Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Taip, aš tik apie kažką užsigalvojau.

— Suprantu, — Ričardas šiek tiek arogantiškai pakėlė antakius.

Viktorija pagalvojo, kad jau rytoj jie visi kartu išvyks į Bagdadą, ir jos atokvėpis pasibaigs. Beveik savaitę ji mėgavosi ramybe ir jautėsi saugi, o dabar atėjo metas suimti save į rankas. „Tikriausiai esu bailė“, — mąstė Viktorija. Ji taip karštligiškai troško patirti nuotykių, tačiau jiems iš tikrųjų prasidėjus, nejautė jokio pasitenkinimo. Ji prisiminė chloroformą, lėtą kankinantį dusimą ir dabar, viršutiniame kambaryje išgirdusi apdriskusį arabą sakant „Bukra“, buvo siaubingai išsigandusi.

Viktorija slapta dirbo misteriui Deikinui. Už darbą jai buvo sumokėta, todėl ji privalėjo sugrįžti į Bagdadą ir įrodyti esanti verta ne tik misterio Deikino pinigų, bet ir parodyti jam savo drąsą! Viktorija suprato, kad jai gali tekti sugrįžti netgi į „Alyvų šakelę“. Ji prisiminė daktarą Ratbouną, tą kiaurai veriantį jo žvilgsnį, ir šiurpuliukai perbėgo jos kūnu. Jis įspėjo ją...

Viktorija dvejojo. Galbūt jai nevertėjo grįžti. Galbūt ir misteris Deikinas mano, kad būtų kur kas geriau, jeigu jie nieko apie ją nežinotų. Tačiau ji nusprendė išvykti. Jai būtinai reikėjo pasiimti daiktus iš viešbučio kambario, kuriame buvo ir tas raudonas megztas šalikas, nerūpestingai įgrūstas į lagaminą... Prieš išvykdama į Basrą, ji visą savo mantą paskubomis sukrovė į lagaminus. Kai tik ji perduos tą šaliką misteriui Deikinui, galbūt jos užduotis bus baigta. Jis tarsi kino filmo aktorius jai pasakys: „Viktorija Jūs viską įvykdėte kuo puikiausiai“.

Viktorija žvilgtelėjo į Ričardą, kuris akylai ją stebėjo.

— Beje, — klausiamai prabilo jis, — ar jūs galėsite gauti pasą rytojui?

— Savo pasą?

Viktorija bandė įvertinti savo situaciją. Ji buvo taip giliai panirusi į apmąstymus, kas jai buvo būdinga, apie praleistą laiką ekspedicijoje, kad dar nespėjo apgalvoti savo artimiausių planų. Norėdama išvengti konflikto su netrukus iš Anglijos atvyksiančia tikrąja Veronika (ar Venecija), ji privalėjo išvykti. O jeigu ji paprasčiausiai pasiliktų arba su dideliu apgailestavimu pripažintų savo apgavystę, arba... Tačiau ką iš tikrųjų ketino daryti, ji dar nebuvo nusprendusi. Tokiose situacijose Viktorija visuomet laikydavosi Mikoberio22 požiūrio, jog viskas būtinai kaip nors išsispręs.

— Na, — delsdama atsakė ji, — nesu tikra, ar man pavyks.

— Matote, pasas reikalingas vietos policijai, — paaiškino Ričardas. — Jie patikrins jūsų paso serijos numerį, vardą, amžių ir visa kita, juk pati suprantate... Ir jeigu jūs rytoj neturėsite paso, manau, kad reikia jiems kaip nors nusiųsti jūsų duomenis. Beje, Viktorija, kokia jūsų pavardė?

Prieš atsakydama. Viktorija galantiškai susitelkė ir tarė:

— Tik neapsimetinėkite, jūs žinote mano pavardę ne ką prasčiau už mane.

— Na, — Ričardo veide išlinko piktdžiugiška šypsena, — aš tai žinau jūsų pavardę, bet, atrodo, kad vienintelė, kuri jos nežino, esate jūs.

Skvarbus žvilgsnis pro pensnė įdėmiai stebėjo Viktoriją.

— Žinoma, kad aš žinau savo pavardę, — atšovė ji.

— Tuomet reikalauju ją pasakyti. Dabar!

Ričardo balsas staiga tapo griežtas ir atžagarus.

— Melas toli nenuveda, — tarė jis. — Žaidimas baigtas. Pasirodėte išties ne kvaila. Viską išstudijavote iki mažiausių smulkmenų ir pademonstravote puikius sugebėjimus, tačiau yra dalykų, kurių neįmanoma suklastoti. Aš paspendžiau jums spąstus ir jūs įkliuvote, — Ričardas akimirkai nutilo. — Jūs nesate Venecija Savilė? Tai kas jūs?

— Aš jau sakiau jums, kas esu, kai pirmą kartą susitikome, — atsakė ji. — Viktorija Džouns.

— Daktaro Ponsfuto Džounso dukterėčia?

— Nesu jo dukterėčia, bet mano pavardė taip pat Džouns.

— Esate pripasakojusi man dar ir kitokių dalykų apie save.

— Taip, esu. Ir tai tiesa! Tačiau jūs nepatikėjote ir tai mane siutino. Nors kartais, tiesą sakant, gana dažnai, aš mėgstu pameluoti, bet tąkart tai nebuvo išsigalvojimas. Aš tik norėjau pasirodyti kuo patikimesnė, todėl ir prisistačiau jums kaip Ponsfut Džouns. Anksčiau, dar prieš susitikdama su jumis, prisistatydavau šia pavarde ir tai niekam nesukėlė jokių abejonių. Kaip aš galėjau pasakyti jums savo tikrąją pavardę, kai jūs keliavote būtent čia.

— Tai turėjo sukelti jums nedidelį šoką, — niūriai tarė Ričardas. — Laikėtės kuo puikiausiai — rami ir šaltakraujiška.

Tik jums taip atrodė, — atsakė Viktorija. — Drebėjau iš baimės, tačiau jaučiau, kad negaliu jums nieko paaiškinti. Kol nenuvyksime į ekspedicijos vietą. Tik taip galėjau užsitikrinti savo saugumą.

— Saugumą? — Ričardas klausiamai pakartojo. — Tik nesakykite, Viktorija, kad ir tie jūsų tauškalai apie chloroformą yra teisybė?

— Žinoma, kad tiesa! Argi nesuprantate, jeigu aš būčiau norėjus sukurti istoriją, būčiau sugalvojus kur kas įdomesnę negu tai, ką jums papasakojau!

— Na, dabar, kai jus geriau pažįstu... Tačiau vis dėlto turite pripažinti, kad visa šita jūsų istorija, ypač išgirdus pirmąkart, atrodo visiškai neįtikėtina.

— Tai dabar sutinkate, kad taip galėjo būti? Kodėl?

— Kaip pati sakėte, esate susijusiu su Karmaiklo mirtimi, todėl tai gali būti tiesa, — lėtai paaiškino Ričardas.

— Tai štai, kur šuo pakastas, — mestelėjo Viktorija.

— Privalote man papasakoti apie jį.

Viktorija įdėmiai nužvelgė Ričardą.

— Nesu tikra, ar galiu jumis pasitikėti.

— Nemanote, kad ir aš turėjau rimtų įtarimų, jog jūs prisidengusi svetima pavarde atvykote čia tam, kad išgautumėte iš manęs informaciją? Galbūt tai ir darote.

— Ar tai reiškia, kad jūs žinote apie Karmaiklą kažką, ko nežino jie?

— O kas yra jie?

— Gerai, aš jums papasakosiu viską, — atsakė Viktorija. — Nematau kitos išeities. Jeigu jūs esate vienas iš jų, tada viską kuo puikiausiai žinote, taigi nesvarbu.

Ji papasakojo Ričardui viską, kas įvyko tą naktį, kai buvo nužudytas Karmaiklas, apie pokalbį su misteriu Deikinu, apie savo kelionę į Basrą ir darbą „Alyvų šakelėje“, apie Katerinos priešiškumą, daktarą Ratbouną ir jo įspėjimą, o galiausiai ir apie mistišką plaukų perdažymą. Du dalykus vis dėlto nuslėpė — tai buvo raudonasis šalikas ir madam Defaž.

— Daktaras Ratbounas? — svarstydamas kalbėjo Ričardas. — Manote, kad jis įsivėlęs į visą šitą reikalą? Bet, mieloji, jis įžymus žmogus. Žinomas visame pasaulyje. Jo idėjos susilaukė ne tik daugelio pritarimo, bet ir finansinės paramos.

— O kodėl jis negalėtų? — paklausė Viktorija.

— Visada gerbiau jį kaip kilniaširdį naivuolį, — susimąstęs atsakė Ričardas.

— Argi tai ne puiki maskuotė?

— Taip, taip, manau, kad įmanoma... O kas yra Lefaržas, apie kurį manęs klausėte anksčiau?

— Tai tik dar vienas vardas, — atsakė Viktorija. — Kaip ir Ana Šyl.

— Ana Šyl? Nieko nesu girdėjęs apie ją.

— Ji svarbi figūra, — aiškino Viktorija, — tik nežinau dėl ko ir kaip. Viskas taip susipainioję.

— Priminkite man, kuo vardu tas vyras, kuris įtraukė jus į visą šitą raizgalynę?

— Edvardas. Hmm... O gal turite omenyje misterį Deikiną. Kiek žinau, jis yra naftininkas.

— Ar tai tas suvargęs ir pakumpęs viengungis?

— Taip, bet jis nėra... Manau, kad ne viengungis.

— Argi jis negeria?

— Taip kalbama, bet aš nemanau, kad gertų.

Ričardas atsilošė ir pažvelgė į Viktoriją.