Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Tačiau netikėtai jos požiūris pasikeitė. Viktorija susidomėjo. Ji ėmė lyginti atskirų dalelių skilimo linijas, klijuoti vieną šukę prie kitos ir dėliojo jas į dėžes su smėliu, kad sutvirtintų. Viktorija išmoko klasifikuoti šukes pagal skirtingas formas ir tipus. Galiausiai ji netgi pamėgino savo vaizduotėje atkurti tų indų, kurie buvo naudojami maždaug prieš tris tūkstančius metų, pirmykštę išvaizdą. Prieš jos akis nedidelis kasinėjimų plotas tarsi atgijo — iškilo senoviški anuometiniai namai ir juose gyvenantys žmonės su savo vargais, turtais ir amatais, su savo viltimis ir baimėmis. Laki Viktorijos vaizduotė atkūrė labai gyvą anų laikų vaizdą.

Tą dieną, kai atkasto namo sienoje buvo rasta nedidukė molinė puodynė su pustuziniu auksinių auskarų viduje. Viktorija buvo tiesiog pakerėta.

— Tikriausiai dukters kraitis, — šypsojosi Ričardas.

— Indai pripildyti grūdų, auksiniai auskarai saugomi kraičiui, kaulinės adatos, girnos ir grūstuvės, mažos statulėlės ir amuletai. Visa tai yra kasdieninis paprastų žmonių bendruomenės gyvenimas, jų baimės ir viltys. Štai kas iš tikrųjų mane žavi, — dėstė Viktorija Ričardui. — O aš visada galvojau, kad archeologija yra tik karališki kapai ir rūmai.

— „Babilono rūmai“, — pridūrė ji su prislopinta šypsena. — Bet man įdomesni paprasti, kasdieniški žmonės — tokie kaip aš. Šventasis Antanas man padeda atgauti prarastą tikėjimą, turiu laimę nešančią porcelianinę kiaulytę ir labai mielą stiklinį spalvotą dubenį, mėlynu vidumi ir baltu paviršiumi, kuriame visada maišau tešlą pyragui. Tačiau kai jis sudužo ir nusipirkau naują, tai jau nebuvo tas pats. Galiu suprasti, kodėl tie žmonės slėpė savo mėgstamiausius dubenis ar indus sienų plyšiuose, rūpestingai juos užglaistydami derva. Pasaulis nepasikeitė — kaip tada, taip ir šiandien. Argi ne taip?

Galvodama apie ką tik kalbėtus dalykus Viktorija pamatė kylančius link telio lankytojus. Ričardas išėjo jų pasitikti ir ji nusekė jam iš paskos.

Tai buvo du archeologija besidomintys prancūzai, kurie keliavo po Siriją ir Iraką. Viktorija po oficialių pasisveikinimų juos nuvedė į kasinėjimų vietą. Ji tarsi papūga išdėstė faktus kas ir kaip, tačiau negalėdama pasipriešinti savo — Viktorijos — prigimčiai, sausą pasakojimą apipynė įvairiausiomis pikantiškomis detalėmis.

Vienas iš dviejų vyriškių buvo gerokai išblyškęs ir jos pasakojimo klausėsi be jokio susidomėjimo, kol galiausiai įsiterpė ir pareiškė:

— Jeigu madmuazelė neprieštarauja, norėčiau eiti į vidų ir prigulti.

Jis jautėsi prastai nuo pat ankstyvo ryto, o dėl kaitrios saulės pasijuto dar blogiau.

Nesveikuojantis vyras nuėjo į gyvenamąsias ekspedicijos patalpas. Likęs prancūzas gerokai pažemintu tonu paaiškino, jog tai dėl skrandžio:

— Čionykščiai tai vadina „Bagdado pilvu“, ar ne? Šiandien jam išties nereikėjo niekur važiuoti.

Nors ekskursija buvo baigta, prancūzas vis dar kalbino Viktoriją, kol galiausiai buvo pakviestas Fidosas ir daktaras Ponsfutas Džounsas, kuris rodydamas prideramą svetingumą, pasiūlė svečiams prieš kelionę išgerti arbatos.

Prancūzas mandagiai atsisakė daktaro pasiūlymo. Jis paaiškino, kad jiems reikia nedelsiant išvykti, nes sutemus šiose vietose labai lengva pasiklysti. Ričardas Beikeris supratingai patvirtino prancūzo žodžius. Tuomet iš namo buvo atvestas negaluojantis prancūzas, įsodintas į automobilį, kuris netrukus jau važiavo didžiausiu įmanomu greičiu.

— Manau, kad tai tik pradžia, — suniurnėjo daktaras Ponsfutas Džounsas. — Nuo šiol mes turėsime lankytojų kiekvieną dieną.

Jis atsilaužė didelį arabiškos duonos gabalą ir užtepė ant jo storą sluoksnį abrikosų džemo.

Išgėręs arbatos Ričardas nuėjo į savo kambarį. Jam reikėjo parašyti keletą laiškų, kuriuos rytoj galėtų nuvežti į Bagdadą.

Įėjęs į kambarį, Ričardas staiga susiraukė. Iš pažiūros būdamas ne itin tvarkingas vyriškis, kambaryje jis vis dėlto turėjo savo tvarką todėl iš karto pastebėjo, kad kažkas rausėsi po jo stalčius. Tai negalėjo būti tarnai, jis buvo tuo įsitikinęs. Tikriausiai tai buvo tas prancūzas, kuris, turėdamas dingstį patekti į namą galėjo kuo ramiausiai apieškoti jo kambarį. Ričardas patikrino, ar niekas nepavogta. Niekas. Net pinigai nepaliesti. Tai ko jie tada ieškojo? Vos tik jis pagalvojo apie tai, jo veidas išblyško tarsi popierius.

Nuėjęs į Antikos kambarį jis patikrino komodos stalčių, kuriame buvo laikomi antspaudai ir atspaudai. Paniurusiu Ričardo veidu praslinko nuostabos šypsena — viskas buvo savo vietose. Tada jis užsuko į bendrąjį poilsio kambarį, kuriame susirangiusi lyg katė Viktorija skaitė knygą. Daktaras Ponsfutas Džounsas kartu su darbų vykdytoju kalbėjosi kieme.

— Kažkas buvo mano kambaryje ir rausėsi po mano daiktus, — nieko neaiškindamas pareiškė Ričardas.

Viktorija nustebusi pakėlė akis į jį.

— Bet kodėl? Kas?

— Tai buvote ne jūs?

— Aš?! — pasipiktino Viktorija. — Žinoma, kad ne aš. Kodėl turėčiau kaišioti nosį po svetimus daiktus?

Ričardas dėbtelėjo į Viktoriją ir piktai tarė:

— Vadinasi, tai buvo tas prakeiktas prancūzas. Apsimetė, kad serga ir nuėjo į namą.

— Ar jis ką nors pavogė?

— Ne, — atsakė Ričardas. — Viskas savo vietose.

— Bet kodėl kažkam prireikė...

— Manau, kad jūs turite tai žinoti, — įsiterpė Ričardas, neleisdamas Viktorijai pabaigti klausimo.

— Aš?

— Na, žinant jūsų istoriją... Juk nepaneigsite, kad vos tik jūs pasirodote, aplinkui ima dėtis keisti dalykai?

— A, štai kas, — Viktorija šiek tiek krūptelėjo ir lėtai tardama žodžius pridūrė, — nesuprantu, kam jiems reikėjo apieškoti jūsų kambarį. Juk jūs visiškai nesusijęs su...

— Su kuo?

Viktorija minutei nutilo ir nieko neatsakė. Ji atrodė sumišusi ir susimąsčiusi.

— Atleiskite, — galiausiai prabilo, — ką jūs sakėte? Neišgirdau.

Užuot pakartojęs, Ričardas paklausė:

— Ką skaitote?

— Grožinės literatūros pasirinkimas čia tikrai ne per didžiausias. „Pasakojimas apie du miestus“, „Puikybė ir prietarai“ ir „Malūnas ant Floso“21. Skaitau „Pasakojimą apie du miestus“.

— Nesate skaičiusi anksčiau?

— Ne. Visada maniau, kad Dikensas — tikra nuobodybė.

— Kokia knyga!

— Ji labiausiai patiko.

— Kur dabar skaitote? — jis pažvelgė pro Viktorijos petį ir ėmė skaityti: — Megzdama moteris skaičiavo: „Vienas...“

— Atrodo, kad ji yra siaubingai išsigandusi, — pasakė Viktorija.

— Madam Defarž? Taip, meistriškai sukurtas personažas. Nors man visada kėlė abejonių tas jos sugebėjimas atsiminti ilgiausią mezgimo raštų pavadinimų sąrašą. Na, bet aš nesu mezgėjas.

— O aš manau, kad jūs tai sugebėtumėte, — pasvarsčiusi pasakė Viktorija. — Paprasta ir išvirkščia akis — štai jums ir mezginio raštas — išvirkščios akys išmezgamos ir nuleidžiamos pakaitomis tam tikrais intervalais. Taip, toks mezginys, žinoma, atrodytų nedailus su daugybe klaidų... lyg kokia maskuotė...

Staiga Viktorijos protas nušvito tarsi akinantis žaibo tvykstelėjimas. Jos galvoje sukosi du dalykai. Vardas, kurį atgaivino jos regimoji atmintis, ir vyras, rankoje laikantis apdriskusį rankomis megztą raudoną šaliką. Tą, kurį ji paskubomis įmetė į lagaminą ir kuris siejosi su Defaž — ne Lefaržo, o madam Defaž vardu.

Intensyvius Viktorijos apmąstymus nutraukė malonus Ričardo balsas:

— Ar jums viskas gerai?