjaučiamai pasakė Edvardas.

— Taip, — pripažino Viktorija. — Be viso to, dar jūs teigiate, jog aš viską išsigalvojau!

— Atleiskite, Viktorija. Bet juk jūsų tokia laki vaizduotė! Langou vyskupas ir visa kita...

— A, tai buvo tiesiog mergaitiškas paišdykavimas, — paaiškino Viktorija. — O čia rimti dalykai, Edvardai, tikrai rimti...

— Tas vyras, Deikinas, ar kuo jis ten vardu, jums pasirodė žinantis, ką kalba?

— Taip, jis kalbėjo labai įtikinamai. Bet, klausykit, Edvardai, iš kur jūs žinote...

Jų pokalbį pertraukė šūktelėjimas iš balkono:

— Ei, judu, eikite vidun! Gėrimai jau patiekti.

— Jau einame! — atsakė Viktorija.

Misis Kleiton, stebėdama link laiptų einančius jaunuolius, tarė savo vyrui:

— Kažkas tarp jų bręsta. Iš jų išeitų puiki pora. Tikriausiai nei vienas jų neturi nė skatiko. Ar nori, kad pasakyčiau ką aš galvoju, Džeraldai?

— Žinoma, brangioji. Man visuomet įdomu sužinoti, ką tu galvoji.

— Aš manau, jog mergina atvyko čia tik dėl šito jaunuolio, o ne todėl, kad norėtų prisijungti prie savo dėdės ekspedicijos.

— Vargu, Roza. Jie gerokai nustebo išvydę vienas kitą.

— Cha! — pratarė misis Kleiton. — Niekai. Man regis, tik jis buvo nustebęs.

Džeraldas Kleitonas papurtė galvą ir nusišypsojo.

— Ji nepanaši į archeologę, — pasakė misis Kleiton. — Paprastai archeologės yra rimtos merginos su akiniais, kurių rankos nuolat drėgnos.

— Brangioji, juk negali visų matuoti ant vieno kurpalio.

— Be to, jos yra intelektualios ir panašiai. O ši mergina yra miela neišmanėlė, nors ir sumani. Ji visiškai kitokia. Edvardas — simpatiškas vaikinas, tik gaila, kad jis prasidėjo su ta kvaila „Alyvų šakelės“ organizacija. Tikriausiai šiais laikais sunku gauti darbą. Valdžia turėtų pasirūpinti tokiais vaikinais.

— Valdžia tikrai stengiasi, tačiau tai ne taip paprasta padaryti, mieloji. Supranti, tie vaikinai neturi jokio pasirengimo, jokios patirties ir įpročio susikaupti.

Tą naktį Viktorijai niekaip nesisekė užmigti, ją kamavo prieštaringi jausmai.

Jai pavyko pasiekti savo tikslą — ji surado Edvardą. Vis dar jausdama įtampą, ji sudrebėjo. Dėl to iš dalies buvo kaltas Edvardas, kuris nepatikėjo jos papasakota istorija. Ji, Viktorija Džouns, nežymi Londono stenografistė, atvyko į Bagdadą, kuriame vos ne jos akyse buvo nužudytas vyras, po to tapo slapta agente, ir pagaliau ji sutiko savo mylimąjį tropiniame sode, veikiausiai visai netoli tos vietos, kur, kaip manoma, buvo įkurtas biblijinis Rojus17.

Staiga ji prisiminė stulpelį iš vaikiškos dainelės:

Kiek mylių iki Babilono?

Septynios dešimtys gal bus.

Ar nukeliausiu ten kol saulė nusileis?

O taip, suspėsi net ir grįžti.

Tačiau ji negrįžo — ji su Edvardu vis dar buvo Babilone. Ten, Edeno sode, ji norėjo kažko paklausti Edvardo. Tačiau juos pašaukė misis Kleiton ir jai viskas išgaravo iš galvos. Tačiau ji privalo prisiminti, nes tai svarbu. Palmės... sodas... Edvardas... saracėne... Ana Šyl... Rupertas Koftonas Li... Ne, ne tai... Jeigu tik ji galėtų prisiminti...

Viešbučio koridoriumi link jos ėjo kažkokia moteris. Ji vilkėjo pagal užsakymą pasiūtu kostiumėliu. Viktorijai pasirodė, jog tai buvo ji pati, tačiau kai moteris priartėjo, ji pamatė Katerinos veidą. Edvardas ir Katerina — kokia nesąmonė! „Eime, — pasakė ji Edvardui, — mes surasime mesjė Lefaržą“. Ir staiga ten atsirado pats mesjė Lefaržas su juoda smailia barzdele, mūvintis citrinos geltonumo minkštos odos pirštines.

Edvardas išėjo ir ji liko viena. Ji turi sugrįžti iš Babilono iki saulėlydžio.

Mes turime grįžti iki sutemų.

Kas tai pasakė? Smurtas, baimė, blogis, kraujas ant nuplyšusio chaki spalvos munduro... Ji bėgo ir bėgo viešbučio koridoriumi. O jie sekė paskui ją.

Viktorija suriko ir nubudo. III

— Kavos? — paklausė misis Kleiton. — Ar valgysite plaktą kiaušinienę?

— Ačiū, mielai.

— Atrodote išvargusi. Ar tik nesusirgote?

— Ne, tiesiog blogai miegojau. Nežinau kodėl, nes lova labai patogi.

— Džeraldai, ar negalėtum įjungti radijo? Netrukus bus žinios.

Edvardas įėjo kaip tik tuomet, kai pasigirdo žinių šaukinys.

„Vakar vakare ministras pirmininkas Bendruomenių rūmuose detaliau pristatė dolerio importo apribojimo projektą.