Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— O kaipgi šio vakaro spektaklis?

— Taigi, mano drauge. Reikia kažką daryti.

Ji sėdėjo galvodama. Netrukus pažiūrėjo į jį.

— Aš prasta šeimininkė, misteri Satervaitai. Aš jūsų neužimu.

— Užtikrinu jus, kad tai nebūtina. Nors yra kai kas, misis Denmen, ką labai norėčiau žinoti.

— Taip?

— Kaip jūs susidūrėte su misteriu Kvinu?

— Jis dažnai čia būna, — lėtai pradėjo ji. — Manau, šioje pasaulio dalyje jam priklauso žemės plotas.

— Taip taip. Šią popietę jis man tai sakė, — sutiko misteris Satervaitas.

— Jis yra... — ji nutilo. Jų žvilgsniai susitiko. — Manau, geriau už mane žinote, kas jis yra, — užbaigė.

— Aš?

— Argi ne?

Jis sutriko. Jo švelni maža siela buvo trikdoma. Jis pajuto, jog ji nori priversti jį eiti toliau, nei jis yra pasiruošęs, kad ji nori, jog jis kalbėtų tai, ko jis dar negali prisipažinti pats sau.

— Jūs žinote! — šūktelėjo ji. — Manau, jūs daug ką žinote, misteri Satervaitai.

Tai buvo kiršinimas, tačiau jis negalėjo jo paveikti. Jis papurtė galvą neįprastai nusižeminęs.

— Ką gali žmogus žinoti? — paklausė jis. — Tiek mažai... labai mažai.

Ji pritardama linktelėjo. Netrukus vėl prabilo keistu susimąsčiusiu balsu, nežiūrėdama į jį.

— Tarkime, jei aš jums kai ką pasakyčiau, jūs nesijuoktumėte? Ne, nemanau, kad juoksitės. Tada tarkime, kad norėdamas užsiimti... — ji patylėjo, — savo amatu, savo darbu, privalai pasinaudoti fantazijomis — turi apsimesti kažkuo, kas neegzistuoja, įsivaizduoji tam tikrą žmogų... Suprantate, apsimetinėji, kad tuo patikėtų... ir nieko daugiau. Bet vieną dieną...

— Taip? — paskatino ją misteris Satervaitas.

Jis buvo smarkiai susidomėjęs.

— Fantazijos išsipildo! Tai, ką įsivaizdavai, neįmanomas dalykas... tampa tikrove! Ar tai beprotybė? Pasakykite man, misteri Satervaitai. Ar tai beprotybė... ar jūs taip pat tuo tikite?

— Aš... — keista, bet jis negalėjo kalbėti. Žodžiai įstrigo kažkur galugerklyje.

— Kvailybė, — pasakė Ana Denmen. — Kvailybė.

Ji išskubėjo iš kambario, palikdama misterį Satervaitą su jo neišsakytu tikėjimo išpažinimu.

Jis nusileido žemyn vakarieniauti.

Misis Denmen užiminėjo svečią — aukštą tamsiaplaukį vidutinio amžiaus vyrą.

— Princas Oranovas — misteris Satervaitas.

Abu vyrai nusilenkė. Misteris Satervaitas jautė, kad jo atėjimas nutraukė kažkokį pokalbį, kuris nebeatsinaujins. Bet ore nebuvo įtampos. Rusas lengvai ir natūraliai šnekėjosi temomis, artimomis misterio Satervaito širdžiai. Jis turėjo puikiai išlavintą meninį skonį, ir jie greitai rado daug bendrų draugų. Prie jų prisijungė Džonas Denmenas, ir pokalbis pasidarė lokalizuotas. Oranovas išreiškė apgailestavimą dėl avarijos.

— Tai nebuvo mano kaltė. Taip, man patinka greitai važinėti, bet aš geras vairuotojas. Tai buvo Likimas... Laimė... — jis truktelėjo pečiais, — mūsų visų šeimininkai.

— Jumyse kalba rusas, Sergėjau, — pasakė misis Denmen.

— Ir randa aidą jumyse, Ana Michailovna, — skubiai atsiliepė jis...

Misteris Satervaitas iš eilės apžvelgė trijulę. Džonas Denmenas, šviesus, atitolęs, angliškas, ir kiti du, tamsūs, liesi, keistai panašūs. Kažkas sukirbėjo jo galvoje... kas? O! Na, taip. Pirmas “Valkirijos naktų“ veiksmas. Zigmundas ir Ziglinda — tokie panašūs... ir svetimasis Handingas. Jo mintyse ėmė jungtis ryšiai. Ar tai yra misterio Kvino dalyvavimo reikšmė? Vienu dalyku jis tvirtai tikėjo — kur pasirodo misteris Kvinas, ten vyksta drama. Ar ji buvo ir čia — sena banali meilės trikampio tragedija?

Jis buvo neaiškiai nusivylęs. Tikėjosi geresnių dalykų.

— Kas buvo padaryta, Ana? — pasiteiravo Denmenas. — Manau, reikia tą dalyką atidėti. Girdėjau, kad skambinai Roscheimeriams.

Ji papurtė galvą.

— Ne... nėra reikalo tai atidėti.

— Bet jūs negalite apsieiti be baleto?

— Mes išties negalime turėti Adekinados be Arlekino ir Kolumbinos, — sausai sutiko Ana. — Aš būsiu Kolumbina, Džonai.

— Tu?

Misteris Satervaitas pastebėjo, kad jis apstulbo... sunerimo...

Ji ramiai linktelėjo.

— Nereikia bijoti, Džonai. Aš neužtrauksiu tau gėdos. Tu pamiršai — kažkada tai buvo mano profesija.

Misteris Satervaitas pagalvojo: “Koks nepaprastas dalykas yra balsas. Jis sako viena ir palieka už nugaros neišsakytus dalykus ir prasmes. Norėčiau žinoti...“

— Na, — pagiežingai pasakė Džonas Denmenas, — tai išsprendžia pusę problemos. O kaipgi kitkas? Kur tu rasi Arlekiną?

— Aš radau jį... čia!

Ji mostelėjo į atvertas duris, kuriose ką tik pasirodė misteris Kvinas. Jis jai šyptelėjo.

— Dėl Dievo, Kvinai, — aiktelėjo Džonas Denmenas. — Ar ką nors žinai apie šį žaidimą? Niekad nė nepamaniau.

— Už misterį Kviną gali laiduoti ekspertas, — pasakė jo žmona. — Už jį atsakys misteris Satervaitas.

Ji nusišypsojo misteriui Satervaitui, ir šis suvokė, jog murma:

— O taip... aš atsakau už misterį Kviną.

Denmenas nukreipė savo dėmesį kitur.

— Žinote, po to bus persirengėlių šokiai. Didelė kankynė. Turėsime jus aptaisyti, misteri Satervaitai.

Misteris Satervaitas labai ryžtingai papurtė galvą.

— Mano metuose tai atleistina, — jam į galvą šovė puiki mintis. Stalo servetėlė ant rankos. — Štai ir aš, senas padavėjas, kuris matė ir geresnių dienų.

Jis nusijuokė.

— Įdomi profesija, — pasakė Kvinas. — Jie taip daug mato.

— Turėsiu užsidėti kažkokio kvailio Pjero kostiumą, — niūriai suburbėjo Denmenas. — Šiaip ar taip, vis tiek puiku. O jūs? — jis pažiūrėjo į Oranovą.

— Turiu Arlekino kostiumą, — pasakė rusas. Jo žvilgsnis minutėlei sustojo ant šeimininkės veido.

Misteris Satervaitas pagalvojo, ar jam tik pasivaideno, kad čia slypi kažkoks spaudimas.

— Mes galime būti trise, — nusijuokė Denmenas. — Turiu seną Arlekino kostiumą, kurį man vos susituokus kažkokiam spektakliui ar panašiai pasiuvo žmona. — Jis patylėjo, žvelgdamas į savo plačią krūtinę. — Nemanau, kad dabar galėsiu į jį įlįsti.

— Ne, — atsakė jo žmona. — Tu dabar negali į tai įlįsti.

Ir vėl jos balse buvo kažkas, ne tik žodžiai.

Ji pažiūrėjo į laikrodį.

— Jei Molė greitai neateis, mes jos nelauksime.

Bet tą akimirką paskelbė apie merginos atėjimą. Ji jau dėvėjo savo baltai žalią Pjeretos suknelę, ir misteris Satervaitas nusprendė, kad ji atrodo labai žavingai.

Ji labai jaudinosi ir džiaugėsi artėjančiu spektakliu.

— Nors man siaubingai neramu, — paskelbė, kai jie gėrė kavą po vakarienės. — Žinau, kad mano balsas drebės ir aš pamiršiu žodžius.

— Tavo balsas žavingas, — pasakė Ana, — tavo vietoje aš dėl jo nesirūpinčiau.

— O, bet aš rūpinuosi. Dėl kitko aš nesijaudinu — noriu pasakyti, dėl šokio. Čia viskas bus tvarkoj. Noriu pasakyti, juk negalite savo kojų dėlioti pernelyg blogai, ar ne.

Ji kreipėsi į Aną, bet vyresnioji moteris neatsakė. Vietoj toji pasiūlė:

— Padainuok ką nors dabar misteriui Satervaitui. Jis tave nuramins.

Molė priėjo prie pianino. Suskambo jos gyvas, melodingas balsas. Ji dainavo seną airių baladę.

Šyla, juodoji Šyla, ką tu ten matai?

Ką tu matai, ką matai ugnyje?

Matau vaikiną, kuris mane myli,

Ir matau vaikiną, kuris mane palieka,

Ir trečią vaikiną, Šešėlių bernioką,