Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Atvažiavom, — pasakė Ričardas, ranka parodęs į priekį. Gerai įsižiūrėjusi, toli horizonte Viktorija išvydo mažą gūburėlį.

— Atrodo, jog dar daug mylių iki ten.

— O ne, liko tik kelios mylios. Pamatysit.

Ir iš tiesų, mažas gūburėlis nuostabiai greitai pavirto kalneliu, o netrukus ir įspūdingai dideliu teliu. Vienoje jo pusėje buvo išsidriekęs ilgas drėbtinis statinys.

— Šiame name įsikūrę ekspedicijos dalyviai, — paaiškino Ričardas.

Automobilis sustojo. Juos pasitiko šunų lojimas. Iš namo išskubėjo besišypsantys, baltais rūbais vilkintys tarnai.

Pasisveikinęs su jais Ričardas tarė:

— Kaip matau, jie nesitikėjo, kad atvyksite taip greitai. Bet jie iš karto paruoš jums lovą ir karšto vandens. Manau, kad norėtumėte nusiprausti ir pailsėti. Daktaras Ponsfutas Džounsas dabar kasinėja telį. Aš einu pas jį, o jumis pasirūpins Ibrahimas.

Ričardas nužingsniavo, o Viktorija sekdama paskui besišypsantį Ibrahimą, nuėjo į namą. Po ryškios saulės viduje atrodė tamsu. Jie perėjo svetainę, kurioje stovėjo keli dideli stalai su apdaužytais krėslais. Po to per koridorių, kuris juosė vidinį kiemą, ją nuvedė į mažą kambarį su vienu mažučiu langeliu. Jame stovėjo lova, grubaus darbo komoda, stalas su ąsočiu bei dubeniu ir kėdė. Nusišypsojęs ir linktelėjęs galvą, Ibrahimas išėjo ir netrukus atnešė jai didelį ąsotį su gana dumblinu karštu vandeniu ir šiurkštų rankšluostį. Atsiprašančiai šypsodamasis Ibrahimas dar kartą išėjo ir grįžo su nedideliu veidrodžiu, kurį rūpestingai pakabino ant sienoje įkaltos vinies.

Viktorija buvo dėkinga už galimybę nusiprausti. Tik dabar ji ėmė jausti, kokia nuvargusi, išsekusi ir purvinąjį yra. „Tikriausiai atrodau klaikiai“, — tarė ji sau ir pažvelgė į veidrodį. Keletą akimirkų ji be žado spoksojo į savo atvaizdą.

Atvaizdas buvo ne jos, ne Viktorijos Džouns, nors veido bruožai buvo nepakitę.

Ir tik po to ji suvokė, kad pasikeitė jos plaukų spalva. Dabar Viktorija Džouns buvo labai šviesi blondinė.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Daktarą Ponsfutą Džounsą Ričardas užtiko kasinėjimų vietoje, tupintį šalia darbų vykdytojo ir švelniai kapliu stuksenantį per sienos liekaną.

Daktaras Ponsfutas Džounsas sausai pasisveikino su savo kolega.

— Sveikas, Ričardai. Kaip matau, atvykai. Nežinau kodėl, bet maniau, kad atvažiuosi tik antradienį.

— Šiandien ir yra antradienis, — atsakė Ričardas.

— Tikrai? — be jokio susidomėjimo paklausė daktaras Ponsfutas Džounsas. — Verčiau nusileisk ir pasakyk, ką tu apie tai manai. Mes dar tik trijų pėdų gylyje, o jau kokią gerai išsilaikiusios sienos dalį iškasėme. Man regis, ant jos išlikę piešinių. Na ir ką tu apie tai manai? Man ji atrodo daug žadanti.

Ričardas nušoko į tranšėją ir apie ketvirtį valandos abu archeologai kalbėjo beveik vien moksliniais terminais.

— Tarp kitko, — pasakė Ričardas, — aš atvežiau merginą.

— Tikrai? Kokią merginą?

— Ji sako, jog yra jūsų dukterėčia.

— Mano dukterėčia? — daktaras Ponsfutas Džounsas šiaip ne taip prisivertė negalvoti apie drėbtinių sienų liekanas.“ Nemanau, jog turiu dukterėčią, — abejodamas ištarė jis, tarsi turėtų dukterėčią, tačiau būtų tai pamiršęs.

— Ji atvyko čia su jumis padirbėti.

— Aha! — Daktaro Ponsfuto Džounso veidas prasigiedrijo. — Aišku. Tai Veronika.

— Ji sakė, kad Viktorija.

— O, taip, Viktorija. Man apie ją rašė Emersonas iš Kembridžo. Labai gabi mergina. Antropologė. Įdomu, kodėl žmonės nori tapti antropologais?

— Girdėjau, kad turi atvažiuoti mergina antropologė.

— Nesitikėjau, kad ji taip greitai atvyks. Juk mes dar tik pradedame darbus. Supratau, kad ji atvažiuos po dviejų savaičių, bet galbūt neįdėmiai perskaičiau jos laišką. Mano žmona atvyksta kitą savaitę, o gal ir po dviejų (ir kur nukišau jos laišką?), todėl maniau, kad Venecija atvyks su ja. Turbūt kažką neteisingai supratau... Na ir puiku, manau mes turėsime jai darbo.

— Ar negirdėjote apie ją nieko neįprasto?

— Neįprasto? — Daktaras Ponsfutas Džounsas įdėmiai pažvelgė į jį. — Kokia prasme?

— Na, ar ji nėra pervargusi ar išsekusi?

— Pamenu, Emersonas sakė, kad ji labai sunkiai dirbo. Diplominis, baigiamieji egzaminai ar panašiai, bet nepamenu, kad sakytų apie nervinį išsekimą. O kodėl klausiate?

— Na, aš sutikau ją pakelėje keliaujančią visiškai vieną. Tai buvo netoli telio, likus myliai iki posūkio nuo kelio.

— Pamenu tą vietą, — pratarė daktaras Ponsfutas Džounsas. — Kaip žinote, ten mes iškasėme truputį Nuzų keramikos dirbinių. Tikrai neįprasta surasti juos taip tolį į pietus.

Ričardas nepasidavė nukreipiamas nuo temos ir tvirtai tęsė toliau:

— Ji papasakojo nepaprastą istoriją. Sakė, kad nuėjo išsitrinkti galvą, ten ją užmigdė chloroformu, pagrobė ir laikė užrakinę Mandali kaime, iš kur ji vidurnaktį pabėgo. Niekada negirdėjau nieko absurdiškesnio.

Daktaras Ponsfutas Džounsas papurtė galvą.

— Skamba neįtikinamai. Šalis labai rami ir gerai saugoma. Saugiau nebūna.

— Būtent. Ji aiškiai perdeda. Todėl ir klausiau apie nervinį išsekimą. Ji gali būti viena iš tų isteriškų merginų, kurioms atrodo, kad vikarai jas įsimyli, o gydytojai nori išprievartauti. Ji gali pridaryti mums daug rūpesčių.

— Tikiuosi ji greitai apsiramins. — atsakė daktaras Ponsfutas Džounsas optimistiškai. — O kur ji dabar?

— Palikau ją nusiprausti ir susitvarkyti, — neryžtingai pratarė Ričardas. — Ji neturėjo su savimi jokio bagažo.

— Ar tikrai? Tai tikrai keblu. Negi ji galvoja, kad nuomojame pižamas? Aš turiu tik dvejas, ir viena iš jų labai suplyšusi.

— Ji pasistengs išsiversti, kol kitą savaitę atvyks skalbiniai. Turiu pasakyti, mane stebina, kaip netikėtai ji atsirado visiškai viena.

— Šiais laikais merginos mane irgi stebina, — atsakė daktaras Ponsfutas Džounsas. — Atsiranda pačiose netikėčiausiose vietose. Labai nepatogu, kai nori toliau tęsti darbus. Galima būtų pagalvoti, kad ši vieta pakankamai nuošali, jog būtų galima nesitikėti lankytojų. Bet nuostabu, kaip žmonės ir mašinos atsiranda lyg iš niekur. O, darbininkai nustojo kasti. Turbūt pietų pertrauka. Mums būtų geriau sugrįžti į namą. II

Viktorija, su virpuliu laukusi susitikimo su daktaru Ponsfutu Džounsu, pamatė žmogų labai besiskirianti nuo jos įsivaizdavimų. Tai buvo nedidelis apskritaveidis vyras su didele plike ir spindinčiom akim. Jos giliam nustebimui jis artėjo prie jos išskėstomis rankomis.

— Nagi, Venecija, turiu omenyje Viktorija, — prabilo jis. — Man tai didelis siurprizas. Mano galva, turėjote atvykti ne anksčiau kaip kitą mėnesį. Bet džiaugiuosi jus matydamas. Kaip laikosi Emersonas? Tikiuosi, jį nelabai nukankino astma?

Viktorija susikaupė ir atsargiai pratarė, kad astma nebuvo jau tokia stipri.

— Jis perdaug apsivynioja gerklę, — tęsė daktaras Ponsfutas Džounsas. — Kiek kartų esu jam sakęs. Visi mokslininkai pernelyg rūpinasi savo sveikata. Kuo mažiau apie ją galvos, tuo bus sveikesnis. Tiek to, palikime Emersoną ramybėje. Tikiuosi, jau įsikūrėte. Mano žmona atvyks kitą savaitę arba dar kitą. Juk žinote, kokia silpna jos sveikata. Būtinai privalau surasti jos laišką. Ričardas sakė, kad pasimetė jūsų bagažas. Kaip jūs ruošiatės išsiversti be savo daiktų? Gal paprašyti, kad skalbinius atvežtų dar šią savaitę?

— Tikiuosi, man pavyks sulaukti kitos savaitės be skalbinių, — atsakė Viktorija. — Tikrai turėčiau susitvarkyti.