Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— O, mes seni draugai, — nusijuokė Viktorija, — tik, tiesą pasakius, buvome pametę vienas kitą iš akių. Nesitikėjau, kad sutiksiu Edvardą šiame krašte.

Misteris Kleitonas, tas pats susimąstęs vyras, kurį Viktorija matė lipant laiptais, paklausė:

— Kaip jums, Edvardai, sekėsi šį rytą? Ar reikalai nors kiek pajudėjo?

— Vargiai, sere. Dėžės su knygomis muitinėje, tačiau formalumai, kuriuos reikia atlikti, atrodo nepabaigiami.

Kleitonas nusišypsojo.

— Jūs dar neįpratęs prie rytietiškos vilkinimo taktikos.

— Kaip tyčia, niekada nebūna būtent to valdininko, kurio jums reikia, — skundėsi Edvardas. — Visi labai malonūs ir geranoriški, tačiau reikalai vis tiek nejuda.

Visi nusijuokė ir misis Kleiton guodžiamai tarė:

— Galų gale gausite tas dėžes. Daktaras Ratbounas pasielgė labai išmintingai atsiųsdamas jus čia. Kitaip tas dėžes jie pralaikytų mėnesių mėnesius.

— Po įvykių Palestinoje jie labai bijo bombų ir kurstytojiškos literatūros. Jiems viskas atrodo įtartina.

— Tikiuosi, jog daktaras Ratbounas neslepia tarp knygų bombų, — juokdamasi pasakė misis Kleiton.

Viktorijai pasirodė, jog Edvardo akys žybtelėjo, tarsi misis Kleiton žodžiai būtų pakišę jam kažkokią naują mintį.

— Daktaras Ratbounas yra labai išsilavinęs ir įžymus žmogus, brangioji, — su priekaišto gaida balse pareiškė misteris Kleitonas. — Jis yra įvairių reikšmingų draugijų narys, visoje Europoje žinomas ir gerbiamas žmogus.

— Tuo lengviau jam būtų verstis ginklų kontrabanda, — nepasidavė misis Kleiton.

Viktorija matė, kad Džeraldui Kleitonui nelabai patiko šie nerūpestingi žmonos išvedžiojimai. Jis susiraukė.

Kadangi vidurdienį niekas nedirbo, papietavę Edvardas ir Viktorija išėjo pasivaikščioti ir pasižvalgyti po miestą. Viktoriją sužavėjo Šate 1 Arab upė ir finikų palmių giraitės. Jai nepaprastai patiko kanale prisišvartavusios aukštanosės, venecijietiškas gondolas primenančios arabų valtys. Tuomet jie pasivaikščiojo po turgų ir apžiūrėjo Kuveito jaunamartės skrynias, puoštas žalvariniais ornamentais ir kitokius dailius dirbinius.

Pasivaikščioję Basros gatvelėmis, jie pasuko link konsulato. Edvardas ruošėsi vėl atakuoti muitinę.

— Edvardai, kaip jus vadinti? — netikėtai paklausė Viktorija.

Apstulbęs Edvardas pažvelgė į ją.

— Ką, po galais, jūs turite omenyje?

— Jūsų pavardę. Nejaugi nesuprantate, kad aš iki šiol nežinau jūsų pavardės?

— Tikrai? Na, taip, tikriausiai. Mano pavardė Goringas.

— Edvardas Goringas... Net neįsivaizduojate kaip kvailai pasijaučiau „Alyvų šakelėje“. Ieškojau žmogaus, kurio net pavardės nežinau.

— Ar ten nebuvo tamsiaplaukės merginos? Trumpai kirptais plaukais?

— Buvo.

— Tai Katerina. Labai miela mergina. Jeigu jos būtumėte paklaususi apie Edvardą ji iš karto būtų supratusi ką turite omenyje.

— Neabejoju, — šaltai atsakė Viktorija.

— Ji be galo maloni. Argi ne?

— O taip...

— Tiesą sakant, gražuole jos nepavadinsi, tačiau labai simpatiška.

— Tikrai? — pratarė Viktorija dabar jau lediniu balsu, tačiau Edvardas, matyt, to nepastebėjo.

— Net nežinau, ką be jos daryčiau. Ji supažindino mane su reikalais ir padėjo išvengti daugybės klaidų. Esu tikras, kad jūs susidraugausite.

— Nemanau, kad mes turėsime tam progą.

— Tikrai turėsite. Ketinu jus ten įdarbinti.

— Ir kaip ketinate tai padaryti?

— Dar nežinau, bet įdarbinsiu. Pasakysiu senajam Retlbounui16, kad esate puiki stenografistė ir panašiai.

— Ir jis greitai įsitikins, jog tai netiesa, — pasakė Viktorija.

— Bet kuriuo atveju aš jus įdarbinsiu „Alyvų šakelėje“. Neleisiu jums vienai ieškotis darbo, nes negavusi jo čia, jūs tuoj išvyktumėte į Birmą ar tolimąją Afriką. Ne, panele Viktorija, neketinu išleisti jūsų iš akių. Nesuteiksiu jums progos pabėgti nuo manęs. Nepasitikiu jumis nė per nago juodymą. Jūs pernelyg mėgstate keliauti.

„Mielas kvailuti, — pagalvojo Viktorija, — nejau nesupranti, kad dabar niekas negalėtų priversti manęs išvykti iš Bagdado?“ O garsiai pasakė:

— Na, gal ir visai smagu būtų padirbėti, „Alyvų šakelėje“.

— Smagu? Aš taip nesakyčiau. Tai siaubingai rimtas ir visiškai kvailas darbas.

— Jūs vis dar manote, kad su šia draugija kažkas ne taip?

— Matyt, tai buvo tik mano audringa vaizduotė.

— Ne, — susimąsčiusi pratarė Viktorija, — nemanau, kad jums tik pasirodė. Tai tiesa.

Edvardas staigiai atsisuko į ją.

— Kas privertė jus taip galvoti?

— Aš kai ką girdėjau... iš vieno savo draugo.

— Kas jis toks?

— Tiesiog draugas.

— Tokios merginos kaip jūs turi pernelyg daug draugų, — burbtelėjo Edvardas. — Jūs esate šelmė, Viktorija. Aš jus beprotiškai myliu, bet jums tai nerūpi!

— Rūpi, — pasakė Viktorija, — truputį rūpi. — Slėpdama pasitenkinimą paklausė:

— Edvardai, ar tarp tų, kurie yra susiję su „Alyvų šakele“, yra žmogus pavarde Lefaržas?

— Lefaržas? — Edvardas atrodė suglumęs. — Ne, man regis nėra. O kas jis toks?

Viktorija klausinėjo toliau.

— O Ana Šyl?

Šį kartą Edvardas sureagavo visiškai kitaip. Jis staigiai atsigręžė į ją ir, čiupęs Viktoriją už rankos, paklausė:

— Ką jūs žinote apie Aną Šyl?

— Oi! Edvardai, paleiskite mano ranką! Apie Aną Šyl nieko nežinau. Aš tik norėjau išsiaiškinti, ar jūs ką nors girdėjote apie ją.

— Kas jums pasakojo apie ją? Misis Klip?

— Ne, ne misis Klip. Bet kuriuo atveju, misis Klip kalba tiek daug ir taip greitai, kad aš tikriausiai neprisiminčiau, jei ir būtų paminėjusi ją.

— Bet kodėl jūs nusprendėte, kad Ana Šyl yra susijusi su „Alyvų šakele“?

— Tai ji nesusijusi?

— Nežinau, — lėtai pratarė Edvardas. — Viskas taip... taip miglota.

Jie stovėjo prie sodo vartelių, vedančių į konsulatą. Edvardas pažiūrėjo į savo laikrodį.

— Turiu eiti į muitinę. Gaila, kad nemoku arabų kalbos, — pasakė jis. — Susitiksime vėliau. Noriu daug ko jūsų paklausti.

— O aš noriu jums daug ką papasakoti, — atsakė Viktorija.

Kokia nors sentimentali romano herojė būtų stengusis apsaugoti savo mylimąjį nuo pavojaus, bet tik ne Viktorija. Jos manymu, vyrai yra tiesiog sutverti pavojams. Edvardas tikrai nepadėkotų, kad buvo laikomas nuošalyje. Be to, gerai pagalvojus, ir misteris Deikinas nenorėjo, kad ji ką nors slėptų nuo Edvardo. II

Saulei leidžiantis Edvardas su Viktorija vaikščiojo po konsulato sodą. Tik iš pagarbos misis Kleiton, kuri primygtinai reikalavo apsirengti šilčiau, Viktorija ant vasarinės suknelės užsimetė vilnonį švarką. Saulėlydis buvo nuostabus, tačiau įsitraukę į pokalbį jaunuoliai to nepastebėjo.

— Viskas prasidėjo gana paprastai, — prabilo Viktorija. — Į mano kambarį „Tio“ viešbutyje įsiveržė vyras, kuris buvo nudurtas.

Daugeliui žmonių tokia pradžia greičiausiai nepasirodytų labai paprasta.

Edvardas su nuostaba pažvelgė į Viktoriją ir paklausė:

— Nudurtas?

— Nudurtas, — patvirtino Viktorija. — Bent jau aš taip manau, nes jei į jį būtų šovę, būčiau girdėjusi šūvį. Šiaip ar taip, jis buvo negyvas.

— Kaip jis galėjo ateiti pas jus į kambarį, jei jis buvo negyvas?

— Neapsimeskite kvailiu, Edvardai.

Viktorija ėmė pasakoti, tačiau jos pasakojimas nuskambėjo labai neįtikinamai ir miglotai, nes dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių jai niekuomet nepavykdavo vaizdingai nupasakoti neišgalvotų įvykių. Jos pasakojimas nuskambėjo neįtikinamai, tarsi akivaizdus prasimanymas.