Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Tačiau netrukus ji įsitikino, jog klydo.

Vieną dieną prie jos priėjo Edvardas ir, padavęs rankraščius, pasakė:

— Viktorija, daktaras Ratbounas pageidauja, kad tuoj pat atspausdintumėte šiuos rankraščius. Ypač atkreipkite dėmesį į antrąjį puslapį, nes jame yra gana keblių arabiškų vardų.

Atsidususi Viktorija įdėjo popieriaus lapą į spausdinimo mašinėlę ir kaip visuomet ėmė energingai spausdinti. Daktaro Ratbouno rašysena buvo lengvai įskaitoma, todėl Viktorija pasveikino save, kad padarė mažiau klaidų nei paprastai. Atidėjusi pirmąjį puslapį į šalį, ėmėsi antrojo ir išsyk suprato Edvardo perspėjimą. Prie antrojo puslapio viršaus buvo prisegtas mažutėlis Edvardo ranka rašytas raštelis. „Rytoj vienuoliktą valandą ryto išeikite pasivaikščioti palei Tigro pakrantę, už Beit Melek Ali“. Kita diena turėjo būti penktadienis, išeiginė diena. Viktorijos nuotaika pasitaisė akimirksniu. „Reikės apsivilkti savo žaliąjį megztinį. Ir žinoma, išsitrinkti galvą“ — nusprendė ji.

Tačiau pensione, kuriame ji gyveno, sąlygų išsitrinkti galvą pačiai nebuvo.

— Tikrai reikia, — pusbalsiu sumurmėjo ji.

— Jūs apie ką? — įtariai pakėlė gaivą Katerina, sėdėjusi prie gretimo stalo, užversto prospektais ir vokais.

Viktorija greitai sumaigė Edvardo raštelį ir linksmai pasakė:

— Man reikia išsitrinkti galvą. Tačiau daugelis kirpyklų atrodo tokios nešvarios, jog aš net nežinau kur eiti.

— Taip, iš tiesų. Ne tik nešvarios, bet ir brangios. Bet aš pažįstu merginą, kuri labai gerai ištrenka galvą ir naudoja švarius rankšluosčius. Aš nuvesiu jus pas ją...

— Labai malonu iš jūsų pusės, Katerina, — padėkojo Viktorija.

— Rytoj ir nueisime. Juk laisva diena.

— Tik ne rytoj, — pareiškė Viktorija.

— Kodėl?

Katerina įsmeigė į ją įtarų žvilgsnį. Viktorija pajuto kaip vėl kyla susierzinimas ir antipatija Katerinai.

— Rytoj ketinu eiti pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Čia taip tvanku.

— Kur gi jūs vaikščiosite? Bagdade nėra tinkamų vietų pasivaikščiojimams.

— Kur nors rasiu, — atrėžė Viktorija.

— Geriau eikite į kiną. Arba į įdomią paskaitą.

— Ne, aš noriu pasivaikščioti. Mes, anglai, mėgstame pasivaikščiojimus.

— Visi jūs, anglai, pasipūtę. Ir kuo gi jūs geresni už kitus? O gi niekuo! Mums nusispjauti ant jūsų!

— Tik nemėginkite spjauti ant manęs, nes jums tai gali liūdnai baigtis, — perspėjo ją Viktorija, stebėdamasi tuo, kaip lengvai „Alyvų šakelėje“ kyla piktumai.

— Ir ką gi jūs man padarysite?

— Pamėginkite, tuomet ir sužinosite!

— Ir kam jūs skaitote Karlą Marksą? Jūs pernelyg kvaila, kad suprastumėte jį. Jūs manote, kad jus kas nors priims į komunistų partiją? Su tokiu menku politiniu išsilavinimu?

— O kodėl neturėčiau jo skaityti? Juk jis rašė būtent tokiems kaip aš — darbininkams.

— Kokia jūs darbininkė, jūs buržua! Jūs netgi dorai spausdinti nesugebate. Pažiūrėkite kiek klaidų padarėte.

— Net kai kurie sumaniausi žmonės nemoka rašybos, — išdidžiai pareiškė Viktorija. — Ir kaip aš galiu dirbti, kai jūs nuolat zyziate man paausy?

Viktorija pašėlusiu greičiu atbarškino vieną eilutę. Ir kaip nusivylė pamačiusi, kad dėl netyčia įspausto didžiųjų raidžių klavišo, visą atspausdintą eilutę sudarė tik šauktukai, skaitmenys ir skliausteliai. Išėmusi sugadintą lapą ir įdėjusi naują, ji kruopščiai atspausdino rankraštį ir nunešė jį daktarui Ratbounui.

Prabėgomis peržvelgdamas mašinraštį, jis sumurmėjo:

— Širazas yra Irane, o ne Irake. Nors, šiaip ar taip, žodyje Irakas reikia rašyti raidę k, o ne c. Vazitas, o ne Vuzl... hm... ačiū, Viktorija.

Viktorija jau ketino išeiti, kai daktaras Ratbounas kreipėsi į ją.

— Ar jums čia patinka, Viktorija?

— O taip, žinoma patinka, daktare Ratbounai.

Tamsios akys po plačiais antakiais tyrinėjo ją. Viktorija jautė kaip kyla nerimas.

— Bijau, kad mes per mažai jums mokame.

— Tai nėra taip svarbu, — patikino Viktorija. — Man patinka šis darbas.

— Tikrai?

— O taip, — atsakė Viktorija. — Jaučiu, kad atlieku tikrai naudingą darbą, — pridūrė ji.

Jos vaiskios akys susitiko su tamsiomis tiriančiomis akimis, tačiau ji net nesumirksėjo.

— Ir jums pakanka pragyvenimui?

— Žinoma. Pas armėnus nuomojuosi gana gerą ir nebrangų kambarį. Išsiverčiu.

— Šiuo metu Bagdade labai trūksta mašininkių, — pastebėjo daktaras Ratbounas. — Man regis, galėčiau rasti jums geresnę vietą nei ši.

— Bet aš nenoriu keisti darbo.

— Galbūt būtų išmintingiau pakeisti?

— Išmintingiau? — užsikirsdama paklausė Viktorija.

— Būtent... Tai tik įspėjimas... Draugiškas patarimas...

Tačiau daktaro balse nuskambėjo kažkokia grėsminga gaidelė.

— Tikrai nieko nesuprantu, — išpūtusi akis, pasakė Viktorija.

— Kartais geriau neįsipainioti į dalykus, kurių nesupranti.

Šį kartą grasinimas buvo akivaizdus, tačiau ji ir toliau žvelgė į jį nekaltomis akimis.

— Kodėl jūs nusprendėte čia dirbti, Viktorija? Dėl Edvardo?

Viktorija iš pykčio net išraudo.

— Žinoma ne, — pasipiktinusi atrėžė ji. Ji buvo labai supykusi.

Daktaras Ratbounas linktelėjo galvą.

— Edvardui dar reikia išsikovoti savo vietą po saule. Todėl praeis ne vieneri metai, kol jis taps naudingas jums. Jūsų vietoje aš liaučiausi galvojęs apie jį. Kaip jau sakiau, šiuo metu jūs galite gauti geriau apmokamą ir perspektyvų darbą, kur jus sups jūsų rato žmonės.

Jis vis dar labai įdėmiai stebėjo Viktoriją.

„Ar tai išbandymas?“ — svarstė ji. O paskui su užsidegimu išpyškino:

— Bet man iš tiesų labai patinka „Alyvų šakelė“, daktare Ratbounai!

Tuomet jis gūžtelėjo pečiais ir ji apsisuko išeiti. Viktorija jautė į savo nugarą įsmeigtas daktaro Ratbouno akis.

Šis pokalbis ją gerokai sutrikdė. Kas galėjo sukelti jo įtarimus? Gal daktaras Ratbounas spėja ją esant šnipe, įdarbinta „Alyvų šakelėje“ tam, kad išsiaiškintų šios organizacijos paslaptis? Jo balso tonas ir kalba ją labai išgąsdino. Jo iškelta mintis, kad ji įsidarbino čia tik norėdama būti arčiau Edvardo, Viktoriją labai supykdė. Ji kategoriškai tai paneigė, tačiau dabar suvokė, jog bus daug saugiau, jei daktaras Ratbounas ir toliau taip galvos, nei įtars, kad čia įsipainiojęs ir misteris Deikinas. Šiaip ar taip, viskas pakrypo į gerą, nes dėka ją išpylusio raudonio daktaras Ratbounas tikriausiai pagalvojo, kad ji čia dėl Edvardo.

Vis dėlto tą vakarą ji gulėsi neramia širdimi.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Kitą rytą Viktorija pasiteiravusi sužinojo, kad Beit Melek Ali yra rūmai, pastatyti ant Tigro upės kranto.

Viktorija beveik neturėjo laiko žvalgytis po apylinkes. Perėjusi siaurą gatvelę maloniai nustebo, nes atsidūrė ant upės kranto. Ji pasuko į dešinę ir lėtai patraukė aukšto pylimo pakraščiu. Eiti pylimu buvo pavojinga — vietomis jis buvo išgraužtas ir nepataisytas. Nuo vieno namo iki pat pylimo krašto vedė laipteliai, kurie, jei tamsią naktį žengtum dar vieną žingsnį, galėjo nugramzdinti į upės dugną. Viktorija pažvelgė žemyn į upės vandenis ir atsargiai atsitraukė. Toliau takelis buvo platesnis ir grįstas. Namai ant upės kranto dvelkė kažkokiu paslaptingumu, atrodė tarsi negyvenami. Kai kurių vilų durys buvo atvertos ir Viktorija užmesdavo akį į kiemų vidų. Ją tiesiog apstulbino kontrastai. Viename iš kiemų ji išvydo trykštantį fontaną, aplink sustatytus krėslus su pagalvėlėmis ir šezlongus. Čia augo aukštos palmės, o už jų matėsi sodas, atrodantis kaip scenos dekoracija. Kito namo, kuris išoriškai beveik nesiskyrė nuo pirmojo, kiemas buvo tamsus, netvarkingas ir prišiukšlintas. Jame žaidė penki ar šeši murzini skarmaluoti vaikai. Praėjusi tankią palmių giraitę, gruoblėtais laipteliais nusileido prie upės. Primityvioje valtelėje sėdintis arabas valtininkas ėmė skėsčioti rankomis ir šaukti, matyt klausdamas Viktorijos, ar ji nenori persikelti į kitą krantą. „Tikriausiai esu kaip tik priešais „Tio“ viešbutį“, nusprendė Viktorija, nors iš šio kranto buvo sunku įžvelgti architektūrinius skirtumus — visi viešbučiai daugiau ar mažiau atrodė panašūs. Netrukus ji priėjo prie kelio, kuris vedė pro palmių giraitę prie dviejų aukštų namų su balkonais. Už jų stovėjo didžiuliai rūmai su sodu ir baliustrada, pastatyti ant pat upės kranto. Pakrantės takelis vedė į Beit Melek Ali — karaliaus Ali rūmus.