Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Remiantis pranešimais iš Kairo, iš Nilo buvo ištrauktas sero Ruperto Kroftono Li kūnas (Viktorija staigiai pastatė kavos puodelį, o misis Kleiton suriko). Seras Rupertas išėjo iš viešbučio vos atskridęs iš Bagdado ir jau nebegrįžo. Jo kūnas buvo rastas tik po dvidešimt keturių valandų. Apžiūrėjus kūną nustatyta, jog jis ne paskendo, o mirė nuo dūrio peiliu į širdį. Seras Rupertas buvo įžymus keliautojas ir kelėtos knygų autorius, išgarsėjęs savo kelionėmis po Kiniją ir Balučistaną“.

— Nužudytas! — sušuko misis Kleiton. — Mano manymu, Kaire dabar daug baisiau, nei kur kitur. Ar tu ką nors apie tai žinojai, Džeri?

— Žinojau, kad jis dingo, — atsakė misteris Kleitonas. — Kiek man žinoma, pasiuntinukas jam atnešė kažkokį raštelį ir jis tuoj pat išskubėjo iš viešbučio niekam nepasakęs kur eina.

— Dabar įsitikinote, — pasakė Viktorija Edvardui po pusryčių, kai jie liko vieni, — kad viskas, ką jums papasakojau — tiesa. Iš pradžių Karmaiklas, o dabar seras Rupertas Koftonas Li. Dabar gailiuosi, kad nepagarbiai kalbėjau apie jį. Tai negerai. Jie atsikrato visais, kurie žino ar kažką numano apie šį įtartiną reikalą. Kaip manote, Edvardai, ar tik ne aš būsiu sekanti?

— Dėl Dievo meilės, Viktorija, nekalbėkite taip, tarsi tai jums būtų malonu! Jūs pernelyg viską dramatizuojate. Nematau priežasties dėl kurios jus reikėtų žudyti. Juk jūs nieko nežinote. Bet vis tiek prašau jūsų, būkite labai atsargi!

— Mes abu turime saugotis. Juk aš ir jus įpainiojau į šį reikalą...

— Dėl to nepergyvenkite — vis šioks toks monotonijos paįvairinimas.

— Taip, tačiau būkite atsargus.

Staiga Viktorija sudrebėjo.

— Tai siaubinga. Jis buvo toks gyvybingas — turiu galvoje Kroftoną Li — o dabar jis miręs. Tai iš tiesų baugina...

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

— Ar radote savo vaikiną? — paklausė misteris Deikinas.

Viktorija linktelėjo.

— O ar pavyko ką nors sužinoti?

Viktorija liūdnai papurtė galvą.

— Nenusiminkite, — kalbėjo misteris Deikinas. — Nepamirškite, jog šiame žaidime laimėti pavyksta labai retai. Kas žino, gal ir galėjote ką nors sužinoti, tačiau aš to nesitikėjau.

— Ar aš galiu dar kartą pamėginti? — paklausė Viktorija.

— O jūs to norite?

— Žinoma noriu. Edvardas mano, jog gali gauti man darbo „Alyvų šakelėje“. Ir jei ištempusi ausis klausysiu ir atidžiai stebėsiu, galbūt ką nors sužinosiu. Jie kažką žino apie Aną Šyl...

— O tai jau labai įdomu. Ir kaip jūs tai sužinojote?

Viktorija papasakojo tai, ką buvo girdėjusi iš Edvardo apie Katerinos pokalbį apie Aną Šyl su kažkokia mergina.

— Labai įdomu, — pratarė misteris Deikinas.

— Kas gi ta Ana Šyl? — paklausė Viktorija. — Jūs žinote ką nors apie ją? Ar esate girdėję tik jos vardą?

— Ana Šyl yra patikima vieno Amerikos bankininko, tarptautinio banko vadovo sekretorė. Maždaug prieš dešimt dienų iš Niujorko ji išskrido į Londoną. O paskui ji dingo...

— Dingo? Ar tai reiškia, jog ji mirusi?

— Jeigu ir taip, tai jos kūnas iki šiol nėra rastas.

— Jos gali nebūti gyvųjų tarpe?

— Galimas dalykas.

— Ji turėjo atvykti į Bagdadą?

— Nežinau. Sprendžiant iš tos merginos žodžių, ketino. Nors geriau būtų vartoti esamąjį laikų nes priežasčių manyti, kad ji negyva, nėra...

— Galbūt „Alyvų šakelėje“ man pavyks sužinoti ką nors daugiau.

— Galbūt... Tik turiu jus dar kartą perspėti, Viktorija, būkite labai atsargi. Organizacija, su kuria jūs susidūrėte, yra negailestinga. Aš tikrai nenorėčiau, kad vieną dieną iš Tigro ištrauktų jūsų kūną.

Viktorija krūptelėjo ir sumurmėjo:

— Kaip tai atsitiko serui Rupertui Kroftonui Li. Žinote, kai tą rytą aš jį pamačiau viešbutyje, man jis pasirodė keistas. Mane kažkas nustebino. O kad galėčiau prisiminti, kas būtent!

— Kuria prasme keistas?

— Na, kitoks. — Ir tarsi atsakydama į klausiamą žvilgsnį, ji papurtė galvą. — Tikriausiai kada nors prisiminsiu. Šiaip ar taip, nemanau, kad tai svarbu.

— Bet kokia smulkmena gali būti svarbi.

— Edvardas mano, jog jei jam pavyks mane įtaisyti į „Alyvų šakelę“, man reikėtų iš viešbučio persikelti į vieną iš pensionų kuriuose gyvena visos ten dirbančios merginos.

— Taip bus geriau ir sukels mažiau įtarimų. Viešbučiai Bagdade labai brangūs. Kaip matau, jūsų vaikinas nekvailas.

— Ar norėtumėte su juo susitikti?

Deikinas pabrėžtinai papurtė galvą.

— Jokiu būdu. Ir pasakykite jam, kad laikytųsi nuo manęs atokiau. Jūs, deja, dėl susiklosčiusių aplinkybių tą naktį, kai mirė Karmaiklas, jau esate įtariama. Tačiau Edvardas nėra susijęs nei su tuo įvykiu, nei su manimi, o tai naudinga.

— Norėjau jūsų paklausti... Kas nudūrė Karmaiklą? Ar tas žmogus sekė jį?

— Ne, — lėtai pratarė Deikinas, — taip negalėjo būti.

— Negalėjo?

— Jis atplaukė gufa — viena iš čionykščių valčių — ir jo niekas nesekė. Mes esame tuo tikri, nes vienas iš mūsų žmonių nuolat stebėjo upę.

— Vadinasi, jį nužudė tas, kas jo jau laukė viešbutyje?

— Taip, Viktorija. Ir be to, jis laukė Karmaiklo mūsų viešbučio fligelyje. Aš pats stebėjau laiptus, todėl niekas nepastebėtas praeiti negalėjo.

Žvelgdamas į jos suglumusį veidą, jis tyliai pasakė:

— Šis faktas labai susiaurina įtariamųjų ratą. Tame fligelyje buvote jūs, aš, misis Kardju Trenč, Markas ir jo seserys, keletas senyvo amžiaus tarnų, jau daug metų dirbančių tame viešbutyje, kažkoks Harisonas iš Kirkuko — jokios informacijos apie jį neturime ir slaugė, dirbanti žydų ligoninėje... Kiekvienas iš jų galėtų būti žudikas, jei ne viena gana rimta priežastis...

— Kokia?

— Karmaiklas saugojosi. Jis žinojo, kad artėja pats sunkiausias jo misijos momentas. Jis instinktyviai pajusdavo gręsiantį pavojų. Kodėl šis instinktas nesuveikė tą kartą?

— Galbūt tie policininkai... — pradėjo Viktorija.

— Jie atėjo jau po įvykio ir iš gatvės... Manau, jog kažkas jiems pranešė. Tačiau nė vienas iš jų nenudūrė Karmaiklo. Jį nužudė žmogus, kurį Karmaiklas gerai pažinojo ir juo pasitikėjo... arba manė esant nepavojingu. Jeigu tik aš žinočiau... II

Nusigauti iki Bagdado, surasti Edvardą, perprasti „Alyvų šakelės“ paslaptis — visa tai atrodė nuostabi programa. Tačiau dabar, kai visi tikslai buvo pasiekti, Viktorijos entuziazmas prislopo. Retomis apmąstymų valandėlėmis ji klausdavo savęs: ir ką po galais aš čia veikiu? Džiaugsmas, kurį sukėlė susitikimas su Edvardu, išblėso. Ji mylėjo Edvardą, o Edvardas mylėjo ją, jie abu dirbo po tuo pačiu stogu... Bet jei pagalvojus rimtai, ką gi jie čia veikia?

Vienaip ar kitaip, bet Edvardui pavyko gauti Viktorijai darbą „Alyvų šakelėje“, nors ir menkai apmokamą. Didžiąją dalį dienos ji praleisdavo mažame tamsiame kambarėlyje su elektriniu apšvietimu sugedusia spausdinimo mašinėle spausdindama įvairius skelbimus, laiškus, ir „Alyvų šakelės“ veiklos plano manifestus. Ši organizacija Edvardui atrodė įtartina. Ir misteris Deikinas palaikė šį požiūrį. Viktorija dirbo čia tam, kad tai išsiaiškintų, tačiau nebuvo ką aiškintis. „Alyvų šakelė“ puoselėjo taiką tarp tautų, organizavo įvairius susirinkimus, kuriuose buvo vaišinamasi siaubingai neskaniais užkandžiais ir oranžadu. Šių susirinkimų metu Viktorija turėdavo atlikti tariamos šeimininkės vaidmenį — supažindinti, palaikyti gerą atmosferą, sukinėtis tarp įvairių tautybių priešiškai vienas kito atžvilgiu nusiteikusių žmonių, godžiai ryjančių patiektus užkandžius.