Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Rytoj? Rytoj kažkas atvyks ir kažkas įvyks. Rytoj baigsis jos įkalinimas (o gal nesibaigs?), arba baigsis jos gyvenimas. Vienaip ar kitaip, Viktorija nusprendė, kad būtų geriau, jei iki rytojaus ji atsidurtų kur nors kitur. Tačiau kaip tai padaryti? Apie tai ji rimtai susimąstė pirmą kartą. Ji priėjo prie durų ir pamėgino jas atidaryti. Be jokios abejonės, neverta net mėginti. Tai buvo ne tokia spyna, kurią gali atidalyti plaukų smeigtuku, nors Viktorija labai abejojo, ar sugebėtų plaukų smeigtukų atidaryti nors kokią spyną.

Beliko langas. Netrukus ji įsitikino, kad langas teikė daugiau vilčių pabėgti. Langą dengiantys mediniai pinučiai buvo gerokai sutrūniję. Bet net jeigu ji sugebėtų išlaužti sutręšusius pinučius, triukšmas, kurį ji sukeltų, būtinai patrauktų kieno nors dėmesį. Be to, kambarys, kuriame ji buvo įkalinta, buvo viršutiniame aukšte, todėl reikėtų iš ko nors pasidaryti virvę arba šokti be jos, rizikuojant pasitempti sausgysles ar kitaip susižaloti. Romanuose kaliniai virves pasidaro iš lovos baltinių. Viktorija abejodama pažvelgė į storą medvilninį lovos užtiesalą ir nuplyšusią antklodę. Nei vienas, nei kitas neatrodė tinkamas. Ji neturėjo nieko, su kuo galėtų sukarpyti užtiesalą juostomis, ir nors ji tikriausiai būtų sugebėjusi suplėšyti antklodę, ji buvo taip sudūlėjusi, kad vargu ar būtų atlaikiusi Viktorijos svorį.

— Po šimts velnių! — garsiai nusikeikė Viktorija.

Ji vis labiau žavėjosi mintimi apie pabėgimą. Viktorijos manymu, jos prižiūrėtojai buvo labai riboto intelekto žmonės, kurie negalėjo net įsivaizduoti, jog uždaryta kalinė gali mėginti bėgti. O tų, kas apsvaigino ją ir atvežė čionai, šiuose namuose dabar nebuvo — tuo ji buvo tikra. Jis arba ji, o gal jie turi atvykti „bukra“ — rytoj. Jie paliko ją nuošalioje vietoje, paprastų žmonių globoje, kurie vykdys nurodymus, tačiau nesugebės įžvelgti ir įvertinti jaunos europietės, kuriai gresia mirtis, gudrumą ir sugebėjimus.

„Kokiu nors būdu pabėgsiu iš čia“, — tarė sau Viktorija.

Ji priėjo prie stalo ir ėmėsi maisto — juk reikėjo atgauti jėgas. Ir šį kartą buvo atnešta ryžių, keletas apelsinų ir keli gabaliukai mėsos ryškiai oranžiniame padaže. Viską suvalgiusi, įsipylė stiklinę vandens. Statant ąsotį ant stalo, stalas šiek tiek pakrypo ir dalis vandens išsiliejo ant grindų. Toje vietoje, kur išsipylė vanduo, iš karto atsirado purvo bala. Žvelgiant į ją mis Viktorijos išradingoje galvoje gimė puiki mintis. Dabar viskas priklausė nuo to, ar raktas paliktas spynoje.

Saulė jau leidosi. Greitai visai sutems. Viktorija priėjo prie durų, atsiklaupė ir įsispoksojo į nemažą rakto skylutę. Ji nematė jokios šviesos, vadinasi raktas buvo spynoje. Dabar jai reikėjo ko nors, su kuo galėtų išstumti raktą — pieštuko ar plunksnakočio galo. Tačiau jos rankinę jie buvo paėmę. Raukydamasi ji apžvelgė kambarį. Vienintelis stalo įrankis, gulėjęs ant stalo, buvo didelis šaukštas. Tačiau šiam darbui jis netiko. Viktorija atsisėdo ir ėmė sukti galvą. Netrukus ji džiaugsmingai šūktelėjo, nusiavė batelį, ištraukė odinį batelio įklotą ir standžiai jį susuko. Priėjusi prie durų pritūpė ir, įgrūdusi į rakto skylutę gana kietą įkloto ritinėlį, stipriai pastūmė.

Laimei, didžiulis raktas spynoje styrojo gana laisvai. Po tris keturias minutes trukusių Viktorijos pastangų jis iškrito, negarsiai skambtelėdamas į plūktines grindis.

„Dabar turiu paskubėti, kol visai nesutemo“, pagalvojo Viktorija. Ji atsinešė ąsotį su vandeniu ir atsargiai papylė jo prie pat durų staktos, maždaug ten, kur turėjo būti nukritęs raktas. Tuomet, naudodamasi šaukštu ir savo pirštais, ji ėmė kapstyti susidariusią purvo balutę. Po truputį, vis papildama vandens iš ąsočio, ji iškasė duobutę po durimis. Atsigulusi pamėgino pasižiūrėti, tačiau ne taip lengva buvo ką nors pamatyti. Viktorija pasiraitę rankoves ir iki alkūnės prakišo ranką po durimis. Pagrabinėjusi, vieno piršto galiuku ji palietė metalinį raktą, tačiau prisitraukti arčiau jo nesugebėjo — ranką po durimis ji galėjo prakišti tik iki alkūnės. Tuomet ji atsisegė žiogelį, kuriuo buvo prisisegusi nuplyšusią palaidinės petnešėlę. Sulenkusi žiogelį į kabliuką ir įsmeigusi jį į arabiškos duonos gabalėlį, ji vėl ėmėsi ieškoti rakto. Viktorija jau vos neverkė iš apmaudo, kai galų gale žiogelis-kabliukas užkabino raktą. Prisitraukusi raktą pakankamai arti, kad galėtų pasiekti pirštais, pro purviną įdubą įsitraukė jį į vidų. Vis dar klūpėdama mintyse pagyrė save už išmoningumą. Purvinoje rankoje gniauždama raktą atsistojo ir įkišo jį į spyną. Akimirką palaukė, kol kaimynystėje pasigirdo šunų lojimas, ir pasuko raktą. Durys pasidavė ir prasivėrė. Viktorija atsargiai pažvelgė pro plyšį. Durys vedė į kitą nedidelį kambarį, kurio gale matėsi dar vienos atidarytos durys. Minutėlę palaukusi. Viktorija ant pirštų galų nutipeno prie jų. Šio kambario lubose ir grindyse žiojėjo plyšiai. Už durų matėsi nelygūs prišlieti prie namo šono plytiniai laiptai, vedantys į sodą.

Būtent tai Viktorija ir norėjo sužinoti. Ji tyliai grįžo į savo įkalinimo vietą. Mažai tikėtina, jog šįvakar pas ją kas nors ateis, todėl ji nutarė palaukti, kol sutems ir kaimas ar miestas sumigs. Tuomet ji galės pabėgti.

Už durų ji pastebėjo numestą gabalą nuplyšusio juodo audinio. Tikriausiai tai sena aba, padėsianti jai paslėpti vakarietiškus drabužius.

Kaip ilgai laukė, Viktorija nežinojo — tos valandos jai atrodė begalinės. Pagaliau viskas aplink nurimo: nebesigirdėjo nei arabiškų dainų, nei gergždžiančių balsų, nei spigaus moterų juoko. Nutilo vaikų verksmas. Protarpiais girdėjosi tik tolimas šakalų staugimas ir šunų lojimas, nesiliaujantis iki pat ryto.

— Na ką gi, pirmyn! — pasakė sau Viktorija ir atsistojo. Šiek tiek pasvarsčiusi, užrakino savo kalėjimo duris ir paliko raktą spynoje. Perėjusi gretimą kambarį ir pasičiupusį juodą abą, išėjo į laiptų aikštelę. Švietė mėnulis ir nors jis buvo dar gana žemai, jo šviesos Viktorijai pakako. Ji ėmė tyliai leistis laiptais, bet, likus keturiems laipteliams iki žemės, sustojo. Ji stovėjo lygiagrečiai su drėbtine tvora, juosiančia sodą. Jai reikėjo pasirinkti — nusileisti laiptais ir eiti palei namo sieną arba pereiti plytinės tvoros, kuri buvo pakankamai stora, viršumi. Iš apatinių kambarių girdėjosi knarkimas.

Viktorija pasirinko tvorą. Šiek tiek rizikuodama ji greit priėjo statų tvoros kampą. Anapus tvoros buvo kažkas panašaus į palmių sodą. Vienoje vietoje tvora buvo nutrupėjusi. Viktorija tuo pasinaudojo ir nušoko nuo tvoros. Po kelių akimirkų ji jau buvo prasigavusi pro palmių sodelį ir ėjo link skylės galinėje tvoroje. Viktorija išlindo į siaurą primityvią gatvelę, kuri buvo per siaura automobiliams, bet tinkama asiliukams. Abiejose gatvelės pusėse driekėsi plytų tvoros. Viktorija leidosi bėgti kiek kojos neša.

Dabar šunys ėmė loti kaip patrakę. Prie jos urgzdami pribėgo du gelsvai rudi šunys. Viktorija pasėmė pilną saują žvyro ir sviedė į juos. Šie suunkštę nubėgo tolyn. Viktorija nuskubėjo toliau. Ji pasuko už kampo ir pateko, pagal viską sprendžiant, į pagrindinę kaimo gatvę. Siaura ir stipriai vėžių išmušta, ji tęsėsi per visą mėnulio šviesoje vienodai pilkų namų kaimelį. Virš tvorų kyšojo palmės, kiemuose urzgė ir lojo šunys. Viktorija giliai įkvėpė ir vėl pasileido bėgti. Šunys tebelojo, tačiau nei viena žmogiška būtybė nesusidomėjo šiuo galimu naktiniu plėšiku. Netrukus ji atsidūrė kažkokioje plynėje su drumzlinu upeliu, per kurį buvo nutiestas aptriušęs lenktas tiltelis. Už jo buvo kelias, vedantis į, regis, begalinę erdvę. Perėjusi tiltelį, Viktorija bėgo tol, kol pritrūko kvapo. Kaimas liko toli užpakalyje. Mėnulis švietė aukštai danguje. Aplink, kiek akys aprėpė, plytėjo skurdi akmeninga, neįdirbta žemė. Nesimatė nė gyvos dvasios. Žemės paviršius tik iš pažiūros atrodė lygus — iš tiesų jis buvo kalvotas. Čia nesimatė jokių orientyrų, todėl ji neturėjo nė menkiausio supratimo kurion pusėn eiti. Apie astronomiją Viktorija beveik nieko nenutuokė, todėl net negalėjo nustatyti į kurią pasaulio šalį eina. Ši didžiuli dykynė gerokai baugino ją, tačiau grįžti buvo neįmanoma. Beliko žingsniuoti toliau.