Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Daktaras Ponsifutas Džounsas patenkintas šyptelėjo.

— Mes su Ričardu negalime jums daug pasiūlyti. Dantų šepetėlį tikrai parūpinsime, turime jų atsivežę visą tuziną. Dar turime vatos, jei jums prireiks. Pažiūrėkime, ko dar yra... Talkas, pora atsarginių kojinių ir skepetaičių. Deja, daugiau nieko negalime pasiūlyti.

— Man užteks, — palaimingai nusišypsojo Viktorija.

— Kapų dar neužtikome, taigi jums darbo lyg ir nebūtų, — perspėjo daktaras Ponsfutas Džounsas. — Atkasėme nuostabias sienas ir daugybę puodų šukių tolimesnėse tranšėjose. Galbūt net pavyks kai kurias iš tų šukių sujungti. Bet kokių atveju surasime jums darbo. Nepamenu, ar darote nuotraukas?

— Kai ką apie tai žinau, — atsakė su palengvėjimu Viktorija. Ją nudžiugino, kad daktaras užsiminė apie tai, ką ji žinojo ne iš knygų, o iš praktikos.

— Gerai jau, gerai. Ar mokėsite ryškinti negatyvus? Aš senamadiškas, vis dar naudoju plokšteles. Fotolaboratorija irgi gana primityvi. Jūs, jaunus žmones, dažnai prislegia tokia paprasta įranga.

— Man nesvarbu, — atsakė Viktorija.

Iš ekspedicijos atsargųjį išsirinko dantų šepetėlį, pastą, kempinę ir truputį talko miltelių.

Ji vis dar suko galvą, kokioje padėtyje ji atsidūrė. Aišku, kad ją tapatina su Venecija, kuri turėjo prisijungti prie ekspedicijos ir yra antropologė. Viktorija net nežinojo, kas buvo tie antropologai. Jei čia ji galėtų rasti žodyną, būtinai pasižiūrėtų. Kita mergina kitą savaitę dar neturėtų atvykti. Tuomet visą savaitę, arba kol mašina ar sunkvežimis nuveš skalbinius į Bagdadą, Viktorijai teks įsijausti į Venecijos vaidmenį. Ji visiškai nesijaudino dėl žavingai išsiblaškiusio daktaro Ponsfuto Džounso, bet Ričardas Beikeris ją iš tiesų neramino. Jai nepatiko jo skvarbus žvilgsnis, ir ji bijojo, kad apsimetimas gali išaiškėti, net jei ji labai stengsis. Laimei, ji trumpai buvo dirbusi sekretore mašininke Londono Archeologijos institute, todėl archeologijos žinių trupiniai ir daugelio frazių paviršutiniškas žinojimas jai galėjo labai praversti. Bet ji turėjo būti ypatingai atidi, kad nepadarytų rimtos klaidos. „Kaip gerai, kad vyrai jaučiasi esą žymiai pranašesni už moteris“, — pagalvojo Viktorija. — „Kiekviena klaida jiems — kaip dar vienas įrodymas to, kad visos moterys yra kvailelės!“.

Šis laikotarpis suteikė trumpą atokvėpį, kurio jai labai reikėjo. Jos netikėtas dingimas turėjo suardyti „Alyvų šakelės“ planus. Viktorija paspruko iš kalėjimo, bet jos ateitis vis dar buvo miglota. Ričardo mašina nebuvo užsukusi į Mandali kaimą, taigi niekas nežinojo, kad ji dabar Tel Asvade. Jų galva ji tiesiog išnyko. Jie galėjo padaryti išvadą, ir greičiausiai padarė, kad ji jau buvo mirusi. Kad pasiklydo dykumoje ir mirė nuo išsekimo.

Gerai, tegul taip ir galvoja. Gaila aišku, kad ir Edvardas taip mano! Labai gerai, kad Edvardui norom nenorom teks taikytis su tuo. Bet kokiu atveju, jam neteks su tuo taikytis ilgai. Kaip tik tuomet, kai jis kankinsis graužiamas sąžinės, kad patarėjai prisidėti prie Katerinos draugijos — staiga atsiranda ji. Prisikėlusi iš mirusiųjų, bet jau nebe brunetė, o blondinė.

Tai gražino ją prie spėlionių, kodėl jie (kas jie bebūtų) perdažė jos plaukus. Turėtų būti tokio perdažymo priežastis, bet ji niekaip negalėjo rasti jokio paaiškinimo. Kaip bebūtų, greitai ji atrodys labai savotiškai, kai nuo šaknų pradės ataugti juodi plaukai. Netikra blondinė nepapudruotu veidu ir be jokių lūpų dažų! Ar mergina galėtų būti labiau nepavydėtinoje padėtyje? „Nesvarbu, — galvojo Viktorija. Svarbiausia, kad esu gyva, ar ne? Nematau jokių priežasčių nepasidžiaugti sėkme, bent jau šią savaitę. Didelis malonumas praktiškai sudalyvauti archeologinėje ekspedicijoje (jei tik ji pasistengs ir neišsiduos!)“.

Jos vaidmuo buvo nepavydėtinas. Žmones, spaudinius, architektūros stilius ir keramikos rūšis minėti reikėjo ypatingai atsargiai. Laimei, geras klausytojas visuomet vertinamas. Viktorija buvo puiki tų dviejų vyrų klausytoja ir apdairiai besielgdama sugebėjo nepaprastai greitai pagauti jų žargoną.

Kai būdavo name viena ji slapta daug skaitydavo. Ten buvo didelė archeologinių spaudinių kolekcija. Viktorija greitai pagaudavo skaitomo dalyko esmę. Netikėtai ji suprato, kad toks gyvenimas ją žavi. Arbata ankstų rytą lauko kasinėjimuose. Pagalba Ričardui fotografuojant. Dirbančių žmonių stebėjimas, žavintis jų kasinėjimo įgūdžiais, klausantis berniukų, nešančių išpilti kibirus, dainų ir juoko. Ji išmoko periodus, suprato įvairius lygius kuriuose buvo vykdomi kasinėjimo darbai, susipažino su ankstesniųjų kasinėjimų rezultatais. Vienintelis dalykas, kuris jai kėlė baimę — kad tik nebūtų iškasta kokia kapavietė. Niekas iš to, ką ji perskaitė, nepadėjo jai susigaudyti, ką ji kaip antropologė turėtų daryti. „Jei iškasime kokius kaulus ar kapą, — galvojo sau Viktorija, — mane iš karto užpuls baisi karštinė — ne, siaubingas tulžies išsiliejimas — ir būsiu prikaustyta prie lovos“.

Bet kapai vis nesirodė. Buvo tik lėtai kasinėjamos rūmų sienos. Viktorija buvo sužavėta, ir neturėjo jokios priežasties demonstruoti savo žinias bei profesinius įgūdžius.

Ričardas Beikeris retkarčiais mesteldavo į ją tiriantį žvilgsnį. Ji nuolatos jausdavo jo kritiškumą, nors jis elgėsi su ja mandagiai ir draugiškai, bei juokais pasišaipydavo iš jos entuziazmo.

— Kaip neįprastai viskas atrodo ką tik atvykus iš Londono, — vieną kartą pradėjo kalbą jis. — Pamenu, kaip buvau priblokštas per savo pirmąją ekspediciją.

— Prieš kiek laiko tai buvo?

Jis nusišypsojo.

— Tikrai seniai. Prieš penkiolika... ne, šešiolika metų.

— Turėtumėte gerai žinoti šią šalį.

— Na, buvau ne tik čia. Sirijoje, taip pat Persijoje.

— Girdėjau, puikiai kalbate arabiškai. Jei apsirengtumėte kaip arabas, ar jus būtų galima palaikyti arabu?

Jis papurtė galvą.

— Tikrai ne — tam reikia kai ko daugiau. Abejoju, kad anglas gali būti palaikytas arabu. Nebent tik trumpam. Vienintelis anglas, kuris iš esmės nesiskiria nuo vietinių gyventojų, praktiškai yra gimęs šiose vietose. Jo tėvas buvo konsulas Kašgare ir kitose negyvenamose vietose. Būdamas vaikas, jis kalbėjo visais aplinkiniais dialektais, ir tikiu išlaikė juos ir vėliau.

— Kur jis dabar?

— Pamečiau jį iš akiračio vos tik baigėme mokyklą. Mokėmės vienoje klasėje. Vadinome jį Fakyru, nes mokėjo ilgai nejudėdamas išsėdėti vienoje vietoje. Nežinau, kur jis dabar, bet spėju, kad jam gerai sekasi.

— Ar niekada nesate jo sutikęs po mokyklos?

— Keista, bet sutikau jį neseniai Basroje. Gana keistas susitikimas bendrai paėmus.

— Keistas?

— Taip. Nepažinau jo. Jis atrodė kaip arabas: kefija, apdriskę marškiniai, senas karinis munduras. Rankose jis turėjo kažką panašaus į rožinį ir tradiciškai barškino geltonais karoliukais. Bet tai nebuvo paprastas barškėjimas. Jis naudojo Morzės abėcėlę. Ir siuntė pranešimą — man!

— Kokį pranešimą?

— Mano vardą, veikiau pravardę, savo pravardę ir signalą budėti laukiant pavojaus.

— O pavojus ar buvo?

— Taip. Vos tik jis pakilo eiti, ramus, niekuo neišsiskiriantis komivojažierius išsitraukė revolverį. Aš išmušiau jam jį iš rankos — ir Karmaiklas pabėgo.

— Karmaiklas?

Jis greitai pasuko galvą į jos pusę:

— Tai jo tikrasis vardas. O kodėl klausiate, gal pažįstate jį?

Viktorija sau pagalvojo: „Kaip keistai nuskambėtų, jei pasakyčiau, kad jis mirė mano lovoje“.