Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— O! Kitą dieną! — ji staiga nusijuokė labai keistu juoku. — Kitą dieną! Na, pažiūrėsim.

Jie išvyko. Pervažiavo miestą, tada lėkė ilga paplūdimio kreive, grįžo į žemyną, kad perkirstų upę, tada vėl į pakrantę su šimtais smėlėtų įlankėlių. O tada jie pradėjo kilti. Važiavo nervus kutenančiais vingiais, aukštyn, dar aukštyn vingriu vėjuotu keliu. Žydrasis paplūdimys buvo žemai apačioje, o kitoje jo pusėje saulėje žiburiavo baltasis Ajačis, tarsi pasakų miestas.

Vingiavo ir vingiavo, pirma vienu bedugnės kraštu, paskui kitu. Misteris Satervaitas pajuto lengvą svaigulį, be to, jam truputį darėsi bloga. Kelias nebuvo labai platus. O jie vis dar kilo.

Dabar buvo šalta. Tiesiai nuo snieguotų kalnagūbrių į juos pūtė vėjas. Misteris Satervaitas apsivilko savo paltą ir susisagstė jį iki pat smakro.

Buvo labai šalta. Už vandens Ajačis vis dar maudėsi saulėje, bet čia stori pilki debesys ją uždengė. Misteris Satervaitas pavargo žavėtis vaizdu. Jis ilgėjosi apšildomo viešbučio ir patogaus fotelio.

Priešais juos mažas Naomės dvivietis važiavo į priekį. Viršun, dar viršun. Dabar jie pasaulio viršūnėje. Kitoje jų pusėje stovi žemesnės kalvos, kalvos, besileidžiančios į slėnius. Jie pasižiūrėjo tiesiai pro sniego kalnagūbrius. Juos erzino aštrus kaip peilis vėjas. Staiga Naomės mašina sustojo, ir ji atsigręžė.

— Mes atvažiavome, — tarė. — Į pasaulio kraštą. Ir nemanau, kad tam tai baisiai gera diena.

Jie visi išlipo. Netoliese stovėjo nedidukas kaimelis su pustuziniu akmeninių kotedžų. Pėdos aukščio raidėmis buvo užrašytas impozantiškas pavadinimas.

“Koti Kjaveri“.

Naomė truktelėjo pečiais.

— Tai oficialus pavadinimas, bet man patinka vadinti tai Pasaulio kraštu.

Ji paėjėjo keletą žingsnių, ir misteris Satervaitas prisijungė prie jos. Dabar jie buvo anapus namų. Kelias baigėsi. Kaip sakė Naomė, tai pabaiga, Pasaulio kraštas, nieko pradžia. Už jų — baltas kelio kaspinas, priešais juos — niekas. Tik toli toli, apačioje, — jūra...

Misteris Satervaitas giliai įkvėpė.

— Tai nepaprasta vieta. Jauti, kad čia gali kažkas nutikti, kad gali čia... ką nors sutikti.

Jis nutilo, nes kaip tik prieš juos ant akmens sėdėjo vyriškis veidu į jūrą. Jie nematė jo iki tos akimirkos, ir jo pasirodyme buvo triuko staigumo. Jis tarsi išlipo iš aplinkinio peizažo.

— Įdomu... — pradėjo misteris Satervaitas.

Bet tą akimirką nepažįstamasis atsisuko, ir misteris Satervaitas pamatė jo veidą.

— Na, juk tai misteris Kvinas! Kaip nepaprasta. Mis Karlton Smit, noriu pristatyti jums savo draugą misterį Kviną. Jis neįprastas žmogus. Jūs toks esate, jūs žinote. Visada pasirodote pačiu laiku...

Jis nutilo, suvokęs, kad pasakė kažką baisiai svarbaus, tačiau nieku gyvu negalėjo sugalvoti, ką.

Naomė savo įprastiniu staigiu būdu paspaudė misteriui Kvinui ranką.

— Mes čia atvykome paiškylauti, — pasakė ji. — Ir man atrodo, kad mes sušalsime į ragą.

Misteris Satervaitas sutirtėjo.

— Gal, — pasakė jis neužtikrintai, — mums reikėtų susirasti užuovėją?

— Kurios čia nėra, — sutiko Naomė. — Tačiau verta paieškoti, ar ne?

— Taip, iš tiesų. — Misteris Satervaitas atsisuko į misterį Kviną. — Mis Karlton Smit vadina šią vietą Pasaulio kraštu. Gana geras pavadinimas, a?

Misteris Kvinas lėtai kelis kartus linktelėjo galvą.

— Taip... labai dviprasmiškas pavadinimas. Manau, kad žmogus tik kartą gyvenime ateina į tokią vietą — tokią, kurioje daugiau nebegali būti.

— Ką norite pasakyti? — šiurkščiai paklausė Naomė.

Jis atsigręžė į ją.

— Na, paprastai galime rinktis, ar ne? Į kairę ar į dešinę. Pirmyn ar atgal. Čia — už jūsų yra kelias, o priešais jus — niekas.

Naomė spoksojo į jį. Staiga ji krūptelėjo ir nužingsniavo prie kitų. Du vyriškiai prisijungė prie jos. Misteris Kvinas tęsė pokalbį, bet jo tema dabar buvo paprastesnė.

— Ta mašinytė jūsų, mis Karlton Smit?

— Taip.

— Jūs pati ją vairuojate? Manau, reikia gerų nervų, kad galėtum čia sukiotis. Posūkiai gana pasibaisėtini. Nedėmesingumo akimirka, atsisako veikti stabdžiai, ir... per skardį — žemyn, žemyn, žemyn. Tai būtų... labai lengva padaryti.

Jie prisijungė prie likusiųjų. Misteris Satervaitas pristatė savo draugą. Pajuto, kad kažkas spustelėjo jam ranką. Naomė. Ji nusivedė jį į šoną nuo kitų.

— Kas jis? — piktai paklausė.

Misteris Satervaitas nustebęs pažiūrėjo į ją.

— Na, nežinau. Noriu pasakyti, kad pažįstu jį jau kelerius metus, mes vis retkarčiais susiduriame, bet iš tikrųjų aš...

Jis nutilo. Jis šnekėjo bergždžiai, nes mergina nesiklausė. Ji stovėjo nuleidusi galvą ir prispaudusi rankas prie šonų.

— Jis žino dalykus, — kalbėjo. — Jis žino dalykus... Iš kur jis žino?

Misteris Satervaitas neatsakė. Jis galėjo tik bukai žiūrėti į ją, negalėdamas suprasti, kodėl ją purto tokia audra.

— Aš bijau, — murmėjo ji.

— Bijote misterio Kvino?

— Bijau jo akių. Jis mato dalykus...

Kažkas šaltas ir drėgnas nukrito ant misterio Satervaito skruosto. Jis pažiūrėjo aukštyn.

— Ei, sninga, — labai nustebęs šūktelėjo.

— Puikią dieną pasirinkome iškylai, — pasakė Naomė.

Ji sunkiai atgavo pusiausvyrą.

Ką gi daryti? Kilo spėliojimų klegesys. Greitai leidosi didžiulės snaigės. Misteris Kvinas davė pasiūlymą, ir visi jam pritarė. Namų eilės gale yra mažytis akmeninis namas, pavadintas “Kasekrutu“. Visi paniškai nubėgo prie jo.

— Jūs turite savo maistą, — tarė misteris Kvinas, — o jie tikriausiai galės padaryti jums kavos.

Tai buvo nedidelis namukas, gana tamsus, kadangi jį apšvietė tik šviesa iš vieno langelio, bet iš vieno jo galo žioravo maloni šiluma. Sena korsikietė kaip tik įmetė šakalių ryšulį į ugnį. Jis užsidegė, ir jo šviesoje ateiviai suvokė, kad priešais juos yra kiti.

Trys žmonės sėdėjo pliko medinio stalo gale. Misterio Satervaito žvilgsniui toje scenoje buvo kažkas nerealu, o žmonės dar nerealesni.

Moteris, sėdinti stalo gale, atrodė kaip hercogienė — tai yra ji atrodė taip, kaip paprastai įsivaizduojamos hercogienės. Ji buvo ideali scenos grande dame 27 . Aristokratišką galvą laikė aukštai iškėlusi, jos puikiai sušukuoti plaukai buvo sniego baltumo. Apsirengusi pilkai — minkštas audinys krito meniškomis klostėmis. Viena ilga balta ranka rėmė smakrą, kita laikė bandelę, su pate de foie gras 28 . Jai iš dešinės sėdėjo vyras labai baltu veidu, labai juodais plaukais ir raginiais akiniais. Jis buvo nuostabiai gražiai apsivilkęs. Tuo momentu galvą laikė atmestą atgal, o jo kairė ranka buvo ištiesta, tarsi jis būtų norėjęs ką nors sakyti su patosu.

Iš kairės baltaplaukei ledi buvo kauštelėjęs plikagalvis žmogelis. Iš pradžių niekas į jį nežiūrėjo.

Kurį laiką ore tvyrojo netikrumas, tada hercogienė (tikroji hercogienė) ėmėsi iniciatyvos.

— Argi ta audra ne bjauri? — pasakė ji maloniai, eidama į priekį ir šypsodamasi tikslinga ir veiksminga šypsena, kuri jai labai pravertė dirbant Velfere ir kituose komitetuose. — Manau, jus ji užklupo taip pat kaip ir mus. Bet Korsika yra nuostabi vieta. Atvykau čia tik šįryt.

Juodaplaukis vyras atsistojo, ir hercogienė maloningai šypsodamasi įsmuko į jo kėdę.

Prabilo baltaplaukė ledi.

— Mes čia jau savaitė, — pasakė.

Misteris Satervaitas krūptelėjo. Ar kas nors, nors kartą išgirdęs šį balsą, galėtų jį pamiršti? Jis nuaidėjo akmeniniame kambaryje, pakrautas jausmu — išskirtine melancholija. Jam pasirodė, kad ji pasakė kažką nuostabaus, įsimintino, reikšmingo. Ji kalbėjo iš širdies.