Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Sustojusi šiek tiek atsikvėpti. Viktorija atsigręžė pažiūrėti, ar jos niekas nesiveja, o tada tęsė savo kelionę nežinoma kryptimi, nužingsniuodama tris su pusę mylios per valandą.

Aušrą Viktorija pasitiko išvargusi, skaudančiomis kojomis ir beveik apimta isterijos. Pamačiusi kylančios saulės šviesą danguje Viktorija nustatė, jog ji keliauja į pietvakarius, bet kadangi nežinojo, kur ji yra, iš to nebuvo jokios naudos. Priekyje, šalia kelio, kuriuo ji ėjo, buvo nedidelė kalva gana stačiais šlaitais. Išsukusi iš kelio, Viktorija patraukė link tos kalvos ir užkopė į jos viršų. Čia ji galėjo apsižvalgyti. Tačiau tai, ką išvydo, jai vėl sukėlė paniką. Aplink matėsi tik dykuma... Ankstyvo rytmečio šviesoje reginys buvo nuostabus. Žemė ir horizontas mirguliavo pasteliniais abrikosiniais, kreminiais ir rausvais, šešėlių išmargintais atspalviais. Vaizdas buvo nuostabus, bet kartu ir bauginantis. „Dabar aš suprantu, ką reiškia būti vienišam“, — pagalvojo Viktorija.

Tai vienur, tai kitur, lopinėliais žėlė skurdi žolė ir išdžiūvę erškėčiai. Ir nė gyvos dvasios. Išskyrus Viktoriją Džouns.

Nebuvo matyti ir kaimo, iš kurio pabėgo. Kelias, kuriuo ji atėjo, regis, tęsėsi į beribę dykynę. Viktorijai atrodė neįtikėtina, jog ji galėjo nueiti taip toli. Apimta panikos, akimirką ji troško grįžti atgal, kad pamatytų nors vieną žmogišką būtybę...

Vis dėlto ji suėmė save į rankas. Ji norėjo pabėgti ir pabėgo, tačiau vien dėl to, kad ją ir jos kalėjimo prižiūrėtojus skiria kelios mylios, jos bėdos nesibaigė. Net senas ir iškleręs automobilis greitai įveiktų tas mylias. Jos pradės ieškoti iš karto, kai tik bus pastebėtas jos pabėgimas. Ir kur gi ji ketina pasislėpti? Juk čia nėra kur slėptis! Ji vis dar nešėsi nuplyšusią juodą abą, kurią prigriebė bėgdama. Dabar ji nedrąsiai įsisupo į jos klostes, čadra užsidengė veidą. Viktorija neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip ji atrodo, kadangi neturėjo veidrodėlio. Jeigu ji nusiautų europietiškus batus, kojines ir šlepsėtų plikomis kojomis, gal jos nedemaskuotų? Ji žinojo, kad čadra prisidengusios arabų moters, kad ir kokios nuplyšusios ir neturtingos, nieks nelies. Pagal arabų papročius, nei vienas vyras negali jos užkalbinti. Tačiau ar šis maskaradas apdums jos ieškančio vakariečio akis? Šiaip ar taip, tai buvo vienintelė galimybė.

Ji buvo pernelyg pavargusi, kad eitų toliau. Ir siaubingai ištroškusi, tačiau čia ji jau nieko negalėjo padaryti. Ji nusprendė atsigulti ant kalvos šlaito. Iš čia galės girdėti atvažiuojantį automobilį. O jei prisiplotų prie kalvos šlaite esančios siauros įdubos, galėtų pamatyti ir kas juo važiuoja. Pasislėpti ji galėjo kitoje, nuo kelio nematomoje kalvos pusėje.

Kita vertus, jai verkiant reikėjo grįžti į civilizuotą pasaulį, ir vienintelis būdas tai padaryti — sustabdyti europiečių automobilį ir paprašyti jų pavėžėti. Tačiau ji turi būti tikra, kad tie europiečiai ne iš tų, kurie ją persekioja. Bet kaip, po galais, ji gali tai sužinoti?

Išsekusi, iškankinta ilgos ir varginančios kelionės, kamuojama neramių minčių, Viktorija nė nepajuto, kaip užmigo. Kai pabudo, saulė jau buvo auštai danguje. Jautėsi sustingusi ir apsvaigusi, kamavo nepakeliamas karštis ir troškulys. Viktorija sudejavo ir tuo pat metu, kai dejonė išsprūdo iš jos suskerdėjusių lūpų, ji apmirė ir sukluso. Ausis pasiekė silpnas, tačiau aiškus automobilio variklio garsas. Viktorija labai atsargiai pakėlė galvą. Automobilis važiavo ne iš kaimo, o į jo pusę. Tai reiškė, jog čia ne jos persekiotojai. Automobilis buvo dar toli ir kelyje atrodė kaip mažas juodas taškelis. Vis dar slėpdamasi, Viktorija stebėjo kaip artėja automobilis. Kaip dabar praverstų lauko žiūronai!

Keletui minučių automobilis dingo įduboje, paskui vėl pasirodė jau netoli kalvos. Už automobilio vairo sėdėjo arabas, o šalia jo sėdėjo europietiškai apsirengęs vyras.

Dabar ji turėjo apsispręsti. Ar tai ir yra jos galimybė išsigelbėti? Ar bėgti į kelią ir sustabdyti automobilį?

Kai ji jau ketino tai padaryti, ją sulaikė staiga į širdį įsismelkusi abejonė. O jeigu tai priešas? Tačiau kaip jai tai sužinoti? Šis kelias tikrai labai tuščias. Juo nepravažiavo nė vienas automobilis, nė vienas vežimas, net asilų vilkstinė. Šis automobilis tikriausiai važiuoja į kaimą, iš kurio ji vakar pabėgo...

Ką jai daryti? Tokį siaubingą sprendimą reikėjo priimti nedelsiant. Jeigu tai priešas — jai galas, o jei ne — tai gali būti vienintelė viltis išsigelbėti. Nes jei ji dar klaidžios, tikriausiai numirs nuo troškulio ir karščio. Taigi, ką jai daryti?

Kol Viktorija tūnojo susigūžusi ir svarstė, automobilis sumažino greitį ir išsukęs iš kelio, akmeninga dirva ėmė artėti prie kalvos.

Jie ją pamatė ir jos ieško!

Viktorija išlipo iš daubos ir nuropojo į priešingą kalvos pusę, toliau nuo artėjančio automobilio. Ji išgirdo, kaip automobilis sustojo ir trinktelėjo durelės.

Tuomet kažkas pasakė keletą žodžių arabiškai. Tyla. Staiga, be jokio perspėjimo, pasirodė vyras. Pavaikščiojęs aplink kalvą, ėmė kopti į ją. Jo akys buvo įsmeigtos į žemę. Protarpiais jis pasilenkdavo ir kažką pakeldavo. Kad ir ko jis ten ieškojo, bet tikrai ne merginos vardu Viktorija Džouns. Be to, jis, be jokios abejonės, buvo anglas.

Šūktelėjusi su palengvėjimu Viktorija šiaip ne taip atsistojo ant kojų ir patraukė link jo. Vyras pakėlė galvą ir su nuostaba įsistebeilijo.

— Kad jūs žinotumėte, kaip aš džiaugiuosi, kad jūs čia.

Jis vis dar apstulbęs žiūrėjo į ją.

— Kas, po galais... — pradėjo jis. — Jūs anglė? Bet...

Pratrūkusi juoku Viktorija nusimetė abą.

— Žinoma, anglė, — atsakė ji. — Ar negalėtumėte nuvežti mane į Bagdadą?

— Aš nevažiuoju į Bagdadą, nes ką tik iš jo išvažiavau. Bet ką jūs veikiate viena vidury dykumos?

— Aš buvau pagrobta. Nuėjau išsitrinkti plaukus ir jie apsvaigino mane chloroformu. O kai atsibudau, paaiškėjo, jog atsidūriau kažkokio arabo namuose, netoli nuo čia esančiame kaime, — mostelėjusi ranka kaimo pusėn, išpyškino Viktorija.

— Mandali kaime?

— Aš nežinau jo pavadinimo. Pabėgau vakar vakare. Ėjau visą naktį, o pasislėpiau už šios kalvos todėl, kad nežinojau, priešas jūs ar ne...

Viktorijos išgelbėtojas spoksojo į ją su labai keista išraiška veide. Tai buvo šviesiaplaukis, šiek tiek arogantiškas, maždaug trisdešimt penkių metų vyras. Jo kalba buvo akademiška ir tiksli. Užsidėjęs ant nosies pensnė jis su antipatija nužvelgė Viktoriją. Buvo akivaizdu, kad jis nepatikėjo nė vienu jos žodžiu.

— Tai tiesa, gryniausia tiesa! — siaubingai pasipiktinusi pareiškė ji.

Nepažįstamasis dar nepatikliau žvelgė į ją.

— Labai įdomu, — pratarė jis šaltu tonu.

Viktoriją apėmė neviltis. Kokia neteisybė! Kodėl jai visuomet pavyksta priversti patikėti melu, o gryniausia tiesa — ne?

— Jeigu jūs neduosite man atsigerti ir paliksite mane čia, aš mirsiu iš troškulio, — pasakė ji.

— Savaime suprantama, aš nė neketinu čia jūsų palikti, — pareiškė nepažįstamasis šaltai. — Anglei nedera vienai klajoti po dykumą. Jūsų lūpos suskirdusios... Abdulai!

— Taip, sahibai?

Iš už kalvos pasirodė vairuotojas. Išklausęs arabiškai duotų nurodymų, jis nubėgo prie automobilio ir greitai grįžo su dideliu termosu ir plastmasiniu puodeliu.

Viktorija godžiai išgėrė puodelį vandens.

— O, dabar jau geriau! — pasakė ji.

— Mano vardas Ričardas Beikeris, — prisistatė anglas.