Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Filipsas Openhaimas, Viljamas Lekuksas23 ir keletas kitų gerai žinomų rašytojų? Ar tai, ką jie rašė, išties egzistavo? Ir kas iš tikrųjų esate jūs? Persekiojamoji didvyrė ar nedora nuotykių ieškotoja?

Viktorija nė kiek nesutrikusi tarė:

— Dabar svarbiausia yra tai, ką pasakysime apie mane daktarui Ponsfutui Džounsui?

— Nieko, — atsakė Ričardas. — Neprireiks.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Į Bagdadą jie išvažiavo anksti. Viktorijos nuotaika buvo nepaprastai bloga. Ji vos sulaikė ašaras, kai atsigręžusi pažvelgė į nuo jų tolstantį ekspedicijos pastatą. Tačiau sunkvežimio dardėjimas buvo toks stiprus, kad išblaškė bet kokias mintis ir ji sugebėjo galvoti tik apie kelionės nepatogumus. Važiuojant keliu (jeigu jį taip galima pavadinti) Viktorijai buvo keista dar kartą išvysti asilus ir dulkėtus sunkvežimius. Po trijų valandų jie pasiekė Bagdado priemiestį. Sunkvežimio vairuotojas juos išleido prie „Tio“ viešbučio, o pats kartu su virėju nuvažiavo apsipirkti. Viešbutyje daktaro Ponsfuto Džounso ir Ričardo laukė didžiulė šūsnis laiškų. Netrukus juos pasitiko ir stambus, spinduliuojantis Markas, kuris kaip visada su perdėtu draugiškumu pasisveikino su Viktorija.

— Ak, — ištarė jis, — kaip seniai jūsų nemačiau. Jūs nebeužeinate į mano viešbutį.

— Nesirodėte net ne savaitę — dvi! Kodėl? Šiandien pietausite čia? Gausite visko, ko tik panorėsite. Kepto viščiuko? Didkepsnį? Deja, ypatingai paruoštos kalakutienos su prieskoniais ir ryžiais pasiūlyti negalėsiu, kadangi užsisakyti reikia mažų mažiausiai iš vakaro.

Atrodė, jog niekas „Tio“ viešbutyje nežinojo apie Viktorijos pagrobimą. Tikriausiai Edvardas pasinaudojo misterio Deikino patarimu ir nesikreipė į policiją.

— Gal žinote, ar misteris Deikinas yra Bagdade? — pasiteiravo Viktorija Marko.

— Misteris Deikinas... A, tai labai malonus žmogus... Na, žinoma, juk jis jūsų draugas. Vakar jis buvo užsukęs. Ne... Užvakar. Ir... Kapitonas Krosbis. Pažįstate? Misterio Deikino draugas. Šiandien jis atvyksta iš Kermanšos.

— Gal žinote, kaip surasti misterio Deikino biurą?

— Žinoma, kad žinau. Kiekvienas žino, kur yra Irako ir Irano naftos kompanija.

— Puiku. Ketinu išsikviesti taksi, bet noriu būti tikra, kad vairuotojas nuveš ten, kur man reikia.

— Nesijaudinkite, aš pats jam pasakysiu, — paslaugiai pasakė Markas.

Jis palydėjo Viktoriją iki gatvės ir įsakmia, jam būdinga maniera šūktelėjo. Ištikimiausias tarnas krūptelėjo ir tuojau pat pribėgo prie jo. Markas paliepė jam parūpinti taksi. Jis įsodino Viktoriją į mašiną, nurodė vairuotojui adresą ir kiek atsitraukęs pamojo jai ranka.

— Ar galėčiau užsisakyti kambarį? — paklausė Viktorija.

— Taip, taip. Gausite nuostabų kambarį ir šįvakar primygtinai kviečiu didkepsnio. Labai ypatingas — su ikrais. Prieš tai dar ir šiek tiek išgersime.

— Puiku, — pasakė Viktorija. — O, Markai, gal galėtumėte paskolinti man pinigų?

— Na, žinoma, brangute. Prašau. Imkite, kiek jums reikia.

Taksi staigiai pajudėjo iš vietos ir Viktorija, spausdama saujoje monetas ir banknotus, tiesiog prilipo prie sėdynės atlošo.

Po penkių pinučių ji jau pravėrė Irano ir Irako naftos kompanijos biuro duris ir pasiteiravo misterio Deikino.

Viktorijai įėjus į biurą, misteris Deikinas pakėlė akis nuo darbo stalo, prie kurio rašė, ir iš tolo oficialiai mostelėjo jai ranka.

— Mis... Mis Džouns, taip? Atnešk kavos, Abdulai.

Vos tik klerkas paskui save uždarė duris, jis tyliai pasakė:

— Žinote, jums tikrai nereikėjo čia ateiti.

— Šįkart privalėjau, — pasakė Viktorija. — Turiu jums kai ką papasakoti, kol man kas nors neatsitiko.

— Neatsitiko jums? Ar jums kas nors buvo atsitikę?

— Negi nežinote? — paklausė Viktorija. — Ar Edvardas jums nieko nepasakojo?

— Kiek man žinoma, jūs vis dar dirbate „Alyvų šakelėje“. Niekas man nieko nesakė.

— Katerina! — šūktelėjo susierzinusi Viktorija.

— Atsiprašau..?

— Ta ragana, Katerina! Lažinuos, kad ji įtikino Edvardą papasakodama kokią nors istoriją ar dar ką nors, o tas kvailelis ir patikėjo.

— Na, tai pasakokite, — ragino misteris Deikinas. — Hmm... Jeigu galėčiau pastebėti, — jo diskretiškas žvilgsnis nukrypo į šviesius Viktorijos plaukus, — man jūs labiau patikote kaip brunetė.

— Tai tik dalis visos istorijos, — atsakė Viktorija.

Pasigirdo beldimas į duris, pro kurias įėjo pasiuntinukas ir atnešė du saldžios kavos puodelius. Kai jis išėjo, Deikinas tarė:

— Na, dabar patogiai įsitaisykite ir viską papasakokite. Užtikrinu jus, kad čia mūsų niekas slapta nesiklausys.

Viktorija ėmė pasakoti savo nuotykius. Kaip visada, kalbėdama su Deikinu, ji sugebėjo viską dėstyti nuosekliai ir glaustai. Baigusi pasakojimą ji pridėjo ir savo išvadas dėl raudono šaliko, kurį paliko Karmaiklas ir kuris siejosi su madam Defaž vardu.

Tuomet ji nerimastingai pažvelgė į Deikiną.

Kai Viktorija atėjo į biurą, jis atrodė jai dar labiau prislėgtas ir suvargęs negu anksčiau, tačiau dabar jo žvilgsnis tapo gyvesnis.

— Turėčiau dažniau skaityti Dikensą, — pasakė jis.

— Tuomet jūs irgi galvojate, kad aš teisi? Manote, kad jis ištarė būtent Defaž vardą ir kad kažkokia žinutė yra įmegzta į tą šaliką?

— Manau, — atsakė Deikinas, — kad pagaliau mes pasistūmėjome į priekį ir už tai turime būti dėkingi jums. Tačiau tas svarbus įrodymas, šalikas, kur jis?

— Mano lagamine. Tą naktį aš įmečiau jį spintą, o vėliau, kai ruošiausi išvykti, supakavau kartu su visais kitais daiktais.

— Ar kam nors sakėte, kad šitas šalikas priklausė Karmaiklui?

— Ne, nes ir pati buvau pamiršusi. Prieš išvykdama į Basrą įgrūdau jį į lagaminą kartu su kitais daiktais, ir nuo to laiko dar nebuvau jo atidariusi.

— Tuomet, rodos, viskas gerai. Net jeigu jie ir apieškojo jūsų daiktus, senas purvinas vilnonis šalikas jiems tikrai neturėjo sukelti jokių įtarimų. Žinoma, jeigu jiems niekas nepranešė, kas, kaip matau, kol kas yra neįmanoma. Viskas, ką mes dabar turime padaryti, tai surinkti visus jūsų daiktus ir nusiųsti jums į... Beje, ar jūs turite kur apsistoti?

— Užsisakiau kambarį „Tio“ viešbutyje.

Deikinas linktelėjo.

— Vietelė kaip tik jums.

— Ar aš... Ar jūs norite, kad aš sugrįžčiau į „Alyvų šakelę“?

Deikinas pažvelgė į ją.

— Bijote?

Viktorija šiek tiek atkišo smakrą į priekį.

— Ne, — lyg mesdama sau iššūkį atsakė ji. — Aš nueisiu, jeigu to reikia.

— Nemanau, kad prireiks. Netgi būtų neprotinga. Šiaip ar taip, kažkas iš jų perprato jūsų ketinimus. O jeigu taip yra. Jums niekada nepavyks ką nors išsiaiškinti ar sužinoti. Tokiu atveju geriausia nesikišti.

Jis nusišypsojo.

— Priešingu atveju, kitą kartą man gali tekti bendrauti su raudonplauke.

— Būtent tai aš labiausiai ir noriu išsiaiškinti, — beveik šaukdama kalbėjo Viktorija. — Kodėl jie perdažė man plaukus? Aš galvojau šimtus kartų, bet neradau nė vieno paaiškinimo. O jūs?

— Turiu vieną, tačiau labai nemalonų. Tam, kad būtų sunkiau atpažinti jūsų kūną.

— Bet jeigu jie norėjo mane nužudyti, tai kodėl to nepadarė iš karto?

— Tai labai įdomus klausimas, Viktorija. Klausimas, į kurį labiausiai norėčiau rasti atsakymą.

— Ir neturite nė menkiausio supratimo, kas tai galėtų būti?

— Turiu užuominą, — šiek tiek šyptelėjęs atsakė Deikinas.