Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Ir jis yra tas, kuris mane skaudina.

Daina tęsėsi. Jos pabaigoje misteris Satervaitas gyvai pritardamas linktelėjo.

— Misis Denmen teisi. Jūsų balselis žavingas. Galbūt ne visiškai ištreniruotas, bet džiugiai natūralus, ir jame jaučiasi ši neapsakoma jaunystės kokybė.

— Teisingai, — sutiko Džonas Denmenas. — Pirmyn, Mole, ir tegu tavęs nenusodina scenos baimė. Dabar geriau eikime pas Roscheimerius.

Svečiai išsiskirstė apsivilkti apsiaustų. Naktis buvo nuostabi, ir jie nutarė eiti pėsčiomis, nes pats namas buvo tik už kelių šimtų jardų.

Misteris Satervaitas atsidūrė prie savo draugo.

— Keista, — pasakė jis, — bet ta daina privertė mane pagalvoti apie jus. Trečias vaikinas — Šešėlių berniokas — čia yra paslaptis, o kur būna paslaptys, aš... na, galvoju apie jus.

— Aš toks paslaptingas? — nusišypsojo misteris Kvinas.

Misteris Satervaitas energingai linktelėjo.

— Taip, tikrai. Žinote, iki šio vakaro net neįsivaizdavau, kad jūs buvote šokėjas profesionalas.

— Iš tiesų? — pasiteiravo misteris Kvinas.

— Klausykite, — pasakė misteris Satervaitas. Jis paniūniavo meilės motyvą iš “Valkirijos naktų“. — Jis skambėjo mano galvoje per visą vakarienę, kai aš žiūrėjau į tuos du.

— Kuriuos du?

— Princą Oranovą ir misis Denmen. Ar nematote, kad šįvakar ji pasikeitė? Tarsi... tarsi staiga būtų atsivėrusios langinės, ir mes pamatytume viduje pašvaistę.

— Taip, — atsakė misteris Kvinas. — Tikriausiai taip.

— Ta pati sena drama, — prabilo misteris Satervaitas. — Aš teisus, ar ne? Tiedu priklauso vienas kitam. Jie yra iš to paties pasaulio, jų mintys, jų svajonės tos pačios... Galima suvokti, kaip tai nutiko. Prieš dešimt metų Denmenas turėjo labai gerai atrodyti, buvo jaunas, smarkus, romantiškas. Ir jis išgelbėjo jai gyvybę. Viskas gana natūralu. Bet dabar... kas gi pagaliau jis yra? Geras vaikinas — pasiturintis, jam sekasi, bet, na... jis pusėtinas. Geras sąžiningas angliškas šlamštas — visai toks kaip tie Heplvaito baldai viršuje. Kaip anglas, ir kaip paprastai, kaip ta graži anglaitė su savo gyvu neištreniruotu balsu. O, jūs galite šypsotis, misteri Kvinai, bet negalite nuneigti to, ką aš sakau.

— Aš nieko neneigiu. Jūs visada teisus tame, ką matote. Tačiau...

— Tačiau kas?

Misteris Kvinas pasilenkė į priekį. Jo tamsios melancholiškos akys ieškojo misterio Satervaito akių.

— Ar jūs tiek mažai išmokote iš gyvenimo? — atsikvėpė jis.

Jis paliko misterį Satervaitą neaiškiai sunerimusį, tokį susigraužusį ir susimąsčiusį, kad senukas nepastebėjo, jog kiti išėjo be jo, nelaukdami, kol jis pasirinks šaliką. Jis įėjo į sodą pro tas pačias duris kaip ir tą popietę. Alėja maudėsi mėnulio šviesoje, ir net stovėdamas tarpuvartėje, jis matė apsikabinusią porelę.

Akimirką jis pagalvojo...

Ir tada jis pamatė. Džonas Denmenas ir Molė Stenvel. Iki jo atsklido kimus ir kenčiantis Denmeno balsas.

— Negaliu be tavęs gyventi. Ką mums daryti?

Misteris Satervaitas apsisuko grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo, bet jį sulaikė ranka. Dar kažkas šalia jo stovėjo tarpuvartėje, kažkas, kieno akys taip pat matė.

Misteris Satervaitas iš pirmo žvilgsnio į jos veidą suvokė, kokios bukaprotiškos buvo jo prielaidos.

Jos kenčianti ranka laikė jį ten tol, kol tie kiti nuėjo alėja ir išnyko iš akių. Jis suvokė, kad kalba jai nesąmones, kurios turėtų guosti, bet absurdiškai netinka jos skausmui, apie kurį jis tik nutuokė. Ji prabilo tik kartą.

— Prašau, — pasakė, — nepalikite manęs.

Jis pasijuto keistai sujaudintas. Vadinasi, jis kažkam naudingas. Ir jis toliau kalbėjo tuos dalykus, kurie ničnieko nereiškė, bet kurie kažkaip buvo geriau už tylą. Jie nuėjo tuo keliu pas Roscheimerius. Tada jos ranka suspaudė jo petį, ir jis suprato, kad ji džiaugiasi jo draugija. Ji nuėmė ranką tik tada, kai jie pagaliau pasiekė savo tikslą. Ji stovėjo labai tiesi, aukštai iškėlusi galvą.

— Dabar, — pasakė ji, — aš šoksiu! Nebijokite dėl manęs, mano drauge. Aš šoksiu.

Ji staiga jį paliko. Jį perėmė ledi Roscheimer, kuri kėlė namuose maišatį ir nuolatos dejavo. Paskui ji perleido jį Klodui Vikemui.

— Sužlugdyta! Visiškai sužlugdyta. Man visada taip nutinka. Visi tie kaimo stuobriai mano, kad jie gali šokti. Aš net niekad nesikonsultavau... — jis kalbėjo, kalbėjo nesustodamas. Jis rado užjaučiantį klausytoją, vyrą, kuris žinojo. Jis įsijautė į savęs gailėjimosi orgiją. Ji pasibaigė tik tada, kai pasigirdo pirmieji muzikos garsai.

Misteris Satervaitas pabudo iš savo minčių. Jis buvo blaivus, kritiškas. Vikemas yra neišpasakytas asilas, bet jis gali rašyti muziką — švelnų tinklelį, neapčiuopiamą kaip pasakų audeklą — tačiau joje nėra jokio gražumėlio.

Dekoracijos buvo geros. Ledi Roscheimer, padėdama savo protežė, niekada nesiskaitė su pinigais. Arkadijaus kardas su žaibo efektais teikė nerealumo atmosferai.

Du žmonės šoko, kaip jie šoko nuo neatmenamų laikų. Lieknas Arlekinas, blizgantis mėnulio šviesoje, su burtų lazdele ir kaukėtu veidu... Balta Kolumbina, daranti piruetus, primenančius kažkokią nemirtingą svajonę...

Misteris Satervaitas atsitiesė. Jis jau buvo tai išgyvenęs. Taip, žinoma...

Dabar jo kūnas buvo toli nuo ledi Roscheimer svetainės. Jis buvo Berlyno muziejuje prie nemirtingosios Kolumbinos statulėlės.

Arlekinas ir Kolumbina šoko. Platus pasaulis buvo jų, skirtas jiems šokti...

Mėnulio šviesa... ir žmogaus figūra. Pjeras, klajojantis girioje, dainuojantis į mėnulį. Pjeras, kuris matė Kolumbiną ir nežino poilsio. Du nemirtingieji išnyksta, bet Kolumbina atsigręžia. Ji girdėjo žmogaus širdies dainą.

Pjeras klajoja girioje... tamsa... jo balsas nuslopsta tolumoje...

Žalias kaimas — kaimo merginų šokiai... Pjerai ir Pjeretos. Molė kaip Pjereta. Šokėja ne kokia — Ana Denmen čia buvo teisi — bet gyvas melodingas balsas, kai ji dainuoja savo dainą “Pjereta šoka pievoje“.

Gera melodija — misteris Satervaitas pritardamas linktelėjo. Kaimo merginų daugybė jį pašiurpino, bet jis suvokė, kad tai ledi Roscheimer buvo be galo filantropiška.

Jie verčia Pjerą įsijungti į šokį. Jis atsisako. Jis klajoja išbalusiu veidu — amžinas meilužis, ieškantis idealo.

Ateina vakaras. Nematomi Arlekinas su Kolumbina šoka nesąmoningoje minioje. Vieta apleista, tik nuilsęs Pjeras užmiega ant žolėtos pakrantės. Arlekinas su Kolumbina šoka aplink jį. Jis pabunda ir mato Kolumbiną. Jis bergždžiai prašo jos rankos, maldauja, meldžia...

Ji stovi neapsispręsdama. Arlekinas vilioja ją nešdintis. Bet ji jo nebemato. Ji klausosi Pjero, kuris dar kartą dainuoja meilės dainą. Ji puola jam į glėbį, ir leidžiasi uždanga.

Antrame veiksme matome Pjero kotedžą. Kolumbina sėdi prie židinio. Ji išblyškusi, suvargusi. Ji klausosi... ko? Pjeras dainuoja jai — šaukia ją dar kartą prie minčių apie jį. Temsta. Girdisi griaustinis... Kolumbina atideda savo ratelį. Ji energinga, sujaudinta... Ji daugiau nesiklauso Pjero. Ore skamba jos pačios muzika, Kolumbinos ir Arlekino muzika... Ji pabunda. Ji prisimena.

Griaustinio trenksmas! Tarpduryje stovi Arlekinas. Pjeras negali jo matyti, bet Kolumbina pašoka džiaugsmingai juokdamasi. Pribėga vaikai, bet ji nustumia juos šalin. Kitas griaustinio trenksmas, griūva sienos, ir Kolumbina šokdama išbėga į laukinę naktį su Arlekinu.

Tamsa, ir joje Pjeretos melodija. Lėtai įsižiebia šviesa. Dar kartą kotedžas. Pjeras su Pjereta, pasenę ir pražilę, sėdi priešais židinį dviejuose foteliuose. Muzika laiminga, bet prislopinta. Pjereta linksi savo kėdėje. Pro langą įsiskverbia mėnulio spindulys, su juo seniai pamirštos Pjero dainos motyvas. Jis sujuda savo kėdėje.