Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Tai štai dėl ko jūs norėjote, kad aš atvykčiau į Bagdadą? Negi aš atrodžiau kaip ji?

— Taip, maniau, kad toks panašumas galėtų būti naudingas.

— Vadinasi, jūs suorganizavote viską... Ponus Klipus — kas jie?

— Niekas. Tik įvykdė tai, kas buvo liepta.

Pasikeitęs Edvardo balso tembras šiurpuliukais perbėgo Viktorijos nugara. Jis kalbėjo taip, tarsi būtų abejingas visai žmonijai ir sakytų: „Jie yra tik mano pavaldiniai“.

„Šitas beprotiškas planas kažkuo primena religiją, kur vienintelis dievas yra Edvardas. Būtent tai labiausiai ir gąsdina“, — mąstė Viktorija, o garsiai ištarė:

— Jūs sakėte, kad jūsų žaidime Ana Šyl yra svarbiausia figūra — „bičių motinėlė“25.

— Sakiau, nes turėjau jums ką nors pasakyti, kad sumėtyčiau pėdsakus. Jūs jau ir taip per daug žinojote.

„Vadinasi, jeigu aš nebūčiau panaši į Aną Šyl, apskritai nieko nebūtų įvykę...“, — pagalvojo Viktorija ir paklausė:

— O kas iš tikrųjų ji yra?

— Ji yra tarptautinio banko savininko amerikiečio Oto Morgantalio slaptoji sekretorė. Bet tai tik priedanga. Ji labai gerai išmano finansinius reikalus. Mes turime priežasčių manyti, kad būtent ji atskleidė daugelį mūsų finansinių operacijų. Mums buvo pavojingi trys žmonės — Rupertas Kroftonas Li, Karmaiklas — ką gi, šitie jau pašalinti. Tačiau liko Ana Šyl. Ji turėjo atvykti į Bagdadą per tris dienas. Tačiau per tą laiką ji kažkur pradingo.

— Pradingo? Kur?

— Londone. Matyt, išnyko nuo žemės paviršiaus.

— Ir niekas nežino, kur ji yra?

— Deikinas turi žinoti.

Viktorija mąstė: „Deikinas to nežino, Edvardas taip pat, tai kur yra ta Ana Šyl?“

— Ir tu iš tikrųjų nė nenumanote, kur ji yra? — paklausė ji.

— Apsvarsčiau vieną galimybę, — lėtai atsakė Edvardas.

— Na...

— Esmė ta, kad Ana Šyl turi dalyvauti konferencijoje, kuri vyks Bagdade. Kaip pati žinote, ji vyks po penkių dienų.

— Taip greitai?

— Mes stebime visus atvykstančius į šalį. Savaime suprantama, kad ji atvyks prisidengusi kitu vardu bei pavarde ir tikrai ne tarnybiniu lėktuvu — tai jau patikrinta. Taip pat tikrinome visų privačių keleivių užsakymus. Radome vieną keleivį, kuris užsisakė BOAC skrydžių kompanijos bilietą Gretos Harden vardu, tačiau paaiškėjo, kad realiai tokia moteris neegzistuoja. Ir vardas, ir ant bilieto nurodytas adresas yra suklastoti. Mes manome, kad Greta Harden ir Ana Šyl yra tas pats asmuo, — pasakė jis ir pridūrė, — jos lėktuvas poryt atskrenda į Damaską.

— Ir tada?

Staiga Edvardo ir Viktorijos žvilgsniai susikirto.

— Spręsti jums, Viktorija.

— Man?

— Jūs pakeisi ją.

— Kaip Rupertas Kroftonas Li? — lėtai, beveik šnabždėdama ištarė Viktorija.

Dėl tokio pakeitimo mirė Rupertas Kroftonas Li, o jeigu Viktorija dabar sutiks, tikriausiai mirs ir Ana Šyl arba Greta Harden.

Edvardas laukė atsakymo ir jeigu jis nors vienai sekundei būtų suabejojęs Viktorijos lojalumu, ji tuojau pat būtų kritusi negyva be jokios galimybės įspėti kitus.

Ne, ji privalo sutikti ir rasti būdą, kaip viską papasakoti misteriui Deikinui.

Ji giliai atsikvėpė ir tarė:

— Aa... aš, bet, Edvardai, man nepavyks. Mane atpažins. Aš nemoku kalbėti su amerikietišku akcentu.

— Ana Šyl kalba beveik be akcento. Bet kokiu atveju, jūs būsite susirgusi laringitu. Tai patvirtins net ir geriausias Bagdado gydytojas.

„Jų patikėtinių pilna visur“, — pagalvojo Viktorija.

— Ką aš turėsiu daryti?

— Atskristi iš Damasko į Bagdadą kaip Greta Harden. Vos tik atvyksite į viešbutį, nedelsdama atsigulsite į lovą. Į kambarį įsileisite tik mūsų siųstą gydytoją tuo metu, kai bus laikas eiti į konferenciją. Atėjusi į konferenciją priešais visus susirinkusius dalyvius padėsite ant stalo dokumentus, kuriuos atsinešite su savimi.

Viktorija paklausė:

— Tikrus dokumentus?

— Žinoma, kad ne. Mes juos pakeisime savo versija.

— O ką tie dokumentai reiškia?

Edvardas nusišypsojo.

— Įtaigios detalės apie didžiausią komunistų sąmokslą Amerikoje.

Viktorija pagalvojo: „Kaip gerai jie viską suplanavo“.

— Jūs išties manote, jog man pasiseks? — paklausė Viktorija.

Dabar, kai ji sutiko dalyvauti jo žaidime, jai buvo visiškai nesunku to paklausti nutaisius nuoširdžiai susirūpinusį veidą.

— Aš įsitikinęs, kad jums pavyks. Kiek pastebėjau, vaidindama jūs taip įsijaučiate, tiesiog mėgaujatės, jog praktiškai neįmanoma jumis nepatikėti.

Viktorija susimąsčiusi pasakė:

— Jaučiuosi tokia kvailė, vos tik prisimenu Hamiltonus Klipus.

Jis pasipūtėliškai nusijuokė.

Užsimaskavusi kupina dievinančio susižavėjimo išraiška, Viktorija piktdžiugiškai pagalvojo: „O tu irgi ne ką mažesnis kvailys, susimovei. Jei ne tas vyskupas, aš niekada nebūčiau perpratusi tavęs“.

Staiga ji paklausė:

— O daktaras Ratbounas?

— Ką turite galvoje?

— Ar jis tik formalus vadovas?

Edvardo veidą iškreipė nepasitenkinimo šypsnys.

— Ratbounas vykdo įsakymus. Ar tu žinote, kuo jis užsiėmė visus tuos metus? Apie tris ketvirčius labdaringai surinktų pinigų, kurie suplaukė iš viso pasaulio, sumaniai pasisavino ir panaudojo asmeniniams tikslams. Tai didžiausia apgavystė nuo Horacijaus Botomlio26 laikų. O, taip! Ratbounas yra mūsų rankose — mes galime juo pasinaudoti kada tik panorėję, ir jis tai žino.

Viktorija staiga pajuto dėkingumą tam senam vyrui, kilminga kupolo formos galva ir lengvai kitus perprantančia širdimi. Jis gal ir buvo apgavikas, tačiau žinojo, ką reiškia gailestingumas. Jis bandė ją priversti išsigelbėti, kol dar nebuvo per vėlu.

— Viskas vyko sklandžiai pagal mūsų planą „Naujoji Tvarka“, — pasakė Edvardas.

Ji pagalvojo: „Edvardas, nors atrodo labai protingas, iš tikrųjų yra pamišėlis! Turbūt kiekvienas išprotėtų, jeigu dėtųsi dievu ir bandytų elgtis kaip visagalis. Juk ne veltui sakoma, kad nuolankumas yra didžiausia krikščioniška dorybė — dabar aš suprantu kodėl. Nuolankumas yra tai, kas verčia blaiviai mąstyti ir išlikti žmogumi...“

Edvardas atsistojo.

— Metas judėti, — pasakė jis. — Mes turime nuvežti jus į Damaską ir poryt mūsų reikalai pajudės.

Viktorija paskubomis atsistojo Edvardui iš paskos. Kai tik ji išvažiuos iš Devonšyro ir grįš į Bagdado minią, kai „Tio“ viešbutyje ją sutiks džiaugsmingai nusiteikusio Marko šūksniai ir kvietimas išgerti, tvyrojusi grėsmė būnant su Edvardu atsitolins. Jos užduotis bus žaisti dvigubą žaidimą — toliau kvailinti Edvardą gerokai perdėtu atsidavimu ir slapčiomis veikti priešingai jo planams.

— Manau, kad misteris Deikinas žino, kur slepiasi Ana Šyl? Galbūt aš galiu tai sužinoti. Jis gali bent jau užsiminti, — pasakė ji.

— Nemanau. Šiaip ar taip, jūs nesusitiksite su Deikinu.

— Jis prašė šįvakar pas jį užsukti, — sumelavo Viktorija ir šaltas prakaitas išmušė jos nugarą. — Jam pasirodys keista, jeigu aš nepasirodysiu.

— Ką jis pamanys, dabar visiškai nesvarbu, — atsakė Edvardas. — Viskas jau suplanuota, — ir pridūrė: — Bagdade jūsų daugiau niekas nepastebės.

— Bet, Edvardai, „Tio“ viešbutyje liko visi mano daiktai! Aš užsisakiau kambarį.

Šalikas. Tas neįkainojamas šalikas...

— Kurį laiką jums nereikės jokių daiktų. Man ką tik skambino — jūsų jau laukia. Nagi.

Jie įsėdo į automobilį. Viktorija galvojo: „Turėjau žinoti, kad atvertus visas Edvardo kortas, jis nebus toks kvailas, kad leistų man susitikti su misteriu Deikinu. Jis tiki, kad aš pametusi dėl jo galvą — taip, manau, dėl to jis beveik garantuotas, — bet man iš to jokios naudos“.