Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— O aš esu Viktorija Džouns, — prisistatė ir Viktorija. — Ponsfut Džouns. Atvažiavau pas savo dėdę, daktarą Ponsfutą Džounsą, kuris čia vykdo kasinėjimus, — pridūrė ji norėdama atsikovoti „prarastas pozicijas“ ir pasitikėjimą.

— Koks nuostabus sutapimas! — su nuostaba žvelgdamas į ją sušuko Beikeris. — Aš taip pat ten važiuoju. Nuo čia iki tos vietos tik penkiolika mylių. Esu kaip tik tinkamas gelbėtojas, ar ne?

Tai, ką pasakė Beikeris, Viktoriją tiesiog pribloškė. Ji buvo taip apstulbusi Jog negalėjo ištarti nė žodžio. Tylėdama ji nuolankiai nusekė paskui Ričardą ir įsėdo į automobilį.

— Tikriausiai jūs esate antropologė? — paklausė Ričardas pasodinęs ją ant galinės sėdynės ir patraukęs iš ten savo mantą. — Girdėjau, kad jūs atvyksite, tačiau nesitikėjau, kad pačioje pradžioje sezono.

Akimirką jis stovėjo ir apžiūrinėjo iš kišenių ištrauktas įvairias puodų šukes, kurias jis, pasirodo, ir rinko ant kalvos.

— Gražus nedidukas telis18, — pareiškė jis, ranka rodydamas į kalvą, — tačiau jame, kaip matau, nėra nieko nepaprasto. Daugiausia vėlyvojo periodo asirų indų, šiek tiek iš partų ir kasitų periodo. — Ir nusišypsojęs pridūrė: — Džiaugiuosi matydamas, kad nepaisant visų jūsų negandų, archeologiniai instinktai pastūmėjo jus patyrinėti telį.

Viktorija jau žiojosi kažką sakyti, bet vėl užsičiaupė. Vairuotojas atleido sankabą ir automobilis pajudėjo. Ir ką ji galėjo pasakyti? Žinoma, kai tik jie atvyks į ekspedicijos vietą, ji bus demaskuota. Prisipažinti daktarui Posnfutui Džounsui bus daug geriau, nei misteriui Ričardui Beikeriui ir dar vidury dykumos. Blogiausiu atveju jie ją išsiųs į Bagdadą. O kol mes pasieksime ekspedicijos vietą, aš ką nors sugalvosiu, mąstė nepataisoma melagė Viktorija. Pasakyti jog buvo praradusi atmintį? Ji iškeliavo drauge su mergina, kuri paprašė jos... Ne, vis dėlto jai reikėtų nuoširdžiai papasakoti visą tiesą. Tačiau visą tiesą ji mieliau papasakotų daktarui Ponsfutui Džounsui, kad ir koks žmogus jis būtų, nei išpuikusiam misteriui Ričardui Beikeriui, kuris nepatikėjo jos tikra istorija.

— Mes nevažiuosime per Mandali kaimą, — atsigręžęs į ją pasakė misteris Beikeris. — Maždaug už mylios išsukę iš kelio, apvažiuosime jį dykuma. Kartais nelengva rasti reikiamą vietą, kai nėra jokių orientyrų.

Netrukus jis davė nurodymus Abdului ir automobilis staigiai išsuko iš kelio į dykumą. Neturėdamas jokių konkrečių orientyrų, Ričardas Beikeris kelią Abdului nurodinėjo rankos mostais: tai į dešinę, tai į kairę.

— O dabar įsuk į kelią dešinėje, — patenkintas šūktelėjo Ričardas Beikeris.

Viktorija nematė jokio kelio. Tačiau neilgai trukus ji pastebėjo vienur kitur padangų paliktas vos matomas vėžes. Kai jie kirto aiškiau matomas vėžes, Ričardas šūktelėjo ir liepė Abdului sustoti.

— Šis reginys jums turėtų būti įdomus, — tarė jis Viktorijai. — Kadangi šiame krašte jūs pirmą kartą, tokio vaizdo dar nesate mačiusi.

Palei vėžes automobilio link žingsniavo du vyrai. Vienas iš jų ant nugaros nešė nedidelį medinį suolelį, o kitas kažkokį medinį daiktą, dydžio sulig pianinu.

Ričardas šūktelėjo ir jie džiaugsmingai su juo pasisveikino. Jų nuotaika dar labiau pasitaisė, kai Ričardas davė jiems cigarečių.

Tuomet Ričardas kreipėsi į ją.

— Jums patinka kinas? Tuomet jūs jį pamatysite.

Jis kažką pasakė tiems dviems ir jie maloniai nusišypsojo. Pastatę suolą, rankos mostu pakvietė Viktoriją ir Ričardą atsisėsti. Tuomet jie ant kažkokio stovo pastatė apvalų aparatą, kuriame buvo dvi akutės. Pažvelgusi pro jas Viktorija sušuko:

— Šis aparatas panašus į tokius daikčiukus, kokie stovi prieplaukose. Sumoki ir gali stebėti pikantiškus dalykėlius.

— Panašus, — pritarė Ričardas, — tik primityvesnis.

Viktorija palinko prie skylučių su stiklais. Vienas iš vyrų ėmė lėtai sukti rankenėlę, o kitas ėmė monotoniškai kalbėti.

— Ką jis sako? — paklausė Viktorija.

Ričardas ėmė versti.

— Prisislinkite arčiau ir pasiruoškite mėgautis nuostabiais dalykais! Pasiruoškite išvysti senovės stebuklus!

Priešais Viktorijos akis pasirodė primityviai nuspalvinta nuotrauka su kviečius pjaunančias juodaodžiais.

— Amerikos valstiečiai, — išvertė Ričardas.

— Vakarų didžiojo šacho žmona.

Iš kadro kvailai šypsodamasi ir pirštu sukdama ilgą garbaną žvelgė imperatorienė Eugenija. Paskui buvo parodytas karaliaus rūmų Montenegre atvaizdas bei paveikslas iš Didžiosios parodos.

Toliau sekė keista, visai tarpusavyje nesusijusių nuotraukų su ne mažiau skambiais pavadinimais kolekcija. Princas Konsortas, Disraelis, Norvegijos fiordai ir slidininkai Šveicarijoje užbaigė šią keistą seniai praėjusių laikų apžvalgą.

Savo ekspoziciją vyras užbaigė šiais žodžiais:

— Mes jums parodėme didžiausius senovės ir tolimų kraštų stebuklus, todėl lai jūsų dosnumas būna vertas šių stebuklų, kurie yra tikrų tikriausia tiesa!

Pasirodymas baigėsi. Viktorija tiesiog spinduliavo iš pasitenkinimo.

— Buvo nuostabu! — pasakė ji. — Niekada nemaniau, kad pamatysiu ką nors panašaus.

Kilnojamojo kino savininkai išdidžiai šypsojosi. Viktorija pakilo nuo suolelio ir Ričardas, kuris sėdėjo ant kito jo galo, nuvirto neoria poza. Viktorija atsiprašė, piktdžiugos ji nejautė. Ričardas sumokėjo kino savininkams. Linkėdami vieni kitiems gerovės bei Dievo palaimos jie atsisveikino.

Ričardas ir Viktorija įsėdo į automobilį, o kilnojamo kino savininkai patraukė per dykumą.

— Kur jie eina? — paklausė Viktorija.

— Jie keliauja po visą šalį. Pirmą kartą juos sutikau Transjordanijoje, einančius nuo Negyvosios jūros į Amamą. O dabar jie keliauja į Kerbelą. Kaip taisyklė, jie pasirenka nuošalius kelius, kad parodytų kiną atkampiausiose vietose.

— Galbūt juos kas nors paveš?

Ričardas ėmė juoktis.

— Tikriausiai jie atsisakytų. Kartą aš pasisiūliau pavežti senuką, kuris keliavo iš Basros į Bagdadą. Paklausiau jo, per kiek laiko jis ketina nueiti. Per porą mėnesių, atsakė man jis. Pasiūliau jam lipti į automobilį ir pasakiau, jog Bagdade jis atsidurs dar tą patį vakarą, tačiau jis padėkojo ir atsisakė. Jam bus gerai ir po dviejų mėnesių. Laikas šioje šalyje nieko nereiškia. Ir tik tuomet, kai tai supranti, pajauti nepaprastą pasitenkinimą.

— Taip. Galiu įsivaizduoti.

— Arabams mūsų vakarietiškas nekantrumas ir noras kuo greičiau sutvarkyti reikalus yra visiškai nesuprantamas, o mūsų įprotis iš karto eiti prie reikalo esmės jiems atrodo labai nemandagus. Bendraujant su jais reikia bent pusę valandos kalbėti apie pašalinius dalykus arba visai nekalbėti.

— Kiek laiko prarastume, jeigu taip elgtųsi visos Londono kontoros.

— Tiesa. Bet mes ir vėl grįžtame prie to paties klausimo: kas yra laikas ir ką reiškia gaišti laiką?

Viktorija nugrimzdo į šio klausimo apmąstymus.

Automobilis tęsė kelionę dykuma.

— Kur yra ta vieta? — paklausė ji pagaliau.

— Tel Asvadas? Vidury dykumos. Netrukus jūs pamatysite Zikuratą. O kol kas pažvelkite į kairę. Štai ten, matote?

— Ar tai debesys? — pasiteiravo Viktorija. — Juk tai negali būti kalnai...

— Tai ir yra kalnai. Sniegu apkloti Kurdistano kalnai. Jie matosi tik esant giedram orui.

Viktoriją apėmė begalinio pasitenkinimo jausmas. Jai norėjosi, kad ši kelionė niekada nesibaigtų. Viskas per jos melagystes! Viktorija susigūžė kaip vaikas nuo minties apie tai, kas jos laukia. Koks jis, tas daktaras Ponsfutas Džounsas? Ji įsivaizdavo jį aukštą, su ilga pražilusia barzda ir piktu žvilgsniu. Niekis, kad ir kaip bus supykęs daktaras Ponsfutas Džounsas, ji suardė Katerinos, „Alyvų šakelės“ ir daktaro Ratbouno planus.