Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Jis visiškai nesitikėjo tokio Viktorijos klausimo, todėl neturėjo iš anksto paruošto atsakymo. Jis buvo užkluptas netikėtai ir demaskuotas, nors pats to dar nesuprato.

Viktorija dabar žiūrėjo į Edvardą ir viskas susidėliojo į savo vietas tarsi kokiame kaleidoskope. Ji suprato, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Galbūt ne viską iš karto. Galbūt tas klausimas Edvardui, iš kur jis sužinojęs apie vyskupą, iš pradžių tik nesąmoningai kėlė jai nerimą, tačiau pamažu priartino prie vienintelės neišvengiamos išvados... Ji niekada nepasakojo Edvardui apie Langou vyskupą, nepasakojo ir misteris bei misis Klipai, kurie vieninteliai apie tai žinojo. Viena vertus dėl to, kad jie niekaip negalėjo susitikti su Edvardu iki jų atvykimo į Bagdadą, kita vertus, jiems atvykus į Bagdadą, jis jau buvo Basroje. Taigi Edvardas galėjo tai sužinoti tik iš jų dar prieš išvykdamas iš Londono. Jis žinojo viską, net ir tai, kad ji keliauja kartu su Klipais. O visi atsitiktinumai iš tikrųjų buvo toli gražu ne atsitiktiniai, bet numatyti ir suplanuoti.

Žvelgdama Edvardui į akis, ji dabar aiškiai matė tą, kurį Karmaiklas pavadino Liuciferiu. Ji suprato ir tai, ką tą dieną Karmaiklas matė konsulato koridoriuje. Jis matė nuostabų jauno vyro veidą, į kuri ji žiūrėjo dabar. Tas nuostabus veidas...

Liuciferis , Aušros Sūnus , puolęs angelas.

Ne daktaras Ratbounas — Edvardas! Edvardas, vykdydamas nereikšmingas sekretoriaus pareigas, iš tikrųjų viską kontroliavo, planavo ir valdė. Ratbounas buvo tik jo priedanga. O juk būtent Ratbounas ir mėgino įspėti Viktoriją pasitraukti, kol dar buvo įmanoma...

Kai ji dar kartą pažvelgė į tas velniškai nuostabias akis, rodos, visa jos paaugliškai naivi meilė išgaravo nežinia kur. Dabar ji buvo tikra, kad tai, ką ji manė jaučianti Edvardui, iš tikrųjų niekada nebuvo meilė. Tą patį ji jautė ir Hamfriui Bogartui24, ir Edinburgo hercogui. Tai buvo tik susižavėjimas. Edvardas jos niekada nemylėjo. Jis apgalvotai skleidė savo žavesį ir kerus. Tą dieną jis išsirinko ją pasinaudodamas savo žavesiu taip lengvai ir natūraliai, kad ji nė kiek juo nesuabejojo. Užkibo ant jo kabliuko lyg kokia mulkė.

Neįtikėtina, kiek daug minčių gali prabėgti vos per kelias sekundes. Nereikia jokių pastangų. Jos paprasčiausiai plūsta kaip akimirkos praregėjimas. Galbūt dėl to, kad giliai širdyje visa tai yra žinoma...

Viktorija nutaisė kvailoką lengvabūdiškos nuostabos išraišką — savisaugos instinktas, kaip ir visi protiniai procesai jos galvoje, suveikė staigiai. Ji instinktyviai jautė, kad jai gresia didelis pavojus.

— Jūs žinojote viską nuo pat pradžių! — pasakė Viktorija. — Žinojote, kad aš čia atvažiuosiu. Viską suplanavote. Ach, Edvardai, jūs nuostabus!

Jos išraiškingas veidas parodė susižavėjimą — šleikštulį keliantį susižavėjimą. Jo veidas atsakė paniekinančia šypsena, bet su palengvėjimu. Ji beveik girdėjo jį ištariant: „Kvailelė! Patikėtų bet kuo! Suvysčiau kaip šiltą vilną“.

— Kaip jums pasisekė viską suorganizuoti? — paklausė ji. — Tikriausiai esate įtakingesnis negu atrodote... Kaip Babilono karalius.

Viktorija pastebėjo, kaip Edvardo veidą užlieja pasitenkinimo banga. Ji matė galią ir jėgą, grožį ir žiaurumą, slepiamą po apgaulinga drovumo ir vyriško žavesio kauke.

„O aš tik manipuliacijų auka“, — pagalvojo Viktorija ir susijaudinusi, lyg paskutinį kartą atlikdama savo vaidmenį, nekantriai paklausė (niekas niekada nesužinos, ką jai reiškė šis klausimas):

— Bet juk jūs išties mane mylite, taip?

Dabar Edvardas jau niekaip nesugebėjo nuslėpti paniekos. „Kvailelės — visos jos tokios! Jas taip lengva priversti patikėti, kad tu jas myli, nes tai yra vienintelis jų rūpestis! Jos neturi jokio supratimo apie naujojo pasaulio kūrimą, o tik verkšlena dėl meilės! Jos yra vergės, todėl ir naudojamos kaip vergės tikslui pasiekti“.

— Žinoma, kad myliu, — atsakė jis.

— Bet ką visa tai reiškia? Paaiškinkite man, Edvardai. Aš noriu suprasti.

— Tai naujasis pasaulis, Viktorija. Pasaulis, kuris pakils iš purvo ir pelenų.

— Paaiškinkite man.

Ji klausėsi jo pasakojimo ir netikėtai sau pačiai užsisvajojo. Ji labai gyvai įsivaizdavo, kaip senasis pasaulis pats save sunaikina. Gobšūs, siekiantys iš visko išspausti naudą magnatai. Fanatiški bukapročiai komunistai, besistengiantys įkurti marksistinį rojų. Kyla pasaulinis karas — totali destrukcija. O tada — naujas Rojus ir nauja Žemė. Sukuriamas naujas pasaulis, kuriame gyvena tik išrinktieji — mokslininkai, agrokultūros specialistai, valdytojai — tokie kaip Edvardas — jaunieji Naujojo pasaulio zigfrydai. Visi jauni ir tarsi supermenai tikintys savo likimu. Tai jie perims senojo pasaulio valdžią į savo rankas.

Tai beprotybė, tačiau konstruktyvi beprotybė. Visi šie dalykai susiskaldžiusiame ir sutriuškintame pasaulyje galėtų įvykti.

— Bet pagalvokite, — pasakė Viktorija, — apie visus tuos žmonės, kuriuos reikės nužudyti.

— Jūs nesuprantate, — paaiškino Edvardas, — tai visiškai nereikšminga.

„Visiškai nereikšminga“ — tai buvo Edvardo šūkis. Staiga be jokios priežasties prieš Viktorijos akis iškilo tas trijų tūkstančių metų senumo molinis puodas. Tikriausia reikšmingi buvo maži kasdieniški dalykai: rūpinimasis šeima, namais ir keletas širdžiai mielų daiktų. Tūkstančius metų žmonės gyveno kiekvienas atlikdamas savo pareigas: dirbo žemę, žiede puodus, kūrė šeimas, džiaugėsi ir liūdėjo, kėlėsi ryte ir guldavosi į lovą vakare. Svarbūs buvo tie žmonės, o ne šitie angelai šėtoniškomis akimis, kurie siekė sukurti naują pasaulį nepaisydami kitų kančių.

Būdama Devonšyre ji akylai stebėjo aplinką, nes žinojo, kad mirtis jos gali tykoti kiekviename žingsnyje, todėl suskubo paklausti:

— Edvardai, jūs nepakartojamas. Bet aš... Ką aš galėčiau padaryti?

— Jūs norite... Padėti? Tikite tuo, ką aš pasakojau?

Ji buvo atsargi, todėl nesileido į tolesnes diskusijas šia tema. Jai tai jau būtų buvę per daug.

— Aš tik sakau, kad paprasčiausiai tikiu jumis! — išsisukdama atsakė ji. — Aš padarysiu viską, ko tik jūs, Edvardai, manęs paprašysite.

— Šaunuolė, — atsakė jis.

— Bet jūs nebūtumėte manęs atsivežęs čia be jokios priežasties?

— Žinoma, kad ne. Ar atsimenate, kaip aną dieną jus nufotografavau?

— Atsimenu, — atsakė Viktorija, o pati pagalvojo: „O tu, kvaile, jauteisi tokia pamaloninta, kad nėreisi iš kailio, kiek tik galėjai!“

— Mane apstulbino jūsų panašumas į vieną žmogų. Ypač iš profilio. Nufotografavau jus, kad įsitikinčiau.

— O į ką aš panaši?

— Į moterį, kuri mums pridarė daugybę rūpesčių. Ana Šyl.

— Ana Šyl, — Viktorija sutrikusi pažvelgė į Edvardą. Kad ir ką ji tikėjosi išgirsti, bet tik ne šitai. — Turi omenyje, kad ji atrodo kaip aš?

— Kad ir kaip būtų keista, taip. Jūsų abiejų bruožai iš profilio atrodo beveik identiški. Ir tai dar ne viskas, ant viršutinės lūpos kairėje pusėje jūs turite mažą randelį...

— Žinau. Jį turiu nuo vaikystės. Užgriuvau ant alavinio arkliuko, kurio smaili ausis pakankamai giliai įsmigo man lūpą. Randas nedidelis, o kai pasipudruoju, jo išvis nesimato.

— Ana Šyl taip pat turi randą ir lygiai toje pačioje vietoje. Tai ir buvo pats svarbiausias bruožas. Jūs panašaus ūgio ir kūno sudėjimo, tik ji keturiais ar penkiais metais už jus vyresnė. Pats didžiausias skirtumas buvo plaukai. Jūs — brunetė, o ji blondinė. Jūsų šukuosena buvo visiškai kitokio stiliaus negu jos. Jūsų akys tamsesnės mėlynos spalvos, tačiau akiniai tamsintais stiklais kuo puikiausiai paslėps šį skirtumą.