Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Niekaip negaliu suprasti. — susirūpinęs kalbėjo Ričardas, visiškai nekreipdamas dėmesio į daktaro Ponsfuto Džounso išvedžiojimus. — Ji išvažiavo automobiliu su jaunu vyriškiu, bet, rodos, taip ir nesugrįžo. Dar daugiau, jos bagažas buvo viešbutyje, tačiau ji net nepalietė jo. Man tai atrodo labai keista, ypač prisimenant tai, ką jai teko patirti. Aš galvojau, kad ji pasigražins ir mes susitiksime papietauti, kaip ir buvome susitarę... Ne, aš negaliu to suprasti. Tikiuosi, kad jai nieko blogo nenutiko.

— Ak, dabar aš negaliu apie tai galvoti, — ramiai pasakė daktaras Ponsfutas Džounsas. — Aš jau pasinėriau į rytojaus įvykius. Tai bus puikiausia proga patekti į valstybinį archyvą. Tas lentelės fragmentas teikia daug vilčių.

— Jie jau kartą buvo ją pagrobę, — nenurimo Ričardas. — Kas gali sutrukdyti jiems tai padaryti dar kartą?

— Neįtikėtina, tikrai neįtikėtina, — tarė daktaras Ponsfutas Džounsas. — Ši šalis pastaruoju metu atrodė nurimusi. Jūs pats taip sakėte.

— Jeigu aš tik galėčiau prisiminti to vyro iš kažkokios naftos kompanijos vardą. Gal tai buvo Dikonas? Dikinas, Deikinas? Kažkaip taip.

— Niekada apie tokį negirdėjau, — pasakė daktaras Ponsfutas Džounsas.

— Tikiuosi, jog baisiai neprieštarausite, sere, jeigu rytoj aš vėl išvažiuosiu į Bagdadą?

Daktaras Ponsfutas Džounsas staiga sutelkė visą savo dėmesį ir atidžiai į jį pasižiūrėjo.

— Rytoj? Bet juk mes ten buvome vakar.

— Aš tikrai nerimauju dėl tos merginos.

— O Dieve, Ričardai, aš to nesitikėjau — kažkas atsitiko...

— Kas kažkas?

— Tai, kad tu prisirišai prie jos. Moterys ekspedicijoje, ypač tokios patrauklios kaip ji, yra pats blogiausias dalykas. Aš iš tikrųjų maniau, kad prieš dvejus metus su Sibile Mirfyld mes buvome saugūs — pasigailėjimo verta paprasta mergina, o tik pažiūrėk, kuo viskas baigėsi! Turėjau paklausyti Klodo iš Londono — tie prancūzai pataiko kaip pirštu į akį. Jis entuziastingai aptarinėjo jos kojas. Žinoma, kad ta mergina, Viktorija ar Venecija, kad ir kuo ji vardu, yra labai žavinga ir tokia miela. Pripažįstu, kad turi gerą skonį, Ričardai. Juokinga, bet tai pirmoji mergina, kiek man teko matyti, kuria tu susidomėjai.

— Tai visiškai ne tai, apie ką jūs galvojate, — paraudęs atsakė Ričardas, bandydamas atrodyti oriai. — Aš tik... e... jaudinausi dėl jos. Aš privalau sugrįžti į Bagdadą.

— Jeigu jau tu vyksti rytoj, — pasakė daktaras Ponsfutas Džounsas, — tai turėsi parvežti tuos kirtiklius, kuriuos vairuotojas, tas kvailys, užmiršo.

Ričardas atvyko į Bagdadą dar su aušra ir nuvažiavo tiesiai į „Tio“ viešbutį, kuriame sužinojo, kad Viktorija nebuvo sugrįžusi.

— Buvo jau viskas paruošta — ypatingi pietūs specialiai mums su Viktorija, — pasakė Markas. — Aš buvau paruošęs jai ir labai gražų kambarį. Argi tai nekeista?

— Ar jūs kreipėtės į policiją?

— O! Ne, gerbiamasis, tai būtų nemandagu. Ji to tikrai nenorėtų. Ir, žinoma, kad aš to tikrai nenorėčiau.

Šiek tiek paklausinėjęs, Ričardas susirado misterio Deikino biuro telefoną ir paskambino.

Deikino atmintis, išvydus į biurą atėjusį vyrą, jo neapgavo. Jis nužvelgė jo pasikūprinusią figūrą, neryžtingą veidą ir nežymiai drebančias rankas. Šis vyras nieko gera nežadėjo! Jis atsiprašė misterio Deikino, kad gaišta jo brangų laiką, ir pasiteiravo, ar jis nematė Viktorijos.

— Ji man skambino užvakar.

— Gal galėtumėte man pasakyti jos dabartinį adresą.

— Esu tikras, kad šiuo metu ji apsistojusi „Tio“ viešbutyje.

— Taip, ten yra jos bagažas, tačiau jos nėra.

Misteris Deikinas nežymiai susiraukė.

— Ji dirbo su mumis kasinėjimuose Tel Asvade, — paaiškino Ričardas.

— Ach, štai kaip. Na, manau, kad nežinau nieko, kas jums galėtų padėti. Ji turi keletą draugų Bagdade. Nepažįstu jos taip gerai, kad galėčiau pasakyti, kas jie tokie.

— Ar ji buvo „Alyvų šakelėje“?

— Nemanau, bet jūs galite pasiteirauti.

Ričardas pasakė:

— Klausykit, štai ką aš jums pasakysiu: aš neišvyksiu iš Bagdado, kol jos nesurasiu.

Jis piktai pažvelgė į misterį Deikiną ir dideliais žingsniais išėjo iš kabineto.

Kai paskui Ričardą trinktelėjo durys, misteris Deikinas nusišypsojo ir pakraipė galvą.

— Ach, Viktorija, — priekaištingai sumurmėjo.

„Tio“ viešbutyje susinervinęs Ričardas sutiko linksmai nusiteikusį Marką.

— Ji jau sugrįžo? — nekantriai sušuko Ričardas.

— Ne, tai misis Ponsfut Džouns. Ką tik sužinojau, kad ji atskrido šiandien, nors daktaras Ponsfutas Džounsas man sakė, kad ji turi atvykti kitą savaitę.

— Jis nuolatos supainioja datas. O kaip Viktorija Džouns?

Marko veide vėl dingo šypsena.

— Ne, nieko apie ją negirdėjau. Ir man tai nepatinka, misteri Beikeri. Blogai. Ji tokia jaunutė ir tokia daili. Linksma ir žavinga.

— Taip, taip, — krūptelėjęs pritarė Ričardas. — Manau, kad bus geriau, jeigu aš palauksiu ir pasitiksiu misis Ponsfut Džouns.

Dabar jam rūpėjo tik viena — kas gi galėjo atsitikti Viktorijai? III

— Tu! — neslėpdama priešiškumo sušuko Viktorija.

Katerina buvo pirmoji, kurią ji išvydo „Babilono rūmų“ viešbučio kambaryje, į kurį buvo atlydėta.

Katerina taip pat pagiežingai linktelėjo galvą.

— Taip, — pasakė ji. — Tai aš. O dabar gulkis į lovą, netrukus atvyks gydytojas.

Katerina vilkėjo medicinos seselės drabužiais ir visiškai rimtai atliko savo pareigas — nė minutei nenukreipdama akių nuo Viktorijos, kuri liūdna gulėjo lovoje ir murmėjo:

— Jeigu aš galėčiau kaip nors susisiekti su Edvardu...

— Edvardas, Edvardas! — su panieka pakartojo Katerina. — Kvaila angle, Edvardui tu niekada nerūpėjai. Tai aš esu ta, kurią jis iš tikrųjų myli!

Viktorija be didesnės reakcijos dėbtelėjo į užkietėjusios fanatikės veidą.

Katerina kalbėjo toliau:

— Aš nekenčiu tavęs nuo pat pirmos akimirkos, kai pamačiau tą rytą, o tu primygtinai reikalavai pasimatyti su daktaru Ratbounu.

Norėdama dar labiau įgelti Katerinai, Viktorija pasakė:

— Šiaip ar taip aš, o ne tu, esu nepakeičiama. Bet kas galėtų suvaidinti medicinos seselę, bet juk viskas priklauso nuo manęs.

Katerina nutaisiusi nenatūralią pasitenkinimo išraišką atsakė:

— Nepakeičiamų nėra. Mus to išmokė.

— Na ką gi, bet aš esu. Ir dėl Dievo meilės, užsakyk man maisto. Jeigu negausiu ko nors pavalgyti, tai kaip aš galėsiu tinkamai suvaidinti amerikiečio bankininko sekretorės vaidmenį?

— Manau, kad galėsi ne ką prasčiau nei nevalgius — pagiežingai atsakė Katerina.

Viktorija neatkreipė dėmesio į grėsmingas užuominas. IV

Kapitonas Krosbis pasiteiravo:

— Girdėjau, pas jus ką tik atvyko mis Harden.

Liokajus „Babilono rūmų“ viešbučio priimamajame subtiliai palinko prie klausiančiojo.

— Taip, sere. Iš Anglijos.

— Ji yra mano sesers draugė. Gal galite perduoti jai mano vizitinę.

Jis pieštuku pažymėjo keletą žodžių ant kortelės ir įdėjo ją į voką.

Netrukus pasiuntinukas, kuris paėmė kortelę, kad pristatytų kam reikia, sugrįžo.

— Ponia blogai jaučiasi, sere. Rodos, gerklė. Gydytojas jau važiuoja, o kol kas su ja yra medicinos seselė.

Krosbis apsisuko ir sugrįžo į „Tio“ viešbutį, kur jį pasitiko Markas.

— O, gerbiamasis, gal išgerkime. Šįvakar mano viešbutis pilnutėlis. Tai dėl konferencijos. Tik gaila, kad daktaras Ponsfutas Džounsas užvakar išvyko į savo kasinėjimus. Šiandien atvyko jo žmona ir tikisi, kad jis pasitiks ją čia. Ji labai nepatenkinta! Sako, kad pranešė savo vyrui, kad atvyksta šiandienos lėktuvu, bet juk žinote, koks jis žmogus, tas daktaras Ponsfutas. Supainioja viską — dienas, valandas. Tačiau labai malonus, — užbaigė Markas su savo įprastiniu geraširdiškumu. — Ir aš tiesiog privalėjau ją kažkur apgyvendinti. Tik įsivaizduokite, atsakiau vienam labai svarbiam JTO27 atstovui...