Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Turistinis automobilis važiavo tiltu. Viktorija nostalgiškai žvelgė į tekantį Tigrą. Vėliau jie važiavo dulkėtu greitkeliu. Ji sukiojo rožinio karoliukus, kurių tylus tarškinimas veikė raminančiai.

„Galiausiai, — su šiokia tokia paguoda galvojo Viktorija, — esu krikščionė. Ir jeigu jau esu krikščionė, tai yra šimtą kartų geriau būti krikščionių kankine negu Babilono karaliumi. Ir turiu pasakyti, kad, rodos, turiu puikią galimybę tapti kankine. Ak, tikiuosi nebūsiu atiduota liūtams. Turėčiau nekęsti liūtų!“

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Staiga danguje pasirodęs didžiulis „Skymaster“ lėktuvas nusileido. Nuriedėjęs leidimosi taku iki nustatytos vietos sustojo. Keleiviai buvo pakviesti išlipti iš lėktuvo. Tie, kurie ruošėsi skristi į Basrą buvo nukreipti į vieną pusę, o skrendantys į Bagdadą — į kitą pusę.

Pastarojoje grupėje buvo keturi keleiviai. Turtingas irakiečių verslininkas, jaunas anglų gydytojas ir dvi moterys. Jie visi praėjo pro keletą kontrolės postų atsakinėdami į užduotus klausimus.

Pirmoji įėjo tamsiai apsivilkusi pavargusio veido moteris išsidraikiusiais plaukais, kurie buvo perrišti šaliku.

— Misis Ponsfut Džouns? Brite. Taip. Prisijungsite prie vyro. Jūsų adresas Bagdade?

— Kiek pinigų...?

Ji nuėjo ir tuomet antroji moteris užėmė jos vietą.

— Greta Harden. Taip. Tautybė? Danė. Iš Londono. Atvykimo tikslas? Gydomasis masažas ligoninėje. Adresas Bagdade? Kiek turite pinigų?

Greta Harden buvo liekna, šviesiaplaukė jauna moteris su tamsintais akiniais. Storas pudros sluoksnis užmaskavo visus jos veido odos defektus, net ir randą, kuris galėjo būti ant viršutinės lūpos. Ji vilkėjo tvarkingus, tačiau gerokai nudėvėtus drabužius.

Prancūziškai kalbėjo užsikirsdama, retkarčiais paprašydama pakartoti klausimą.

Keturiems keleiviams vykstantiems į Bagdadą buvo pranešta, kad jų lėktuvas nusileis po pietų, todėl jie bus nuvežti į „Abasido“ viešbutį pailsėti ir užkąsti.

Greta Harden sėdėjo ant lovos viešbučio kambaryje, kai išgirdo beldimą į duris. Atidariusi duris, ji išvydo aukštą tamsiaplaukę merginą, vilkinčią BOAC uniformą.

— Labai atsiprašau, misis Harden, gal galėtumėte eiti su manimi į BOAC biurą? Iškilo šokių tokių neaiškumų dėl jūsų bilieto. Prašom čia.

Greta Harden nusekė paskui merginą koridoriumi iki durų, ant kurių kabėjo didelė iškaba su užrašu aukso spalvos raidėmis „BOAC biuras“.

Stiuardesė viena ranka atidariusi duris, kita mostelėjo į vidų. Vos tik Greta Harden įėjo, mergina uždarė duris ir greitai nukabino iškabą.

Kambaryje prie durų Gretos Harden jau laukė du vyrai, kurie staigiai užmetė jai ant galvos medžiaginį gaubtą ir užkimšo burną. Vienas iš jų atraitojo moters rankovę ir sušvirkštė kažkokių vaistų.

Po keleto sekundžių jos kūnas suglebo.

Linksmai nusiteikęs jaunasis gydytojas pareiškė:

— Šiaip ar taip, ji bus atsijungusi dar šešias valandas. Na, judvi, dabar jūs imkitės darbo.

Jis linktelėjo dviems vienuolėms, kurios nejudėdamos sėdėjo prie lango, ir su kitu vyru išėjo iš kambario. Vyresnioji vienuolė priėjo prie Gretos Harden ir ėmė vilkti drabužius nuo nejudančio jos kūno. Jaunesnioji šiek tiek drebėdama pamažu nusirengė savo abitą, kuriuo netrukus buvo aprengta Greta Harden ir paguldyta ant lovos. Jaunesnioji vienuolė persirengė Gretos Harden drabužiais.

Vyresnioji vienuolė atkreipė dėmesį į gelsvus savo kompanionės plaukus. Pasidėjusi nuotrauką prie veidrodžio, ji padarė lygiai tokią pačią šukuoseną: išsidraikiusius plaukus sušukavo nuo kaktos atgal ir suėmusi į uodegą pakaušyje susuko kuoduką. Baigusi šiek tiek atsitraukė ir prancūziškai tarė:

— Nuostabu, kaip tave pakeitė ši šukuosena. Užsidėk akinius. Tavo akys per daug mėlynos. Taip, puiku.

Už durų pasigirdo žingsniai. Į kambarį sugrįžo tie patys du vyrai ir šiek tiek pašaipiai pareiškė:

— Viskas gerai, Greta Harden iš tikrųjų yra Ana Šyl. Mes radome jos lagamine dokumentus, apdairiai įdėtus tarp „Gydomojo masažo“ puslapių. Na ką gi, mis Harden, — jis tariamai maloniai linktelėjo Viktorijai, — ar teiksitės papietauti su manimi?

Viktorija, sekdama jam iš paskos, išėjo iš kambario į vestibiulį. Registratūroje viena iš keleivių bandė išsiųsti telegramą.

— Ne, — kartojo ji, — PONSFUTas. Daktaras Ponsfutas Džounsas. Šiandien atvykstu į „Tio“ viešbutį, kelionė buvo gera.

Viktorija nužvelgė moterį su staigiu susidomėjimu. Tai turėjo būti daktaro Ponsfuto žmona, kurios jis laukė atvykstančios į kasinėjimus. Viktorijai nepasirodė keista, kad ji atvyko savaite anksčiau negu buvo tikėtasi, nes daktaras Ponsfutas Džounsas keletą kartų sielojosi kažkur pametęs žmonos laišką, kuriame ji buvo parašiusi tikslią savo atvykimo datą, tačiau jis buvo beveik tikras, kad tai buvo 26-oji!

Jeigu tik Viktorija būtų galėjusi kokiu nors būdu pasiųsti žinutę per misis Ponsfut Džouns Ričardui Beikeriui...

Tą pačią akimirką lydintis vyras, tarsi perskaitęs jos mintis. Viktoriją suėmė už alkūnės ir nuvedė tolyn nuo registratūros stalelio.

— Jokių kontaktų su keleiviais, mis Harden, — pasakė jis. — Mes nenorime, kad kas nors įtartų, jog jūs nesate ta moteris, kuri atvyko iš Anglijos.

Jis išsivedė Viktoriją iš viešbučio į restoraną papietauti. Kai jie sugrįžo, misis Ponsfut Džouns buvo besileidžianti viešbučio laiptais. Ji linktelėjo Viktorijai be jokio įtarimo.

— Buvote apžiūrinėti įžymybių? — paklausė ji. — O aš kaip tik išsiruošiau pasivaikščioti po turgų.

„Jeigu tik aš galėčiau kai ką įdėti į jos lagaminą.. — pagalvojo Viktorija.

Tačiau ji nė minutei nebuvo palikta viena.

Lėktuvas į Bagdadą pakilo trečią valandą.

Misis Ponsfut Džouns sėdėjo pačiame lėktuvo priekyje. Viktorijos vieta buvo kitame lėktuvo gale netoli durų. Prie praėjimo sėdėjo šviesiaplaukis vyras, kuris dabar buvo jos prižiūrėtojas. Viktorija neturėjo net menkiausios galimybės nusigauti iki tos moters ir įkišti raštelį į kokį nors jos daiktą.

Skrydis truko neilgai. Viktorija jau antrą kartą pažvelgė žemyn ir pamatė ryškėjančius miesto kontūrus, kuriuos Tigro upė tarsi auksinis ruoželis dalijo į dvi dalis.

Bagdado ji nematė beveik mėnesį. Ar nuo tada daug kas pasikeitė?

Po dviejų dienų du vyrai, reprezentuojantys dvi pasaulyje dominuojančias ideologijas, susitiks su ja aptarti ateities planų. Ir ji, Viktorija Džouns, turės atlikti savo vaidmenį. II

— Žinote, — kalbėjo Ričardas Beikeris, — aš išties nerimauju dėl tos merginos.

Daktaras Ponsfutas Džounsas šiek tiek susierzinęs paklausė:

— Kokios merginos?

— Viktorijos.

— Viktorijos? — daktaras Ponsfutas Džounsas spoksojo į pašnekovą. — Kur ji... Dieve mano, kodėl mes vakar grįžome be jos?

— Maniau, kad jūs tai pastebėjote, — ramiai atsakė Ričardas.

— Aš labai išsiblaškęs. Buvau taip įsitraukęs į tą Tel Bamderio kasinėjimų ataskaitą. Visiškai nepagrįsta stratifikacija. Argi ji nežinojo, kur ieškoti mūsų sunkvežimio?

— Ji net negalvojo sugrįžti. — atsakė Ričardas. — Beje, ji yra ne Venecija Savilė.

— Ne Venecija Savilė? Kaip keista. Bet aš atsimenu, kad jūs minėjote, jog jos krikšto vardas yra Viktorija.

— Taip, bet ji visai ne antropologė. Ir ji nepažįsta jokio Emersono. Tiesą sakant, viskas buvo... Na, tik didžiulis nesusipratimas.

— Kaip keista, — daktaras Ponsfutas Džounsas keletą akimirkų mąstė, — labai keista. Tikiuosi, kad dėl to aš nesu kaltas? Pripažįstu, kartais būnu toks išsiblaškęs. Galbūt mane suklaidino laiškas?