Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Viktorija nepajuto jokių „povandeninių srovių“, neįžvelgė jokio sąmokslo, jokios organizacijos. Viskas atrodė nuobodu ir visiškai nekalta. Kai kurie tamsiaodžiai vaikinai mėgino meilintis Viktorijai, kiti skolindavo jai nuobodžias knygas, kurias ji tik perversdavo. Ji išsikėlė iš „Tio“ viešbučio ir apsistojo pensione kairiajame Tigro upės krante, kuriame gyveno kitos kartu su ja dirbančios įvairių tautybių merginos. Tarp jų buvo ir Katerina. Viktorijai atrodė, kad Katerina įtariai žiūri į ją. Ar dėl to, kad Katerina įtarė ją esant šnipę, ar dėl daug subtilesnio dalyko — Edvardo jausmų jai, Viktorija nežinojo. Ji buvo linkusi manyti, kad dėl pastarosios priežasties. Tai, kad Viktorijai darbą išrūpino Edvardas, niekam nebuvo paslaptis, todėl ne viena pora tamsių akių su pavydu žvelgė į ją.

Viktorija turėjo su liūdesiu pripažinti, kad Edvardas yra pernelyg gražus. Visos merginos buvo įsimylėjusios jį, nes Edvardas su visomis elgėsi labai maloniai. Laikydamiesi susitarimo, Viktorija ir Edvardas nerodė savo jausmų vienas kitam. Reikėjo, kad niekas neįtartų juos esant bendrininkais, todėl Edvardas bendravo su Viktorija lygiai taip pat, kaip ir su kitomis merginomis, o gal net kiek šalčiau.

Nors „Alyvų šakelė“ ir atrodė visai nepavojinga organizacija, Viktorija aiškiai jautė, jog jos vadovas ir įkūrėjas yra visai kitoks. Keletą kartų ji pajuto įsmeigtą į save daktaro Ratbouno tamsių akių žvilgsnį ir nors atremdavo jį nekalta ir naivia veido išraiška, iš baimės net suvirpėdavo. Tačiau buvo ne vien žvilgsniai. Kartą daktaras Ratbounas pakvietė Viktoriją pas save (norėdamas pasikalbėti dėl spausdinimo klaidos).

— Tikiuosi, jūs esate patenkinta dirbdama pas mus? — paklausė jis.

— O taip, žinoma, sere, — patvirtino Viktorija ir pridūrė: — Atleiskite, kad darau tiek daug klaidų.

— Mes nekreipiame dėmesio į klaidas. Besielė mašina mums būtų nereikalinga. Mums reikia jaunystės, kilnios dvasios ir plataus požiūrio.

Viktorija pasistengė atrodyti uoli ir didžiadvasiška.

— Jūs turite mylėti darbą... mylėti tai, ką darote... ir laukti nuostabios ateities. Ar jūs iš tiesų tai jaučiate, mano mielas vaike?

— Man tai taip nauja, — kalbėjo Viktorija, — jog manau, kad dar neaprėpiau visko.

— Jauni žmonės visur turi eiti išvien. Tai pagrindinis dalykas. Ar jums patinka laisvų diskusijų ir draugystės vakarai?

— O taip! — patvirtino Viktorija, nors tų vakarėlių ji negalėjo pakęsti.

— Sutarimas vietoj nesantaikos, brolybė vietoj neapykantos. Lėtai, tačiau palaipsniui ji auga. Jūs tai jaučiate, ar ne?

Viktorija prisiminė nuolatinį tarpusavio nepasitikėjimą, stiprią antipatiją, nepaliaujamus kivirčus, užgautus jausmus ir reikalavimus atsiprašyti, todėl nežinojo, ką jai reikėtų sakyti.

— Kartais žmonės būna sunkiai sukalbami, — atsargiai pasakė ji.

— Žinau, žinau... — daktaras Ratbounas atsiduso. Suglumęs jis suraukė savo aukštą kaktą. — Aš girdėjau, kad Maiklas Rakunianas smogė Izaokui Našumui ir prakirto jam lūpą. Kodėl?

— Jie susiginčijo, — paaiškino Viktorija.

Daktaras Ratbounas susimąstė.

— Kantrybė ir tikėjimas... — sumurmėjo jis. — Kantrybė ir tikėjimas...

Viktorija paklusniai pritarė ir jau ėjo prie durų. Tuomet, prisiminusi, jog paliko savo mašinraštį, ji sugrįžo. Žvilgsnis, kurį daktaras Ratbounas buvo įsmeigęs į ją, išgąsdino Viktoriją. Tai buvo skvarbus ir įtarus žvilgsnis. Viktorija su nerimu ėmė svarstyti, kaip atidžiai ji yra stebima ir ką iš tiesų daktaras Ratbounas galvoja apie ją.

Instrukcijos, kurias Viktorijai davė misteris Deikinas, buvo labai tikslios. Norėdama ką nors jam pranešti, ji turėjo laikytis tam tikrų susisiekimo taisyklių. Deikinas davė jai seną išblukusią rausvos spalvos nosinę. Jeigu ji norėjo su juo pasimatyti, saulei leidžiantis ji turėjo išeiti pasivaikščioti palei pakrantę netoli savo pensiono. Į ją vedė siauras, maždaug ketvirčio mylios takelis. Takelis baigėsi laipteliais, vedančiais į prieplauką, kurioje nuolat švartavosi valtys. Vieno polio viršuje buvo įkalta aprūdijusi vinis. Ant tos vinies ji ir turėjo pakabinti rausvąją nosinaitę, jeigu norėjo su juo susisiekti. Ligi šiol, su kartėliu galvojo Viktorija, nieko panašaus daryti nereikėjo. Ji tik atmestinai dirbo menkai apmokamą darbą. Edvardą Viktorija matydavo retai, nes daktaras Ratbounas nuolat siųsdavo jį į atokiausius kampelius. Jis buvo ką tik grįžęs iš Persijos. Per tą laiką, kol jis buvo išvykęs, Viktorija trumpam susitiko su Deikinu. Ji gavo nurodymą nueiti į „Tio“ viešbutį ir pasiteirauti, ar nepaliko ten savo megztinio. Atsakymas, žinoma, buvo neigiamas. Tačiau čia pasirodė Markas ir nusivedė ją į terasą išlenkti taurelę. Neužilgo į terasą iš gatvės įkėblino Deikinas. Markas pakvietė jį prisijungti prie jų. Netrukus, kai Deikinas jau gurkšnojo limonadą, Marką kažkas pakvietė ir jis išėjo, palikęs tuodu sėdinčius vienas priešais kitą prie mažo dažyto staliuko.

Gerokai susirūpinusi Viktorija prisipažino, jog jai velniškai nesiseka.

— Mieloji mano, jūs net nežinote ko ieškote ir apskritai ar yra ko ieškoti, — ramino ją Deikinas. — Apskritai paėmus, ką jūs manote apie „Alyvų šakelę“?

— Tai labai neaiški organizacija, — lėtai ištarė Viktorija.

— Neaiški, tačiau ne fiktyvi?

— Nežinau, — susimąsčiusi pratarė Viktorija, — žmonės taip susižavėję kultūros idėja... Jūs juk suprantate, ką turiu omenyje?

— Norite pasakyti, kad kai kalba sukasi apie kultūrinę, o ne labdaringą ar finansinę veiklą, niekas nekelia klausimo apie sąžiningumą? Taip, tai tiesa. Neabejoju, jog ten yra daug nuoširdžių entuziastų. Tačiau kas slepiasi už šios organizacijos?

— Man regis, ten vykdoma komunistinė propaganda, — šiek tiek abejodama pasakė Viktorija. — Ir Edvardas tokios pat nuomonės. Jis davė man paskaityti Karlą Marksą, o aš tyčia tą knygą palikau ant savo stalo, kad pamatyčiau, kokia bus reakcija...

Deikinas pritariamai linktelėjo.

— Įdomu... Na ir kokia?

— Kol kas jokios.

— O Ratbounas? Ar jis doras žmogus?

— Manau, kad jis... — Viktorija abejojo.

— Suprantate, būtent jis mane ir domina, — paaiškino Deikinas. — Todėl, kad jis yra didelis tūzas. Tarkime, kad yra rengiamas komunistų sąmokslas. Studentai ir jauni revoliucionieriai neturi beveik jokių šansų prisiartinti prie prezidento. Policija pasirūpins prezidento apsauga gatvėse. Tačiau Ratbounas — visai kas kita. Jis vienas iš šulų, įžymus žmogus, turintis gerą reputaciją. Jis gali užmegzti glaudžius kontaktus su garbingais svečiais, kurie atvyks į Bagdadą. Man regis, jis taip ir padarys. Todėl norėčiau daugiau apie jį sužinoti.

„Taip, — mąstė Viktorija, — viskas sukasi apie Ratbouną“. Per pirmąjį jų susitikimą Londone Edvardas užsiminė apie įtartiną savo darbdavio veiklą. Staiga Viktorijai toptelėjo į galvą mintis, kad turėjo būti kažkoks įvykis ar neatsargiai ištartas žodis, kuris sukėlė Edvardui nerimą. Juk abejonės ar nepasitikėjimas nekyla vien tik iš nuojautos — tam visuomet reikia realaus pagrindo. Jeigu tik Edvardas pamėgintų prisiminti, koks faktas ar įvykis sukėlė tuos įtarimus. O ir jai pačiai reikėtų pamąstyti, kas ją taip nustebino tuomet, kai, išėjusi į „Tio“ viešbučio terasą, pamatė saulėkaitoje sėdintį serą Rupertą Kroftoną Li. Žinoma, ji manė, jog jis apsistos ambasadoje, o ne „Tio“ viešbutyje, tačiau ją nustebino ne tai. Ji pasistengė prisiminti visus to ryto įvykius. Kai tik jie liks vieni, ji ir Edvardą paskatins prisiminti visas susitikimų su daktaru Ratbounu smulkmenas. Tačiau tai padaryti ne taip paprasta. Iš pradžių jis buvo išvykęs į Persiją, o kai sugrįžo, apie bendravimą „Alyvų šakelėje“ negalėjo būti nė kalbos. Čia ant visų sienų buvo galima kabinti praėjusio karo devizą „Jūsų klauso priešo ausys“. Armėnų pensione, kuriame ji buvo apsistojusi, slaptumas taip pat buvo neįmanomas. „Dėl tiek, kiek aš jį matau, galėjau pasilikti ir Anglijoje“, — mąstė Viktorija.