Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Ar manęs kas nors ieškos, jeigu aš neatsirasiu? — paklausė ji.

— Tuo pasirūpinsime mes. Oficiali versija yra tokia: jūs atsisveikinote su manimi ant tilto ir nuėjote susitikti su kažkokiais draugais vakarinėje pakrantėje.

— O iš tikrųjų?

— Palaukite ir pamatysite.

Viktorija neištarė nė žodžio ir jie išvažiavo kratydamiesi nelygiu keliu pro palmių giraites ir mažus tiltelius, nutiestus per drėkinimo kanalus.

— Lefaržas, — sumurmėjo Edvardas. — Norėčiau žinoti, ką Karmaiklas turėjo galvoje.

Viktorija krūptelėjo tarsi širdis būtų nusileidusi į kulnus.

— O! Aš visai užmiršau jums pasakyti. Nežinau, ar tai turės kokios nors naudos. M. Lefaržas buvo atvykęs į ekspediciją Tel Asvade.

— Ką? — Edvardas taip susinervino, kad net pristabdė automobilį. — Kada tai buvo?

— A, beveik prieš savaitę. Jis minėjo, kad atvyko iš kažkokių kasinėjimų Sirijoje. Rodos, M. Paroto. Ar galėtų taip būti?

— Ar per tą laiką kol buvote ekspedicijoje, nebuvo atvykę du vyrai Andrejus ir Džuvetas?

— O, taip, — atsakė Viktorija. — Vienam iš jų skaudėjo skrandį, todėl jis nuėjo į namą prigulti.

— Tai buvo mūsiškiai, — paaiškino Edvardas.

— Kodėl jie ten atvyko? Ieškojo manęs?

— Ne, aš net neįsivaizdavau, kur jūs buvote. Tačiau Ričardas Beikeris buvo Basroje tuo pat metu kaip ir Karmaiklas. Mes manome, kad Karmaiklas kažką perdavė Beikeriui.

— Ričardas minėjo, kad jo daiktai buvo apieškoti. Ar jie ką nors aptiko?

— Ne, bet dabar klausyk atidžiai. Tas vyras, Lefaržas, atvyko anksčiau ar vėliau negu kiti du vyrai?

Viktorija, nutaisiusi įtaigią veido išraišką galvojo, kaip būtų galėjęs pasielgti jos pačios prasimanytas mistiškasis M. Lefaržas.

— Jis atvyko... O taip, viena diena anksčiau negu kiti du vyrai.

— Ir ką jis veikė?

— Na, — įtaigiai pasakojo Viktorija, — jis kartu su daktaru Ponsfutu Džounsu apžiūrėjo kasinėjimų vietą. Paskui Ričardas Beikeris jį nusivedė į namą, kad parodytų keletą daiktų Antikos kambaryje.

— Jis nuėjo į namą su Ričardu Beikeriu. Jie kalbėjosi?

— Manau, kad taip, — atsakė Viktorija. — Turiu galvoje, argi jūs pats, apžiūrinėdamas kažkokius daiktus, neištartumėte nė žodžio?

— Lefaržas, — murmėjo Edvardas. — Kas toks tas Lefaržas yra? Ir kodėl mes neturime apie jį jokios informacijos?

Viktorija jau buvo beištarianti, kad jis yra misis Haris brolis, tačiau susilaikė. Ji buvo patenkinta pačios išsigalvota M. Lefaržo persona. Ji įsivaizdavo jį taip gyvai, tarsi jis iš tikrųjų stovėtų priešais — liesas išsekęs jaunas vyras tamsiais plaukais ir neryškiais ūsais. Kai Edvardas jos paklausė, kaip jis atrodo, ji labai tiksliai apibūdino jo išvaizdą.

Jie važiavo Bagdado priemiesčiais. Edvardas pasuko į modemų europietiško stiliaus vilų su balkonais ir sodais kvartalą. Priešais vieną iš tų namų stovėjo didžiulis turistinis automobilis atviru stogu. Edvardas sustojo už jo. Išlipęs iš mašinos kartu su Viktorija pakilo laiptais ir nuėjo prie namo durų.

Juos pasitiko smulkutė tamsiaplaukė moteris, su kuria Edvardas kalbėjo prancūzų greitakalbe. Viktorijos prancūzų kalbos žinios buvo per menkos, kad ji būtų galėjus suprasti viską, kas buvo sakoma, tačiau ji pagavo keletą žodžių:, jauna mergina“ ir „pakeitimas turi būti atliktas nedelsiant“.

Moteris, kalbėjusi su Edvardu, atsisuko į Viktoriją ir mandagiai pasakė prancūziškai:

— Prašom eiti su manimi.

Ji palydėjo Viktoriją į miegamąjį. Ant lovos buvo ištiestas vienuolės abitas. Moteris mostelėjo ranka link jo ir Viktorija, nusivilkusi savo drabužius, apsirengė šiurkščius vilnonius marškinius bei viduramžišką nenusakomo dydžio klostuotos tamsios medžiagos apsiaustą. Prancūzė sutvarkė jai plaukus. Netikėtai Viktorija pastebėjo savo atvaizdą ant stiklo. Jos smulkus išblyškęs veidas po milžinišku galvos apdangalu (ar tai iš tikrųjų buvo vienuolės galvos apdangalas?) su baltais atvartais ties smakru atrodė išties keistai ir nežemiškai. Prancūzė užkabino jai ant kaklo rožinį iš medinių karoliukų. Tuomet Viktorija, šlepsėdama gerokai per dideliais šiurkščios odos batais, buvo išleista pasirodyti Edvardui.

— Gerai atrodote, — palankiai pasakė jis. — Tik akis nuleiskite, ypač kai šalia bus vyrų.

Po kelių akimirkų pasirodė ir panašiai apsirengusi prancūzė. Dvi vienuolės išėjo iš namo ir įlipo į turistinį automobilį, kurio vairuotojas šį kartą buvo aukštas tamsiaplaukis europietiškai apsirengęs vyras.

— Dabar viskas jūsų rankose, Viktorija, — pasakė Edvardas. — Padarykite viską, kaip sakiau.

Edvardo žodžiuose slypėjo šiokia tokia grėsmė.

— Argi jūs nevykstate kartu, Edvardai? — graudžiu balsu paklausė Viktorija.

Jis šyptelėjo.

— Pasimatysime po trijų dienų, — atsakė jis ir tarsi siekdamas galutinai ją įtikinti sumurmėjo: — Nepaveskite manęs, brangioji. Tik jūs galite tai padaryti. Aš myliu jus, Viktorija. Visiems matant nedrįstu pabučiuoti vienuolės, bet norėčiau.

Viktorija nuleido akis kaip ir pridera vienuolėms, tačiau iš tikrųjų taip bandė nuslėpti tą akimirką sukilusį pyktį.

„Niekšingasis Judas“, — pagalvojo ji, tačiau kaip jai buvo būdinga apgaulingai atsakė:

— Na, rodos, kad pabūti tikra krikščione verge ne taip ir blogai.

— Štai, mano mergyte! — sušuko Edvardas. — Nesijaudinkite, jūsų dokumentai yra kuo puikiausiai sutvarkyti. Sirijos pasienio muitinėje neturėsite jokių rūpesčių. Beje, jūsų vardas yra sesuo Marija Agnesė. Jus lydės sesuo Teresė, kuri turi visus reikalingus dokumentus ir įpareigojimus dėl tavęs. Ir dėl Dievo meilės, vykdykite visus jų nurodymus arba, aš jus įspėju, pasigailėsite.

Edvardas žengė žingsnį atgal, gyvai pamojavo ranka, ir turistinis automobilis pajudėjo.

Viktorija atsirėmė į aptrauktą medžiaga sėdynės atlošą ir ieškodama išeities pasinėrė į gilius apmąstymus. Viena vertus, jiems važiuojant per Bagdadą arba pasienio muitinėje ji galėjo sukelti sumaištį ir šauktis pagalbos, paaiškindama, kad yra vežama prieš savo valią. Kita vertus, ji galėjo pasirinkti bet kurį iš panašių staigaus protesto variantų. Tačiau kokia iš jų nauda? Vienintelė tikimybė — Viktorijos Džouns pašalinimas iš gyvųjų pasaulio. Ji pastebėjo, kad sesuo Teresė savo rankovėje slėpė nedidelį automatinį pistoletą. Gali būti, kad ji neturės net galimybės ką nors pasakyti.

Galbūt ji galėjo palaukti, kol atvyks į Damaską? Tačiau greičiausiai ją būtų ištikęs tas pats likimas — jos pareiškimas būtų atmestas, apsvarsčius vairuotojo ir vienuolės parodymus. Jie netgi galėtų suklastoti dokumentus ir įrodyti, kad ji yra psichiškai nesveika.

Vienintelis kelias buvo viską išgyventi — nors ir nenoromis, bet veikti pagal planą. Apsimetusiai Ana Šyl atvykti į Bagdadą ir atlikti, kas reikia, o paskui, galbūt, jeigu ji tai padarys, bus momentas, kulminacijos viršūnė, kai Edvardas daugiau negalės jos kontroliuoti. Jeigu jai pavyks įtikinti Edvardą, kad ji įvykdys viską, ką jis sakė, tuomet ateis ta akimirka, kai ji, rankoje laikydama suklastotus dokumentus, stovės priešais konferencijos dalyvius, o Edvardo tarp jų nebus.

Tuomet jos niekas negalės sulaikyti ir ji pasakys: „Aš nesu Ana Šyl ir šitie dokumentai yra suklastoti ir neturi jokios galios“.

Ji klausė savęs, ar Edvardas galėtų tikėtis tokio jos poelgio. Tačiau pamąsčiusi suprato, kad savimeilė yra akla. Savimeilė buvo Edvardo Achilo kulnas. Ji apsvarstė dar vieną faktą — Edvardas ir jo patikėtiniai, šiaip ar taip, turėjo nemažai pasistengti, kad surastų Anos Šyl antrininkę. Surasti merginą, kuri ne tik atrodytų visiškai taip pat kaip Ana Šyl, bet ir turėtų randą toje pačioje vietoje, buvo labai sudėtinga. Viktorija prisiminė, kad Duboskas, dirbantis Layno pašte, turėjo randą ant vieno antakio, jo veidas buvo perkreiptas nuo gimimo, o nelaimingo atsitikimo metu jis neteko vienos rankos mažiausio pirštelio. Tokie sutapimai yra labai reti. Ne, supermenams reikėjo būtent Viktorijos Džouns, stenografistės, ir tik dėl to ji galėjo juos valdyti.