Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Paprastai surūgusiame Katerinos veide nušvito šypsena ir Viktorija pagalvojo, kad Edvardas buvo teisus — meilikavimas kartais būna labai naudingas.

Kai vakare abi merginos išėjo iš „Alyvų šakelės“, jos jau buvo vos ne geriausios draugės. Katerina tiesiog nardė po siaurus pasažus ir alėjas, kol galų gale pasibeldė į nieko gera nežadančias duris, ant kurių nebuvo jokios iškabos. Duris atidarė negraži, tačiau kompetetingai atrodanti jauna moteris, kuri nors ir lėtai, bet kalbėjo angliškai. Ji nusivedė Viktoriją prie nepriekaištingai švarios kriauklės su blizgančiais čiaupais, ir aplink išrikiuotais įvairiais buteliukais bei losjonais. Katerina išėjo, o Viktorija patikėjo savo plaukus mitrioms mis Ankumian rankoms. Netrukus jos plaukai pasidengė tiršta puta.

— O dabar prašau pasilenkti...

Viktorija palenkė galvą virš kriauklės. Ant jos plaukų pasipylė vanduo, kuris nukliuksėjo į nutekamąjį vamzdį.

Staiga ji užuodė saldų, šleikštu kvapą, kuris jai šiek tiek priminė ligoninę. Tuojau pat prie jos nosies ir burnos buvo tvirtai prispaustas kažkuo prisotintas tamponas. Viktorija grūmėsi kaip pašėlusi, tačiau geležiniai gniaužtai laikė tamponą prispaustą. Ji duso, galva svaigo, ausyse ėmė spengti...

Po to viskas aptemo.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Kai Viktorija atgavo sąmonę, atrodė, kad buvo praėję daug laiko. Jos atsiminimai buvo neaiškūs ir sumišę. Ji tarsi per miglą prisiminė kratymąsi automobilyje, kur kažkas garsiai rėkavo ir ginčijosi arabiškai, žibintuvėlį, šviečiantį jai į akis, siaubingą pykinimą. Paskui ją paguldė ant lovos, kažkas pakėlė jos ranką. Viktorija pajuto aštrų adatos dūrį ir vėl viską užliejo tamsa.

Dabar ji vėl buvo savimi, ankstesne Viktorija Džouns... Tačiau kažkas jai buvo nutikę. Seniai — gal prieš kelis mėnesius ar metus, o gal prieš kelias dienas...

Babilonas, kaitri saulė, dulkės, plaukai, klastingai besišypsanti Katerina, kuri ją nuvedė išsitrinkti plaukų. Ir kas atsitiko tuomet? Ji vis dar galėjo užuosti tą siaubingą, vimdantį kvapą. Be jokios abejonės, tai buvo chloroformas. Jie apsvaigino ją ir kažkur nuvežė. Tačiau kur?

Viktorija pamėgino atsargiai atsisėsti. Atrodė, kad ji guli ant lovos, labai kietos lovos. Viktorija jautėsi apsvaigusi, jai skaudėjo galvą. Ji vis dar buvo mieguista, siaubingai išglebusi... tas švirkšto dūris... jie apsvaigino ją narkotikais ir ji vis dar jautėsi apsvaigusi.

Na, šiaip ar taip, jie jos nenužudė. Tik kodėl? Taigi, ne viskas taip jau blogai. „Geriausia būtų dar pamiegoti, pagalvojo Viktorija ir netrukus užmigo.

Kai vėl prabudo, galva jau buvo blaivesnė. Švietė saulė ir ji galėjo geriau apsižvalgyti. Tai buvo mažas kambarys labai aukštomis lubomis, išdažytas niūria melsvai pilka spalva. Vietoj grindų buvo plūktinė asla. Vieninteliai kambario baldai buvo lova, ant kurios ji gulėjo apklota purvinu pledu, ir iškleręs stalas. Ant jo stovėjo dubuo suskilinėjusia emale, o po juo buvo pastatytas cinkuotas kibiras. Kambaryje buvo langas uždengtas mediniais pinučiais. Vis dar jausdama galvos skausmą ir svaigulį, Viktorija atsargiai išlipo iš lovos ir priėjo prie lango. Pro medinius pinučius gana aiškiai matėsi sodas su palmėmis. Jame augo daugybė ryškiai oranžinių serenčių, eukaliptų dulkėtais lapais ir gana laibi eglūnai. Žvelgiant rytiečio akimis, sodas atrodė mielas, tačiau Anglijos priemiesčio gyventojui vargu ar jis būtų patikęs.

Maža mergaitė su mėlyna tatuiruote ant veido ir daugybe apyrankių ant rankų žaidė su kamuoliu ir skardžiu balseliu, kuris priminė škotišką dūdmaišį, kažką dainavo.

Tuomet Viktorija atkreipė dėmesį į dideles ir masyvias duris. Nepuoselėdama daug vilčių ji priėjo prie jų ir pamėgino atidaryti. Durys buvo užrakintos. Viktorija grįžo prie lovos ir atsisėdo.

Kur ji buvo? Aišku tik viena — ne Bagdade. Ir ką jai dabar daryti? Tik po kelių akimirkų ji suvokė, kad pastarasis klausimas yra beprasmis. Dabar svarbiausia tai, ką jie ketina su ja daryti. Su nerimu širdyje ji prisiminė misterio Deikino patarimą pasakyti viską, ką žino. Bet jie tikriausiai jau viską išgavo, kai ją apsvaigino narkotikais. Vis dėlto, ji buvo gyva ir tai kėlė nuotaiką. O kad ji tik prasilaikytų, kol Edvardas ją suras. Ką jis darys, kai sužinos, kad ji dingo? Eis pas misterį Deikiną ar ims veikti vienas? Ar prigrasins Kateriną pasakyti kur ji yra? Ar jis apskritai įtars Kateriną? Kuo labiau Viktorija stengėsi įsivaizduoti Edvardą, tuo labiau jo atvaizdas bluko, kol tapo beveide abstrakcija. Ar Edvardui pakaks proto? Tai buvo svarbiausia. Edvardas buvo nuostabus, žavingas, bet ar sumanus? Nes dabartinėje jos padėtyje, be jokios abejonės, reikės sumanumo.

Misteriui Deikinui sumanumo netrūksta, tačiau ar jis ko nors imsis? O gal jis išmes jos vardą iš savo galvos, mintyse pasakęs „tegul ilsisi ramybėje“? Galų gale, misteriui Deikinui ji tebuvo viena agentė iš daugelio. Jie išmėgina savo laimę ir jeigu jiems nepasiseka — tuo blogiau jiems. Viktorija nesitikėjo, kad misteris Deikinas organizuos jos išvadavimą. Galų gale, jis ją perspėjo.

Ją perspėjo ir daktaras Ratbounas (perspėjo ar grasino?). O kai ji nepaklausė perspėjimo, jis netruko įvykdyti grasinimą...

„Bet aš vis dar gyva“, pakartojo Viktorija, pasiryžusi išlikti optimiste.

Už durų pasigirdo žingsniai ir rakto džeržgėjimas aprūdijusioje spynoje ir durys atsivėrė. Tarpduryje stovėjo arabas, rankose laikantis seną skardinį padėklą su maistu. Jis atrodė gerai nusiteikęs. Plačiai šypsodamasis, pasakė keletą nesuprantamų žodžių arabiškai ir pastatė padėklą ant stalo. Gestais parodęs, jog siūlo Viktorijai pasistiprinti, išėjo iš kambario ir užrakino duris.

Viktorija su dideliu susidomėjimu apžiūrėjo maistą. Dubenėlis su ryžiais, kažkas panašaus į susuktus kopūstų lapus, didelis gabalas arabiškos duonos ir ąsotis vandens su stikline. Išgėrusi stiklinę vandens, Viktorija ėmėsi ryžių, duonos ir kopūstų lapų, įdarytų gana savito skonio smulkinta mėsa. Suvalgiusi visą atneštą maistą ji pasijuto daug geriau ir nusprendė pamėginti viską gerai apgalvoti. Prieš kiek laiko ją pagobė? Ji neturėjo nė menkiausio supratimo. Sprendžiant iš to, kiek kartų ji buvo nubudusi ir vėl užmigusi — prieš keletą dienų. Ją išvežė iš Bagdado, tačiau kur? Ji negalėjo atsakyti ir į šį klausimą. O turint omenyje tai, kad ji nemoka arabų kalbos, neįmanoma net pasiklausti.

Keletą valandų Viktorija praleido nuobodžiaudama, kol vakare vėl pasirodė jos prižiūrėtojas su padėklu. Šį sykį su juo atėjo dvi juodai apsirengusios, veidus po čadromis slepiančios moterys. Viena iš jų rankose laikė kūdikį. Jos stovėjo tarpduryje ir kikeno. Viktorija jautė vertinančius žvilgsnius, nors jų akys ir slėpėsi po storomis čadromis. Joms kėlė susidomėjimą ir juoką tai, kad čia buvo įkalinta europietė.

Viktorija pamėgino kreiptis į jas angliškai ir prancūziškai, tačiau atsakymas būdavo tik kikenimas. „Keista, jog negali bendrauti su savo lyties atstovėmis“, pagalvojo Viktorija.

— El hamdu lillah, — lėtai ir gana sunkiai ištarė Viktorija vieną iš kelių pramoktų frazių.

Jos žodžiai buvo palydėti arabiškų žodžių kruša. Jos energingai palinksėjo galvomis. Viktorija pasuko link jų, tačiau arabas greitai užtvėrė jai kelią. Jis mostu įsakė moterims pasitraukti ir prieš išeidamas iš kambario kelis kartus pakartojo tą patį žodį:

— Bukra, bukra...

Paskui išėjo, uždarė ir užrakino kambario duris.

Šį žodį Viktorija jau buvo girdėjusi. Jis reiškė „rytoj“. Viktorija atsisėdo ant lovos ir nugrimzdo į apmąstymus.