Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Akimirką patylėjo ir rimtai pridūrė:

— Komunistai nuožmūs. Jų kredo — būti viskam pasiryžus. Brangioji, aš visai nenoriu, kad jūs atsidurtumėte Tigre.

„Kaip keista, — pagalvojo Viktorija, — sėdėti tarp Babilono griuvėsių ir svarstyti, ar artimiausiu metu neatsidursiu Tigro vandenyse“. Ji prisimerkė ir ėmė svajoti: „Greitai aš atsibusiu ir paaiškės, jog esu Londone ir sapnavau nuostabų melodramišką sapną apie pavojingą Babiloną“. Užmerkusi akis, svajojo toliau. „Esu Londone... greit suskambės žadintuvas ir aš turėsiu keltis ir eiti į misterio Grynholco biurą... „Ir ten nebus jokio Edvardo...“.

Su paskutine mintimi ji staigiai atsimerkė, kad įsitikintų, jog Edvardas šalia. Ir ko aš norėjau paklausti Edvardo Basroje? Mūsų pokalbį pertraukė ir aš pamiršau. Ne, tai nebuvo sapnas. Akinanti saulė, kokios niekada nebūna Londone, tamsiame palmių fone apšvietė blyškius Babilono griuvėsius. Visai šalia, nugara į ją sėdėjo Edvardas. Nepaprastai gražūs jo plaukai buvo ilgoki ir šiek tiek užsirietę ant kaklo — labai gražaus bronzos spalvos kaklo, be jokių dėmių, pūslių ar spuogų, atsirandančių vyrams nuo ankštų apykaklių, kaip antai serui Rupertui, kuriam kilo šunvotė.

Staiga Viktorija dusliai suriko ir tiesiai kaip strėlė atsisėdo. Jos fantazijos išgaravo kaip dūmas. Ji atrodė labai susijaudinusi.

Edvardas atsigręžė ir klausiamai pažvelgė į ją.

— Kas atsitiko, Čering Kros?

— Ką tik prisiminiau, — pasakė Viktorija. — Apie serą Rupertą Kroftoną Li.

Kol Edvardas sumišęs klausiamai žvelgė į ją, Viktorija, nors ir nelabai sėkmingai, pamėgino paaiškinti, ką turėjo omenyje.

— Ant jo kaklo buvo šunvotė, — pasakė ji.

— Šunvotė ant kaklo? — suglumęs pakartojo Edvardas.

— Taip. Lėktuve jis sėdėjo priešais mane. Jis vilkėjo apsiaustu su gobtuvu, o kai šis nukrito, aš pamačiau šunvotę.

— Na ir kas? Skausmingas dalykas, bet juk daugeliui jos iškyla.

— Taip, taip, žinoma. Esmė ta, kad tą rytą, kai pamačiau serą Rupertą balkone, jos jau neturėjo!

— Ko neturėjo?

— Šunvotės. Edvardai, pamėginkite suprasti. Lėktuve jis turėjo šunvotę, o „Tio“ viešbučio balkone jos jau nebuvo. Jo kaklas, kaip ir jūsų, buvo visiškai lygus, be jokių randų.

— Na, aš manau, kad ji išnyko.

— O ne, ji negalėjo išnykti, Edvardai! Kai pirmą kartą pamačiau, ji tik kilo, o sekančią dieną jos jau nebuvo. Ji negalėjo išnykti be jokių žymių. Ar suprantate ką tai reiškia? Tai reiškia, kad „Tio“ viešbučio balkone buvo ne seras Rupertas.

Ji su įkarščiu palingavo galvą. Edvardas apstulbęs spoksojo į ją.

— Viktorija, jūs pakvaišusi. Žinoma, kad ten buvo seras Rupertas. Juk jūs pati jį atpažinote.

— Supraskite, Edvardai, aš niekada kaip reikiant į jį neįsižiūrėjau. Aš įsidėmėjau tik bendrą jo vaizdą: skrybėlę, apsiaustą su gobtuvu ir nutrūktgalvišką elgseną. Tokį žmogų labai lengva pamėgdžioti.

— Bet ambasadoje turėjo jį pažinoti...

— Tačiau jis neapsistojo ambasadoje, ar ne? Jis apsistojo „Tio“ viešbutyje. Oro uoste jį pasitiko vienas iš žemesnio rango darbuotojų. O ambasadorius dabar Anglijoje. Be to, jis tiek daug keliavo ir taip retai būdavo Anglijoje...

— Bet dėl ko...

— Savaime suprantama, dėl Karmaiklo, kuris turėjo atvykti į Bagdadą ir papasakoti jam, ką sužinojo. Anksčiau jie niekada nebuvo susitikę, todėl Karmaiklas negalėjo žinoti, kad tai ne tas žmogus ir nesisaugojo. Be jokios abejonės, Karmaiklą nudūrė menamas Rupertas Kroftonas Li! Viskas taip ir buvo, Edvardai!

— Netikiu nė vienu žodžiu. Tai nesąmonė. Nepamirškite, kad po to seras Rupertas buvo nužudytas Kaire.

— Ten viskas ir įvyko. Dabar aš supratau. O, Edvardai, kaip tai siaubinga! Aš mačiau kaip tai įvyko.

— Jūs matėte kaip tai įvyko? Viktorija, jūs visai pakvaišote!

— Nė trupučio. Klausykite, Edvardai. Heliopolio viešbutyje į mano duris — bent jau aš taip pamaniau — kažkas pasibeldė. Atidariau duris ir pažvelgiau į koridorių, tačiau beldėsi ne į mano, o į gretimas, sero Ruperto Kroftono Li kambario duris. Tai buvo viena iš stiuardesių, ar kaip jas ten vadina. Ji paprašė jį užeiti į BOAC biurą, įsikūrusį tame pačiame koridoriuje. Iš karto po to aš išėjau iš savo kambario. Tuo metu, kai praėjau duris, ant kurių kabėjo lentelė su užrašu BOAC, jos atsidarė ir iš ten išėjo seras Rupertas. Tuomet aš pamaniau, kad jis sužinojo ką nors nemalonaus, nes jo eisena pasikeitė. Suprantate, Edvardai? Tai buvo spąstai. Žudikas jau buvo pasiruošęs ir laukė, o kai seras Rupertas įėjo, jie trenkė jam į galvą. Žudikas išėjo ir ėmėsi vaidmens. Tikriausiai jie laikė serą Rupertą kokiame nors Kairo viešbutyje kaip invalidą, apsvaiginę narkotikais ir nužudė jį tuomet, kai apsimetėlis sugrįžo į Kairą.

— Nuostabi istorija, — pareiškė Edvardas. — Bet, tiesą sakant, visai neįtikėtina, prasimanyta. Jūs neturite jokių įrodymų.

— O šunvotė...

— Velniop tą šunvotę!

— Yra dar kai kas...

— Kas gi?

— BOAC lentelė ant durų. Vėliau ji dingo. Pamenu, kaip nustebau, kai sužinojau, kad BOAC biuras įsikūręs kitoje holo pusėje. Tai viena. O antra — tai ta į sero Ruperto duris pasibeldusi stiuardesė. Aš ją mačiau dar kartą. Čia, Bagdade, o kas svarbiausia — „Alyvų šakelėje“. Patį pirmą kartą, kai ten nuėjau. Ji atėjo ir kalbėjosi su Katerina. Pagalvojau, kad esu ją jau mačiusi.

Po trumpos tylos Viktorija pridūrė:

— Taigi, Edvardai, jūs turite pripažinti, jog visa tai nėra mano prasimanymas.

— Ir mes vėl grįžtame prie „Alyvų šakelės“ ir... Katerinos, — lėtai prakalbo Edvardas. — Todėl visus pykčius į šalį, Viktorija. Jūs turite susidraugauti su Katerina. Meilikaukite jai, pataikaukite, kalbėkitės su ja apie bolševikų idėjas. Vienaip ar kitaip, tapkite jos artima drauge, kad sužinotumėte su kuo ji bendrauja, kur eina ir su kuo palaiko ryšius už „Alyvų šakelės“ ribų.

— Taip bus ne taip paprasta, — pasakė Viktorija, — tačiau aš pamėginsiu. O kaip dėl misterio Deikino? Ar papasakoti jam apie visa tai?

— Taip, žinoma. Bet keletą dienų palaukite. Galbūt dar kas nors įvyks. — Edvardas atsiduso. — Kurį vakarą reikėtų nusivesti Kateriną į „Le Select“ kabaretą.

Šį kartą Viktorija nepajuto jokio pavydo. Tonas, kuriuo Edvardas tai pasakė, leido suprasti, kad malonumo iš to jis tikrai neturės. II

Padaryti atradimai Viktoriją taip pradžiugino, kad sekančią dieną jai nereikėjo daug pastangų draugiškai pasisveikinti su Katerina. Viktorija dar kartą padėkojo Katerinai už pasiūlymą nuvesti ją ten, kur galima išsitrinkti plaukus. Be jokios abejonės, juos jau verkiant reikėjo plauti, nes po kelionės tamsūs Viktorijos plaukai nuo smėlio įgavo rūdžių atspalvį.

— Iš tiesų, jūsų plaukai atrodo siaubingai, — pasakė Katerina su piktdžiugišku pasitenkinimu žvelgdama į Viktorijos plaukus. — Vadinasi, vakar jūs patekote į dulkių audrą?

— Aš nusisamdžiau automobilį ir nuvažiavau apžiūrėti Babilono, — paaiškino Viktorija. — Buvo labai įdomu. Tačiau grįžtant atgal kilo dulkių audra — aš vos neuždusau ir neapakau.

— Babilonas — labai įdomus, — prabilo Katerina, — bet jums reikėjo važiuoti ten su kuo nors, kas išmano ir gali papasakoti apie jį. Na, o kalbant apie plaukus, tai aš dar šįvakar jus nuvesiu pas tą armėnę. Ji turi puikaus šampūno...

— Jūsų plaukai tiesiog nuostabūs! Ir kaip jums tai pavyksta? — pareiškė Viktorija su apsimestiniu susižavėjimu žvelgdama į riebaluotas ir sulipusias Katerinos garbanas.