Mis Nan nušvito.
— Kur jie?
— Ką tik tau juos padaviau.
Mis Nan pasižiūrėjo priešais save, pamatė savo pilko šilko krepšelį, tada lėtai pakėlė didelę purpurinio šilko dėžę, kuri gulėjo ant grindų šalia jos. Ji lėtai dėliojo jos turinį ant stalo, ir juo susidomėjo misteris Satervaitas.
Čia buvo pudrinė, lūpdažis, maža brangakmenių dėžutė, vilnų raizginys, kita pudrinė, dvi nosinės, šokoladinių saldainių dėžutė, emaliuotas peilis popieriui, veidrodis, maža tamsiai ruda medinė dėžutė, penki laiškai, riešutas, mažas rausvas krepdešino gabalėlis, kaspino atraiža ir croissant 30 gabalėlis. Pagaliau atėjo eilė konservuotiems ananasams.
— Eureka 31 , — tyliai sušnibždėjo misteris Satervaitas.
— Atsiprašau?
— Nieko, — skubiai tarė misteris Satervaitas. — Koks žavingas peilis popieriui.
— Iš tiesų, ar ne? Kažkas jį man davė. Nepamenu, kas.
— Tai indiška dėžutė, — pastebėjo misteris Tomlinsonas. — Išmoningi daikčiukai, ar ne?
— Kažkas ir ją man davė, — atsakė mis Nan. — Jau seniai ją turiu. Ji visada stovėdavo ant mano tualetinio staliuko teatre. Nors nemanau, kad ji labai graži, o kaip jūs manote?
Dėžutė buvo padaryta iš tamsiai rudo medžio. Atsidarinėjo iš šono. Ant jos viršaus buvo dvi lygios medinės sklendės, kurias galėjai sukti aplinkui.
— Gal ir negraži, — sukikenęs tarė misteris Tomlinsonas. — Bet lažinuosi, kad daugiau tokių nesate mačiusi.
Misteris Satervaitas jaudindamasis pasilenkė į priekį.
— Kodėl sakėte, kad ji išmoninga? — paklausė.
— Na, argi ne taip?
Teisėjas kreipėsi į mis Nan. Ji sumišusi žiūrėjo į ji
— Manau, neturėčiau rodyti jiems triuko, a?
Mis Nan vis dar buvo sutrikusi.
— Kokio triuko? — paklausė misteris Džadas.
— Telaimina mane Dievas, argi jūs nežinote?
Jis apžiūrėjo klausiančius veidus.
— Tada pažiūrėkite dabar. Ar galiu minutėlei paimti dėžutę? Ačiū.
Jis atidarė ją.
— Dabar duokite man ką nors, kad į ją įdėčiau. Štai mažas šveicariško sūrio gabaliukas. Jis visiškai tiks. Dedu jį į vidų ir uždarau dėžutę.
Jis valandėlę grabaliojo ją rankomis.
— Dabar žiūrėkite...
Jis vėl atidarė dėžutę. Ji buvo tuščia.
— Na, aš niekada... — tarė misteris Džadas. — Kaip jūs tai padarėte?
— Tai gana paprasta. Apverčiate dėžutę aukštyn kojomis, pasukate kairiąją sklendę pusračiu, tada uždarote dešiniąją sklendę. Dabar, norėdami gražinti mūsų sūrio gabaliuką, turime tai apversti. Dešinioji sklendė juda pusračiu, kairioji uždaroma, vis dar laikome dėžutę aukštyn kojomis. O dabar — prašom!
Dėžutė atsivėrė. Sėdintys prie stalo aiktelėjo. Čia buvo sūris, bet buvo ir dar kažkas. Apvalus daiktas, spindintis visomis vaivorykštės spalvomis.
— Mano opalas!
Šūksnis buvo skardus. Rozina Nan atsistojo ir prispaudė rankas prie krūtinės.
— Mano opalas! Kaip jis ten pateko?
Henris Džadas atsikrenkštė.
— Aš... e... aš manau, Rože, mano mergyte, kad tu pati jį ten įdėjai.
Kažkas atsistojo nuo stalo ir klupdamas išbėgo laukan. Naomė Karlton Smit. Misteris Kvinas nusekė jai iš paskos.
— Bet kada? Turite galvoje?..
Misteris Satervaitas stebėjo ją, kol ji suprato tiesą. Susivokė tik po dviejų minučių.
— Turite galvoje pernai... teatre.
— Žinai, — atsiprašydamas pasakė Henris, — tu painiojiesi tarp daiktų, Rože. Kad ir tie ikrai šiandien.
Mis Nan skausmingai dėliojo mintis.
— Jis tiesiog įslydo nejučia, o tada aš tikriausiai apverčiau dėžutę ir netyčia padariau tą veiksmą, bet tada... bet tada... pagaliau ji suprato. — Bet tada Aleksas Džerardas visai jo nepavogė. O! — suklykė iš visų jėgų, skaudžiai, sukrėsdama visus. — Kaip baisu!
— Na, — pasakė misteris Vyžas, — dabar tai galima atitaisyti.
— Taip, bet jis jau metus kalėjime. — Ir tada ji juos nustebino. Staiga atsisuko į hercogienę. — Kas ta mergina... mergina, kuri ką tik išėjo?
— Mis Karlton Smit, — tarė hercogienė, — buvo susižadėjusi su Džerardu. Ji... labai sunkiai tai pakėlė.
Misteris Satervaitas tyliai išsmuko į lauką. Nustojo snigti. Naomė sėdėjo ant akmeninės sienos. Jos rankoje buvo eskizų bloknotėlis, aplink voliojosi keli spalvoti pieštukai. Šalia jos stovėjo misteris Kvinas.
Ji ištiesė eskizų bloknotą misteriui Satervaitui. Tai buvo labai grubus darbas, bet genialus. Kaleidoskopinis snaigių sūkurys su figūra centre.
— Labai gerai, — pagyrė misteris Satervaitas.
Misteris Kvinas pažiūrėjo į dangų.
— Audra baigėsi, — pasakė jis. — Keliai bus slidūs, bet nemanau, kad dabar įvyks avarija.
— Nebus jokių avarijų, — ištarė Naomė. Jos tone slypėjo kažkokia prasmė, kurios misteris Satervaitas nesuprato. Ji atsisuko ir nusišypsojo jam staigia akinančia šypsena. — Misteris Satervaitas gali važiuoti su manimi, jei nori.
Jis tada suprato, kokia stipri neviltis ją kankino anksčiau.
— Na, — tarė misteris Kvinas, — turiu su jumis atsisveikinti.
Jis nuėjo.
— Kur jis eina? — misteris Satervaitas žiūrėjo jam iš paskos.
— Manau, ten, iš kur atėjo, — keistu balsu atsakė Naomė.
— Bet... bet čia nieko nėra, — pasakė misteris Satervaitas, kadangi misteris Kvinas ėjo prie tos vietos ant uolos krašto, kur jie pirmą kartą jį pamatė. — Jūs žinote, pati sakėte, kad tai Pasaulio kraštas.
Jis grąžino bloknotą.
— Labai gerai, — pasakė jis. — Labai panašu. Bet kodėl... e... kodėl jūs apvilkote jį tokiais margais rūbais?
Jų akys trumpam susitiko.
— Aš jį tokį matau, — pasakė Naomė Karlton Smit.
Arlekino alėja
Misteris Satervaitas negalėjo suprasti, kodėl jis pasiliko pas Denmenus. Jie buvo ne jo srities — tai yra jie nepriklausė nei aukštuomenei, nei įdomesnėms menininkų grupėms. Jie buvo miesčionys, netgi gana nuobodūs miesčionys. Misteris Satervaitas susipažino su jais Bijarice, priėmė pasiūlymą pasisvečiuoti, atvyko, nuobodžiavo, tačiau dėl kažkokių keistų priežasčių atvažiuodavo dar ir dar.
Kodėl? Jis uždavė sau šį klausimą birželio dvidešimt pirmąją, lėkdamas iš Londono savo Rols Roisu.
Džonas Denmenas buvo keturiasdešimtmetis vyriškis, gerbiamas verslo pasaulyje, rimtas ir tvirtas žmogus. Jo draugai nebuvo misterio Satervaito draugai, o jo idėjos jam tolimos. Savo srityje tas vyras buvo gudruolis, tačiau už jos jam trūko vaizduotės.
Kodėl aš tai darau? Misteris Satervaitas vėl uždavė sau šį klausimą, ir vienintelis atsakymas, kurį jis sugalvojo, atrodė toks miglotas ir natūraliai absurdiškas, kad jis panoro atidėti jį į šalį. Vienintelė priežastis buvo faktas, kad vienas iš namo (patogaus, gražiai įrengto namo) kambarių žadino jo smalsumą. Tas kambarys buvo pačios misis Denmen svetainė.
Vargu ar jis atspindėjo jos individualybę, nes, bent jau kiek galėjo spręsti misteris Satervaitas, ji išvis neturėjo individualybės. Niekada nebuvo sutikęs tokios neišraiškingos moters. Kiek jis žinojo, ji kilusi iš Rusijos. Džonas Denmenas Rusijoje buvo per karo Europoje protrūkį, jis kovojo su rusų kareiviais, vos išnešė sveiką kailį, prasidėjus revoliucijai, ir su savimi išsivežė tą rusaitę, pabėgėlę be grašio. Nors jo tėvai stipriai priešinosi, jis ją vedė.
Misis Denmen kambarys buvo paprastutis. Buvo gerai ir solidžiai apstatytas kokybiškais Heplvaito baldais, labiau tinkančiais vyrams nei moteriai. Bet jame buvo nederantis daikčiukas: kiniška lakuota širma, nuspalvinta kremine geltona ir rausva spalvomis. Bet koks muziejus džiaugtųsi, ją turėdamas. Tai buvo kolekcionieriaus lobis, retas ir dailus.
Читать дальше