Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Sako, kad čia atsiųstos visos policijos pajėgos, kiek tik jie turėjo. Jie imasi visų atsargumo priemonių. Girdėjote? Komunistai rengia sąmokslą nužudyti prezidentą. Jie jau areštavo šešiasdešimt penkis studentus! Ar matėte rusų policininkus? Jie įtaria kiekvieną. Tačiau visa tai tik padeda prekybai — išties labai gerai. V

Suskambus telefonui, ragelis buvo nedelsiant pakeltas.

— Amerikos ambasada.

— Jums skambina iš „Babilono rūmų“ viešbučio. Čia yra apsistojusi mis Ana Šyl.

— Ana Šyl? Netrukus prie telefono pakviesiu vieną iš atašė. Ar galėtų prie telefono prieiti mis Ana Šyl?

— Mis Šyl serga laringitu ir guli lovoje. Esu gydytojas Smolbrukas. Aš rūpinuosi mis Šyl. Ji turi su savimi kažkokius svarbius dokumentus ir norėtų, kad patikimas žmogus iš ambasados ateitųjų pasiimti. Nedelsiant! Dėkoju. Aš jūsų lauksiu. VI

Viktorija nusisuko nuo veidrodžio. Ji vilkėjo gerai sukirptą ir nepriekaištingai pasiūtą kostiumėlį. Kiekviena jos šviesių plaukų sruoga buvo savo vietoje. Ji nervinosi, tačiau atrodė linksma.

Kai ji atsisuko į Kateriną, pagavo triumfuojantį ir akylai stebintį jos žvilgsnį. Kodėl ji džiūgavo? Kas vyko iš tikrųjų?

— Dėl ko tu tokia patenkinta? — paklausė Viktorija.

— Netrukus pati pamatysi.

Pyktis dabar buvo beveik neslepiamas.

— Galvoji, kad esi labai protinga, — su panieka pareiškė Katerina. — Manai, kad viskas priklauso nuo tavęs. Ech, esi tik kvailė.

Tą pačią akimirką Viktorija staigiai pašoko ir sugriebusi Kateriną už pečių suspaudė taip stipriai, kad nagai įsirėžė į jos odą.

— Pasakyk, ką norėjai tuo pasakyti, tu, šlykšti mergše!

— Ei, man skauda.

— Sakyk...

Pasigirdo beldimas į duris. Barkštelėjo du kartus, o po trumpos pauzės dar kartą.

— Pamatysi... Dabar! — išrėkė Katerina.

Durys atsivėrė ir į kambarį įėjo aukštas vyras, vilkintis tarptautinės policijos pareigūno uniformą. Jis užrakino paskui save duris ir, ištraukęs raktą iš spynos, atsisuko į Kateriną.

— Judinkis, — pasakė jis.

Uniformuotas vyras išsitraukė iš kišenės ploną virvagalį ir, Katerinai visiškai nesipriešinant, paskubomis pririšo ją prie kėdės. Paėmęs šaliką užrišo jai burną ir žengęs žingsnį atgal pritariamai linktelėjo.

— Taip, bus gerai.

Tuomet atsisuko į Viktoriją. Tą pačią akimirką, vos tik ji pamatė jį, mojuojantį sunkia lazda, suprato, koks buvo tikrasis planas. Jie niekada net negalvojo jai leisti vaidinti Aną Šyl konferencijoje. Ar jie būtų galėję taip rizikuoti? Viktorija buvo per daug gerai žinoma Bagdade. Ne, planas nuo pat pradžių buvo užpulti ir nužudyti Aną Šyl paskutinę akimirką — nužudyti taip, kad jos veido bruožai būtų neatpažįstami... Tik dokumentai, kuriuos ji atsivežė, — tie suklastoti dokumentai, — bus vienintelis įrodymas.

Viktorija puolė prie lango ir ėmė šaukti. Besišypsantis vyras artėjo link jos.

Tuomet kai kas atsitiko. Pasigirdo dūžtantis lango stiklas. Tvirta ranka sugriebė Viktoriją ir žemyn galva ištraukė pro langą. Akyse jai sumirgėjo žvaigždės... ir apgaubė visiška tamsa, iš kurios netrukus ji išgirdo raminantį balsą.

— Ar jums viskas gerai, mis? — paklausė jis.

Viktorija kažką sumurmėjo.

— Ką ji pasakė? — iš tamsos paklausė antrasis balsas.

— Sakė, kad geriau tarnauti rojuje, negu viešpatauti pragare, — abejodamas atsakė pirmasis vyras pasikasęs galvą.

— Tai citata, — pasakė kitas ir pridūrė: — Tik ji neteisingai ją pakartojo.

— Ne, teisingai, — paprieštaravo Viktorija ir nualpo. VII

Suskambėjus telefonui, Deikinas pakėlė ragelį.

— Operacija „Viktorija“ sėkmingai įvykdyta, — pasakė vyriškas balsas.

— Gerai, — atsakė Deikinas.

— Mes turime Kateriną Serakis ir gydytoją. Kitas vyras pats iššoko pro balkoną ir mirtinai susižeidė.

— Mergina nesužeista?

— Nualpo, bet jai viskas gerai.

— Jokių žinių apie tikrąją A. Š.?

— Jokių žinių.

Deikinas padėjo ragelį.

„Kad ir kaip būtų, Viktorijai viskas gerai, o tikroji Ana turėtų būti mirusi, — galvojo Deikinas. Ji atkakliai veikė viena ir tai reiškė, kad ji turėtų be jokių kliūčių atvykti į Bagdadą devynioliktą dieną. Šiandien jau devynioliktoji, o Anos Šyl dar nėra. Tikriausiai ji buvo teisi nepasitikėdama oficialiomis struktūromis (kurios buvo nežinomos ir Deikinui). Žinoma, kad būta informacijos nutekėjimo, išdavysčių. Tačiau aišku, kad jos tautos protai ne ką geriau jai pasitarnavo... Be Anos Šyl įrodymai nepakankami“.

Pasiuntinukas įėjo į Deikino kabinetą nešinas popieriaus lapu, ant kurio buvo užrašyta:

„Misteris Ričardas Beikeris ir misis Ponsfut Džouns“.

— Šiuo metu aš negaliu nieko priimti, — pasakė Deikinas. — Perduokite jiems mano apgailestavimus. Aš užimtas.

Deikinas atplėšė voką ir perskaitė: „Noriu su jumis susitikti dėl Henrio Karmaiklo. R. B“.

— Pakviesk jį čia, — pasakė Deikinas.

Tuomet į Deikino kabinetą įėjo Ričardas Beikeris ir misis Ponsfut Džouns.

Ričardas Beikeris prabilo:

— Nenoriu jūsų trukdyti, bet aš mokiausi mokykloje kartu su Henriu Karmaiklu. Mes nesimatėme daug metų, tačiau prieš dvi savaites netikėtai susidūrėme konsulato priimamajame Basroje. Apsirengęs arabo drabužiais ir nerodydamas jokių ženklų, kad mane atpažino, jis sugebėjo susikalbėti su manimi. Ar tai jums įdomu?

— Taip, labai.

— Iš Karmaiklo elgesio supratau, kad jam grėsė didelis pavojus. Tuo labai greitai įsitikinau. Jį kėsinosi nušauti revolveriu, bet aš laiku sureagavau ir išmušiau jį iš vyriškio rankos. Karmaiklas pabėgo iš konsulato, bet dar suspėjo kažką įdėti į mano švarko kišenę. Man pasirodė, kad tai, ką radau, buvo nelabai svarbu — tik paprasčiausias raštelis — rekomendacija kažkokiam Ahmedui Mahomedui. Tačiau aš vadovavausi prielaida, kad Karmaiklui tai buvo labai svarbu. Kadangi jis nieko man nepaaiškino, aš rūpestingai saugojau šį raštelį, galvodamas, kad vieną dieną jis sugrįš ir pareikalaus jį atiduoti. Kitą dieną iš Viktorijos Džouns sužinojau, kad jis jau miręs. Ji pasakė, kad vienintelis patikimas žmogus, kuriam aš galiu tai parodyti, esate jūs...

Jis atsistojo ir ant Deikino stalo padėjo purviną ranka prirašytą popieriaus lapelį.

— Ar jums tai ką nors reiškia?

Deikinas sunkiai atsiduso.

— Taip, — pasakė jis. — Tai reiškia daugiau, negu jūs galite įsivaizduoti.

Deikinas atsistojo.

— Labai jums dėkingas, Beikeri, — pasakė jis. — Atleiskite man, kad esu priverstas nutraukti mūsų pokalbį, tačiau turiu daug neatidėliotinų darbų, kuriuos privalau atlikti negaišdamas nė minutės.

Deikinas paspaudė misis Ponsfut Džouns ranką sakydamas:

— Atvykote į kasinėjimus, prisijungsite prie savo vyro? Tikiuosi, kad gerai praleisite šį sezoną.

— Gerai, kad Ponsfutas Džounsas šį rytą nevyko kartu su manimi į Bagdadą, — pasakė Ričardas. — Senasis gerasis Džonas Ponsfutas Džounsas yra labai nepastabus, bet tikrai būtų atskyręs savo žmoną nuo jos sesers.

Deikinas šiek tiek nustebęs pažvelgė į misis Ponsfut Džouns. Ji žemu maloniu balsu tarė:

— Mano sesuo Elzė vis dar yra Anglijoje. Aš persidažiau juodai plaukus ir su jos pasu atvykau čia. Mano sesers mergautinė pavardė yra Elzė Šyl. Mano vardas, misteri Deikinai, yra Ana Šyl.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Bagdadas buvo neatpažįstamas. Miesto gatvės apsuptos policijos pareigūnų. Specialiai atsiųstos tarptautinės policijos pajėgos: amerikiečių ir rusų policininkai abejingais veidais išsirikiavę stovėjo vieni šalia kitų.