Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Kad jau prakalbome apie užuominas, — kalbėjo Viktorija, — ar atsimenate mano dvejones dėl sero Ruperto Kroftono Li, kuris tą rytą „Tio“ viešbutyje kažkodėl atrodė įtartinai?

— Taip.

— Jūs nepažinojote jo asmeniškai, argi ne taip?

— Anksčiau nebuvau jo sutikęs.

— Žinoma, kad ne. Nes jis nebuvo seras Rupertas Kroftonas Li.

Ji pasinėrė į gyvą pasakojimą apie šunvotę ant sero Ruperto Kroftono sprando.

— Štai kaip viskas buvo, — pasakė Deikinas. — Aš nesupratau, kaip Karmaiklas galėjo būti nužudytas tą naktį. Jis atvyko pas Kroftoną Li jausdamasis saugus, bet šis jį nudūrė. Tačiau Karmaiklas sugebėjo nusigauti iki jūsų kambario ir prieš mirdamas dar spėjo perduoti šaliką. Klaiki mirtis.

— Ar nemanote, kad jie pagrobė mane tam, kad aš visko nepapasakočiau jums? Bet juk niekas, išskyrus Edvardą, to nežinojo.

— Manau, kad jie nujautė, jog jus būtina greitai pašalinti iš žaidimo. Jūs žinojote per daug, kas vyksta „Alyvų šakelėje“.

— Daktaras Ratbounas mane įspėjo, — pasakė Viktorija. — Tai buvo greičiau grasinimas negu įspėjimas. Manau, kad jis suprato, jog aš nebuvau ta, kuo dėjausi esanti.

— Ratbounas, — šaltai pasakė Deikinas, — ne kvailys.

— Džiaugiuosi, kad man nereikės ten sugrįžti, — pasakė Viktorija. — Aš tik apsimetu, kad esu drąsi, bet iš tikrųjų labai bijau. Bet jeigu neisiu į „Alyvų šakelę“, kaip aš susitiksiu su Edvardu?

Deikinas nusišypsojo.

— Jeigu Mahometas neina pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą. Parašykite jam laišką. Pasakykite, kad esate apsistojusi „Tio“ viešbutyje ir paprašykite, kad jis surinktų jūsų drabužius bei bagažą ir pristatytų jums. Aš rengiuosi aplankyti daktarą Ratbouną šįryt ir pasikalbėti apie vieną iš jo klubo vakarėlių. Man bus nesunku jūsų laiškelį perduoti jo sekretoriui, todėl nebus jokio pavojaus, kad jūsų varžovė Katerina jį pradangins. O jūs, Viktorija, ramiai keliaukite į viešbutį ir...

— Taip.

— Jeigu jausite spaudimą, nesvarbu kokį, stenkitės to neparodyti. Bet kokiu atveju jūs būsite stebima. Jūsų priešininkai yra pavojingi ir, nelaimei, jūs žinote per daug. Kai tik jūsų bagažas atsidurs „Tio“ viešbutyje, jūsų įsipareigojimai man pasibaigs. Suprantate tai.

— Dabar aš eisiu tiesiai į „Tio“, — pasakė Viktorija. — Tačiau pakeliui dar užsuksiu nusipirkti pudros, lūpų dažų ir kremo. Po viso šito...

— Po viso šito.... — pakartojo misteris Deikinas, — negalima susitikti su vyru visiškai nusiginklavusiai.

— Man visai nesvarbu, kokia aš pasirodysiu Ričardui Beikeriui, nors noriu, kad jis žinotų, jog kai pasistengiu, galiu atrodyti pakankamai gerai, — samprotavo Viktorija. — Bet Edvardui...

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Susitvarkiusi šviesius plaukus, pasipudravusi nosytę ir paryškinusi lūpas Viktorija sėdėjo „Tio“ viešbučio balkone tarsi Džiuljeta laukdama savo Romeo.

Romeo pasirodė, kaip ir turėtų būti. Eidamas per žalią veją jis atrodė taip nuostabiai, kaip ir visi romeo džuljetoms.

— Edvardai, — pakvietė Viktorija.

Edvardas pakėlė akis.

— O, štai kur tu, Viktorija!

— Ateik čia.

— Tuojau.

Po akimirkos jis pasirodė balkone.

— Viršuje daug ramiau, — pasakė Viktorija. — Gal iš pradžių leiskimės žemyn ir paprašykime Marko patiekti mums gėrimų?

Edvardas apstulbusiu žvilgsiu stebėjo Viktoriją.

— Aš ir sakau, Viktorija, ką jūs padarėte savo plaukams?

Viktorijos veide pasirodė susierzinimo išraiška.

— Jeigu dar kas nors paminės mano plaukus, aš tikrai gerokai vožtelėsiu?

— Mano manymu, prieš tai buvo geriau, — pasakė Edvardas.

— Pasakykite tai Katerinai!

— Katerinai? O kuo ji čia dėta?

— Viskuo, — atšovė Viktorija. — Jūs patarėte man artimiau su ja susidraugauti, aš taip ir padariau, o jūs, kaip matau, net nenutuokiate, kiek man tai kainavo!

— Kur jūs buvote visą šį laiką, Viktorija? Aš pradėjau jaudintis.

— Ach, jaudinotės? Nejaugi? O kaip jūs manote, kur aš buvau?

— Na, Katerina perdavė man jūsų žinutę. Sakė, kad jūs paprašėte jos, kad man pasakytų, jog netikėtai dėl kažkokios svarbios priežasties išvykote į Mosulą ir kai tik galėsite su manimi susisieksite.

— Ir jūs ja patikėjote? — nusivylusiu ir apgailestaujančiu balsu paklausė Viktorija.

— Galvojau, kad jūs aptikote kokius nors pėdsakus. Visai suprantama, kad Katerinai jūs ir negalėjote pasakyti daugiau...

— Jums net į galvą neatėjo mintis, kad Katerina meluoja ir kad... buvau kankinama.

— Ką? — nustėro Edvardas.

— Taip. Narkotikai, chloroformas... Išbadėjusi...

Edvardas staiga nukreipė žvilgsnį į šalį.

— O, Dieve! Aš net neįsivaizdavau... Na, bet čia ne vieta apie tai kalbėti. Visi tie langai. Gal geriau eikime į jūsų kambarį?

— Gerai. Ar atnešėte mano bagažą?

— Palikau apačioje.

— Na, kai tenka dėvėti tuos pačius drabužius ištisas dvi savaites...

— Viktorija, kas nutiko per tas dvi savaites? Na, gerai... Apačioje mūsų laukia automobilis. Važiuojam į Devonšyrą. Juk niekada ten nesate buvusi, ar ne?

— Devonšyrą? — nustebo Viktorija.

— Ne, tai tik vietovės netoli Bagdado pavadinimas. Šiuo metų laiku ten išties nuostabu.

— Nagi, juk taip seniai buvome dviese.

— Tik Babilone. Bet kaip į tai reaguos daktaras Ratbounas ir „Alyvų šakelė“?

— Velniop Ratbouną. Tas senis man jau įgriso iki gyvo kaulo.

Jie nusileido laiptais žemyn ir išėjo į gatvę, kur stovėjo Edvardo automobilis. Jis vairavo plačia Bagdado alėja pietų kryptimi. Išvažiavę iš miesto, jie pasuko į nelygų kelią ir kratydamiesi palmių giraite dardėjo tilteliais, nutiestais per drėkinimui iškastus kanalus. Galiausiai visiškai netikėtai jie sustojo nedideliame miškelyje, kuris taip pat buvo išvagotas drėkinimo kanalų. Medžiai, daugiausia migdolai ir abrikosai, buvo ką tik pražydę. Netoliese, už miškelio, tekėjo Tigras. Idiliškas vaizdas.

Jie išlipo iš mašinos ir vaikščiojo tarp žydinčių medžių.

— Čia nuostabu, — giliai atsidususi tarė Viktorija. — Tarsi būčiau sugrįžusi į Londoną pavasarį.

Oras buvo maloniai šiltas. Jie atsisėdo ant išvirtusio medžio, kurio rausvi žiedai suposi jiems virš galvų.

— Nagi, brangioji, — prakalbo Edvardas. — Papasakokite man viską, kas tau nutiko. Man labai gaila...

— Tikrai? — ji svajingai nusišypsojo.

Ji papasakojo jam apie kirpėją, chloroformo kvapą ir grumtynes. Apie tai, kaip atsibudo apsvaiginta narkotikų ir nusilpusi. Kaip pabėgo ir atsitiktinai sutiko Ričardą Beikerį, kuriam prisistatė kaip Ponsfut Džouns, ir kartu nuvažiavo į ekspediciją. Kaip jai tik per stebuklą pasisekė apsimesti archeologijos studente, kurios netrukus laukė atvykstant iš Anglijos.

Edvardas garsiai nusijuokė.

— Viktorija, jūs nepakartojama! Tai, kaip jūs sugebate tiek visko išsigalvoti...

— Žinau, — pritardama atsakė Viktorija. — Mano dėdės. Daktaras Ponsfutas Džounsas, o prieš tai vyskupas...

Staiga ji prisiminė tai, ko nesuspėjo paklausti Edvardo Basroje, kai misis Kleiton nutraukė jų pokalbį ir pakvietė išgerti.

— Ketinau anksčiau tavęs paklausti, — sakė ji, — iš kur tu sužinojai apie vyskupą?

Viktorija pajuto, kaip jo pirštai stipriau suspaudė jos ranką. Jis greitai, pernelyg greitai atsakė:

— Kodėl klausi, argi ne pati man pasakei?

Viktorija pažvelgė į Edvardą ir pagalvojo, kaip keista, kad tokia nereikšminga detalė atvėrė jai akis.