Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Taip, — lėtai pratarė ji. — Aš jį pažinojau.

— Pažinojote jį? Kaip tai? Ar jis?..

Viktorija linktelėjo.

— Taip. Jis miręs.

— Kaip jis mirė?

— Bagdade, „Tio“ viešbutyje, — pridūrė ji skubiai. — Tai buvo nuslėpta. Niekas nežino.

Jis lėtai linktelėjo galvą.

— Suprantu. Toks jo darbas. Bet jūs, — jis pasižiūrėjo į ją. — Kaip jūs tai sužinojote?

— Aš atsitiktinai į tai įsipainiojau.

Jis ilgai ir atidžiai nužvelgė ją.

Viktorija nedelsdama paklausė:

— Ar jūsų pravardė mokykloje nebuvo Liuciferis?

Jis atrodė nustebęs.

— Liuciferis? Ne! Mane vadino Pelėda — nes turėjau nešioti didelius akinius.

— O gal žinote ką nors Basroje, kurį taip vadina? Ričardas papurtė galvą.

— Liuciferis, ryto aušros sūnus19.

Ir pridūrė:

— Arba senovinis vaškinis dagtis. Jo privalumas yra tas, jei teisingai prisimenu, kad neužgesta pučiant vėjui.

Kalbėdamas jis atidžiai ją stebėjo, bet Viktorija buvo susiraukusi.

— Norėčiau, kad papasakotumėte, — pasakė ji netrukus, — apie tai, kas nutiko Basroje, tiksliau.

— Aš jau papasakojau.

— Ne. Aš turiu omenyje, kur jūs buvote, kai visa tai įvyko?

— A, suprantu. Mes buvome konsulato laukiamajame. Laukiau Kleitono, konsulo.

— O kas dar ten buvo? Šis komivojažierius ir Karmaiklas? Ar dar kas nors?

— Buvo dar keletas, liesas tamsus prancūzas arba siras ir senyvas žmogus, sakyčiau persas.

— Komivojažierius išsitraukė revolverį ir jūs sustabdėte jį, o Karmaiklas išėjo — kaip?

— Pirmiausiai jis pasuko link konsulato. Tai kitame koridoriaus gale, kur sodas...

Ji pertraukė:

— Žinau. Buvau ten apsistojusi dienai ar porai. Iš tiesų, atvykau ten iš karto, kai tik jūs išėjote.

— Tikrai?

Dar sykį jis įdėmiai į ją pasižiūrėjo. Bet Viktorija to nepastebėjo. Ji matė ilgą konsulato koridorių, bet su atviromis galinėmis durimis, pro kurias matėsi žaliuojantys medžiai ir sklido saulės šviesa.

— Kaip ir sakiau, Karmaiklas visų pirma pasuko šia kryptimi, paskui apsisuko ir nuskubėjo kitu keliu į gatvę. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau.

— O kaip tas komivojažierius?

Ričardas patraukė pečiais.

— Kiek žinau jis pasakojo iškraipytą istoriją apie tai kaip išvakarėse buvo apiplėštas ir atpažino tą plėšiką konsulate. Daugiau nieko apie tai negirdėjau, nes išskridau į Kuveitą.

— O kas tuo metu buvo apsistojęs konsulate?

— Vyras vardu Krosbis — vienas iš naftininkų. Daugiau niekas. O, dar manau buvo kažkas iš Bagdado. Negaliu prisiminti vardo.

„Krosbis“, — pagalvojo Viktorija. Ji prisiminė kapitoną Krosbį, jo nedidelę kresną figūrą, trūkčiojančią kalbos manierą. Paprastas žmogus. Padorus, bet ne ypatingai taktiškas.

Krosbis sugrįžo į Bagdadą tą vakarą, kai Karmaiklas atvyko į „Tio“. Ar galėjo būti, kad ji priešais saulę matė Krosbio siluetą kitame koridoriaus gale, tuo metu kai Karmaiklas pasuko į gatvę vietoj to, kad pasistengtų pasiekti konsulatą?

Kurį laiką ji įsigilinusi galvojo. Ji jau pradėjo gailėtis, kad prasitarė, kai pagavo dėmesingą Ričardo žvilgsnį.

— Kam jums visa tai žinoti?

— Tiesiog įdomu.

— Ar dar turite klausimų?

Viktorija paklausė:

— Ar pažįstate žmogų pavarde Lefaržas?

— Ne, negaliu sakyti kad pažįstu. Tai moteris ar vyras?

— Nežinau.

Ji buvo susidomėjusi Krosbiu. Krosbis? Liuciferis?

Ar Krosbis ir Liuciferis vienas ir tas pats asmuo?

Tą vakarą kai Viktorija, atsisveikinusi su abiem vyrais, nuėjo miegoti, Ričardas pasakė daktarui Ponsfutui Džounsui:

— Įdomu būtų paskaityti Emersono laišką. Norėčiau pamatyti, ką jis rašo apie šią merginą.

— Žinoma, mano mielas drauge, žinoma. Pamenu kai ką pasižymėjau kitoje laiško pusėje. Jei gerai pamenu, jis labai gerai atsiliepė apie Veroniką sakė, kad ji nepaprastai energinga. Man atrodo, ji žavinga mergina. Labai ryžtingai sutiko savo bagažo praradimą. Dauguma merginų išsireikalautų būti nuvežtos į Bagdadą kad galėtų nusipirkti naujų drabužių. Ji yra, kaip aš sakau, sportinio stiliaus mergina. Tarp kitko, kokiu būdu ji prarado bagažą?

— Ji buvo užmigdyta chloroformu, pagrobta ir įkalinta vietinių gyventojų namuose, — atsakė Ričardas abejingai.

— O taip, jau pasakojote. Dabar prisimenu. Viskas neįtikėtina. Tai man primena... Ką gi tai man primena? A, Elizabetą Kaning, žinoma! Pamenate, ji grįžo su neįtikinamiausia istorija, kai buvo dingusi dvi savaites. Labai įdomus akivaizdžių dalykų prieštaringumas: kažkas apie čigonus Jei tai būtent tas atvejis. Ji buvo tokia neišvaizdi mergina, neatrodo, kad jos dingimas būtų susijęs su vyriškos lyties atstovu. Na, o mažoji Viktorija-Veronika, niekaip negaliu prisiminti jos vardo, tikrai nepaprastai dailutė. Jos atveju, vyras tikrai galėtų būti su tuo susijęs.

— Ji geriau atrodytų, jei nebūtų nusidažiusi plaukų, — ištarė Ričardas.

— Ar ji juos persidažė? Nejaugi! Koks jūs išprusęs tokiuose dalykuose.

— Apie Emersono laišką, sere...

— Aišku, aišku... Neturiu supratimo, kur jį nudėjau. Paieškokite jo ten, kur jis galėtų būti. Bet kokiu atveju turiu jį surasti — kitoje pusėje nusipiešiau spirale susukto kaklo papuošalo eskizą.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Stiprėjantis mašinos ūžesys, atsklindantis iš dykumos link telio, ne juokais supykdė daktarą Ponsfutą Džounsą.

— Lankytojai, — įtūžęs šūktelėjo jis. — Ir vėl pačiu netinkamiausių metu, kai aš jau susiruošiau atidžiai apžiūrėti tą spalvotą rozetę20 šiaurės rytų pusėje. Kvailiai! Prisiklauso įvairiausių gandų Bagdade ir atvyksta čia tikėdamiesi, kad kažkas puls jiems rodyti visas iškasenas.

— Štai kur Viktorija galės būti mums naudinga, — pareiškė Ričardas. — Viktorija, girdite? Jums teks pravesti ekskursiją.

— Bijau, kad galiu ne viską teisingai papasakoti, — atsakė Viktorija. — Juk žinote, kad aš turiu labai mažai patirties.

— Net neabejoju, kad susitvarkysite kuo puikiausiai, — maloniai kalbėjo Ričardas, — tai, ką šįryt papasakojote apie plokščiagaubtes plytas, galėtų papildyti net Delongazo knygą.

Viktorija šiek tiek paraudo ir nusprendė, kad kitą kartą savo „erudiciją“ demonstruos žymiai atsargiau. Kartais atlaidžiai pašaipus žvilgsnis, mestas pro pensnė, versdavo ją pasijusti itin nejaukiai.

— Aš pasistengsiu, — nuolankiai sutiko Viktorija.

— Jūs padėsite mums atlikti visus neįprastus darbus, — pasakė Ričardas.

Viktorija šyptelėjo.

Iš tiesų tai, kuo Viktorija užsiėmė pastarąsias penkias dienas, jai buvo nauja ir neįprasta. Blausioje šviesoje, kurią skleidė primityvus nešiojamasis žibintas (visuomet užgęstantis lemiamu momentu), ji ryškino fotografines plokštes filtruotame pro vatą vandenyje. Prie stalo tamsiame kambaryje, kuris buvo grūste prigrūstas įvairiausių daiktų, ji galėjo dirbti tik klūpėdama arba pasilenkusi. Ričardui tas kambarys kažkodėl priminė sumažintą viduramžiais klestėjusių Artimųjų Rytų modelį. Daktaras Ponsfutas Džounsas stengėsi įtikinti Viktoriją, jog artimiausiu metu planuojama įrengti daugiau patogumų, tačiau kol kas jie buvo priversti taupyti kiekvieną pensą, kad sumokėtų darbininkams, be kurių negalėjo pasiekti apčiuopiamų rezultatų.

Viktorija iš pradžių šiek tiek pašaipiai žiūrėjo į pilnas puodų šukių pintines (bet stengėsi to neparodyti). Krūva įvairiausio šlamšto liekanų — kokia iš jų nauda?