Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Viktorija patraukė toliau ir po keleto minučių ji atsidūrė skurdesnėje vietovėje. Upę užstojo palmių plantacijos, aptvertos surūdijusia spygliuota viela. Dešinėje stūksojo apgriuvę namai, apsupti nelygių plytų sienų ir lūšnelės. Purvyne žaidė vaikai, o virš atliekų krūvų ratus suko spiečiai musių. Kelyje, vedančiame tolyn nuo upės, stovėjo apdaužytas seno modelio automobilis. Prie jo stovėjo Edvardas.

— Puiku, kad radote kelią, — pasakė Edvardas. — Lipkite vidun.

— Kur mes važiuosime? — lipdama į aplamdytą automobilį džiaugsmingai paklausė Viktorija. Vairuotojas, kuris atrodė kaip tikras skarmalų gniužulas, atsisuko ir linksmai išsišiepė.

— Važiuosime į Babiloną, — paaiškino Edvardas. — Mums jau seniai laikas paiškylauti.

Siaubingai trūkčiodamas automobilis pajudėjo iš vietos ir ėmė pašėlusiai dardėti per netašytus grindinio akmenis.

— Į Babiloną? — sušuko Viktorija. — Tikrai? Kaip miela.

Automobilis staigiai pasuko į kairę ir ėmė riedėti gerai išgrįstu įspūdingo pločio keliu.

— Taip, pernelyg daug nesitikėkite. Babilonas jau nebėra toks, koks buvo anksčiau, jeigu suprantate ką noriu pasakyti.

„Kiek mylių iki Babilono keliauti man reikės?

Ar spėsiu aš sugrįžti kol saulė nusileis?“

— Šią dainelę dainuodavau, kai buvau maža mergaitė. Mane visuomet žavėjo Babilonas. O dabar mes iš tikrųjų ten važiuojame!

— Ir grįšime iki saulėlydžio. Bent jau turėtume. Nors tiesą sakant, šiame krašte niekuo negali būti tikras.

— Pažvelgus į šį automobilį atrodo, kad jis gali bet kurią akimirką sugesti.

— Galimas dalykas. Jis iš tiesų labai iškleręs, tačiau tie irakiečiai puikiai sugeba viską pataisyti virve. Jie pasako „Inšala“ ir automobilis vėl važiuoja.

— Jie visuomet taip sako, ar ne?

— Taip, nes nėra nieko geresnio kaip perkelti atsakomybę Visagaliui.

— Kelias nėra labai geras, ar ne? — žioptelėjo Viktorija, šokinėdama savo sėdynėje. Gerai išgrįstas ir platus kelias pasirodė esąs apgaulingas. Kelias vis dar buvo platus, tačiau buvo išvagotas provėžomis.

— Toliau bus dar blogiau, — šūktelėjo Edvardas.

Jie linksmai šokinėjo ir trankėsi. Aplink juos kilo debesys dulkių. Kelio viduriu dūmė krovininiai vežimai, o juose sėdintys arabai buvo kurti automobilio signalams.

Jie pravažiavo aptvertus sodus, būrius moterų su vaikais, genamus asiliukus. Visa tai Viktorijai buvo nauja ir pridėjo žavesio kelionei į Babiloną.

Po poros valandų, gerokai apdaužyti ir pakratyti, jie jau buvo Babilone. Krūvos apdegusių plytų nuvylė Viktoriją. Ji tikėjosi išvysti kažką panašaus į kolonas ir arkas, kokias ji matė atvirukuose iš Baalbeko. Tačiau po truputį jos nusivylimas ėmė blėsti, kai jie, vedami gido, užsiropštė ant to apdegusių plytų kalno. Iš pradžių Viktorija tik viena ausimi klausėsi išsamaus gido pasakojimo, tačiau kai Procesijos keliu jie patraukė link Ištaręs vartų, kurių sienos buvo išpuoštos neįtikėtinų gyvūnų reljefais, staiga ji pajuto praeities didybę ir norą daugiau sužinoti apie šį įspūdingą miestą, kuris dabar buvo miręs ir apleistas. Pagaliau, atidavę duoklę senovei, jie atsisėdo prie Babilono liūto suvalgyti iškylos užkandžių, kuriuos atsivežė Edvardas. Atlaidžiai šypsodamasis, gidas priminė, kad jie būtinai turėtų apžiūrėti muziejų ir pasišalino.

— Ar tikrai turime ten eiti? — išsiblaškiusi prabilo Viktorija. — Sužymėti ir į stendus sudėti daiktai neatrodo tikri.

Sykį buvau nuėjusi į Britų muziejų. Tai buvo siaubinga. Be to labai pavargo kojos.

— Praeitis visuomet nuobodi, — pasakė Edvardas. — Ateitis yra daug svarbesnė.

— Čia nėra nuobodu, — pareiškė Viktorija sumuštiniu modama griuvėsių link. — Jaučiu šios vietos didybę. Pamenate tą eilėraštį: „Kai tu buvai Babilono valdovas, aš vergė krikščionė buvau...“? Galbūt būtent mes jais ir buvome.

— Manau, kad tuomet, kai atsirado krikščionybė, Babilono karalių jau nebuvo, — paaiškino Edvardas. — Babilonas žlugo maždaug šeštame ar penktame amžiuje prieš mūsų erą. Tai vienas, tai kitas archeologas nuolat atvyksta skaityti paskaitų šia tema, tačiau aš niekad neįsimenu tų epochų — turiu omenyje ankstesnes už graikų ir Romos epochas.

— Ar norėtumėte būti Babilono karaliumi, Edvardai?

Edvardas giliai įkvėpė.

— Taip, norėčiau.

— Tuomet tarkime, kad jūs juo ir buvote. O dabar įsikūnijote iš naujo.

— Tais laikais karaliai žinojo kaip viešpatauti, — pareiškė Edvardas. — Todėl jie ir valdė pasaulį, kuriame buvo tvarka.

— Nesu tikra, ar norėčiau būti krikščione ar kokia kitokia verge, — susimąsčiusi pratarė Viktorija.

— Miltonas buvo visiškai teisus, sakydamas, kad geriau valdyti pragare, nei tarnauti danguje, — pastebėjo Edvardas. — Aš visuomet žavėjausi Miltono šėtonu.

— Aš taip ir neprisiruošiau perskaityti Miltono, — prisipažino Viktorija. — Tačiau „Sadlers Velso“ teatre aš mačiau jo „Comus“, kuris man labai patiko. Margo Fontein šoko tarsi suledėjęs angelas.

— Viktorija, jeigu jūs būtumėte vergė, aš jus išlaisvinčiau ir pasiimčiau į savo haremą, — pareiškė Edvardas. — Štai ten, — pridūrė jis ranka mostelėjęs į griuvėsius.

Viktorijos akys sužioravo.

— Jeigu jau prakalbome apie haremą... — pradėjo ji. Tačiau Edvardas ją pertraukė.

— Kaip jūs sutariate su Katerina?

— Iš kur jūs žinote, kad aš apie ją galvoju?

— Bet juk tai tiesa, ar ne? Viki, aš tikrai labai norėčiau, kad jūs susidraugautumėte su Katerina.

— Nevadinkite manęs Viki.

— Gerai jau gerai, Čering Krose. Norėčiau, kad jūs taptumėte bičiulėmis.

— Kokie gi tie vyrai kvaili! Ir kodėl visi vyrai nori, kad jų merginos taptų draugėmis?

Edvardas, kuris gulėjo rankas pasikišęs po galvą, energingai atsisėdo.

— Čering Krose, jūs ne taip viską supratote. Šiaip ar taip, jūsų užuominos apie haremą yra paprasčiausiai kvailos...

— Visai ne kvailos. Visos „Alyvų šakelės“ merginos tiesiog tirpsta dėl jūsų. Ir tai mane siutina.

— Nuostabu! Man labai patinka, kai jūs širstate, — pareiškė Edvardas. — Tačiau dabar pakalbėkime apie Kateriną. Esu įsitikinęs, jog jūsų draugystė su Katerina padėtų mums rasti tai, ko mes ieškome. Ji kažką žino...

— Jūs taip manote?

— Pamenate, apie Aną Šyl aš išgirdau būtent iš jos?

— Buvau pamiršusi.

— O kaip jums sekasi su Karlu Marksu? Ar yra kokių nors rezultatų?

— Kol kas niekas manęs nepakvietė įstoti į partiją. Tiesą sakant, vakar Katerina man pareiškė, jog tokių, politiškai neišprususių kaip aš, partija nepriima. O perskaityti visas tas nuobodžias knygas — prisipažinsiu jums Edvardai — neturiu jokio noro, nes nieko nesuprantu. Matyt, esu per kvaila.

— Jūs nesate politiškai sąmoninga, ar ne? — ėmė juoktis Edvardas. — Vargšė Čering Kros. Galbūt Katerina labai protinga ir politiškai išprususi, bet man labiau patinka mažoji londonietė mašininkė, net jei ji daro po tris klaidas kiekviename žodyje.

Staiga Viktorija susiraukė. Edvardo žodžiai priminėjai keistą pokalbį su daktaru Ratbounu. Išklausęs jos pasakojimo, Edvardas sunerimo daug labiau, nei Viktorija tikėjosi.

— Tai rimta, Viktorija, tikrai rimta. Pamėginkite tiksliai prisiminti jo žodžius.

Viktorija pamėgino kaip įmanoma tiksliau persakyti Ratbouno žodžius.

— Nesuprantu, kodėl tai jus taip sujaudino, — pridūrė Viktorija.

— Ką? — Edvardas atrodė susimąstęs. — Jūs nesuprantate? Mano miela mergaite, negi nesuvokiate, jog tai įrodo, kad jie perprato jus. Jie jus įspėjo. Viktorija, man tai nepatinka... Labai nepatinka.