Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Ji netiko prie šio rimto angliško fono. Širma turėjo būti pagrindinis kambario akcentas, o visa aplinka subtiliai priderinta prie jos. Tačiau misteris Satervaitas negalėjo apkaltinti Denmenų skonio neturėjimu. Visa kita šiame name buvo puikiai ir harmoningai suderinta.

Jis papurtė galvą. Tas daiktelis jį domino, nors jis ir nereikšmingas. Tai dėl jo jis vis atvyksta į tuos namus. Galbūt tai moteriška fantazija, bet šis sprendimas jo netenkino, kai jis pagalvodavo apie misis Denmen — ramią moterį šiurkščiais veido bruožais, kalbančią angliškai taip taisyklingai, kad niekas nebūtų atspėjęs, jog ji užsienietė.

Mašina atvažiavo į kelionės tikslą, ir jis išlipo, vis dar galvodamas apie tą kinišką širmą. Denmenų namas vadinosi “Ešmidas“, jis užėmė apie penkis akrus Helton Hite, kuris yra už trisdešimties mylių nuo Londono, stovi penki šimtai pėdų virš jūros lygio ir daugiausia apgyvendintas tų, kurie turi gausias pajamas.

Liokajus lipšniai priėmė misterį Satervaitą. Misteris ir misis Denmenai išvykę į repeticiją ir tikisi, kad kol jie grįš, misteris Satervaitas jausis kaip namie.

Misteris Satervaitas linktelėjo ir pakluso šiam įsakymui, išeidamas į sodą. Po paviršutiniško gėlių lysvių apžiūrėjimo jis ūksmingu takučiu nužingsniavo prie durelių sienoje. Šios buvo neužrakintos, ir jis pro jas praėjo į siaurutę alėją.

Misteris Satervaitas žvalgėsi į kairę ir į dešinę. Žavinga, pavėsinga ir žalia, su aukšta gyvatvore, — kaimiška alėja, kuri sukaliojosi ir vingiavo geru senu stiliumi. Jis prisiminė įspaustą adresą: EŠMIDAS, ARLEKINO ALĖJA, prisiminė ir vietinį pavadinimą, kurį jam kartą pasakė misis Denmen.

— Arlekino alėja, — sušnibždėjo. — Įdomu32.

Jis pasuko už kampo.

Ne tada, bet vėliau jis galvojo, kodėl tą akimirką nenustebo, sutikęs nepagaunamąjį draugą — misterį Harlį Kviną. Du vyrai paspaudė vienas kitam rankas.

— Tad jūs esate čia, — tarė misteris Satervaitas.

— Taip, — atsakė misteris Kvinas. — Apsistojau tame pačiame name, kaip ir jūs.

— Apsistojote čia?

— Taip. Ar tai jus stebina?

— Ne, — lėtai ištarė misteris Satervaitas. — Tik... na, jūs niekur ilgai neužsibūnate, ar ne?

— Užtrunku tiek, kiek būtina, — rimtai pareiškė misteris Kvinas.

— Štai kaip, — tarė misteris Satervaitas.

Jie kurį laiką ėjo tylėdami.

— Ši alėja... — pradėjo misteris Satervaitas ir užsikirto.

— Priklauso man, — užbaigė misteris Kvinas.

— Taip ir maniau, — šnekėjo misteris Satervaitas. — Kažkodėl maniau, kad taip turi būti. Yra ir kitas, vietinių pavadinimas. Jie vadina ją “Meilužių alėja“. Jūs tai žinojote?

Misteris Kvinas linktelėjo.

— Bet tikriausiai, — pasakė švelniai, — Meilužių alėja yra kiekviename kaime.

— Tikriausiai, — atsiduso misteris Satervaitas.

Jis staiga pasijuto senas, nesusivokiantis, padžiūvęs ir susiraukšlėjęs nukaršėlis. Jam iš abiejų pusių augo labai žalios ir labai gyvos gyvatvorės.

— Įdomu, kur baigiasi ši alėja? — paklausė jis staiga.

— Ji baigiasi... čia, — atsiliepė misteris Kvinas.

Jie nuėjo už paskutinio vingio. Alėja baigėsi dykyne, ir beveik prie jų kojų atsivėrė didžiulė duobė. Joje voliojosi žvilgančios saulėje skardinės, ir kitos, kurios buvo per daug surūdijusios, kad galėtų žvilgėti, seni batai, laikraščių nuoplaišos, šimtai daikteliūkščių, kurie niekam nebepriklausė.

— Šiukšlynas! — šūktelėjo misteris Satervaitas ir pasipiktinęs giliai įkvėpė.

— Kartais šiukšlyne gali rasti nuostabiausių dalykėlių, — pasakė misteris Kvinas.

— Žinau, žinau! — suriko misteris Satervaitas ir su pasitikėjimo šešėliu pacitavo: “ Atnešk man du gražiausius daiktus mieste, liepė Dievas“. Žinote, kaip sakoma, a?

Misteris Kvinas linktelėjo.

Misteris Satervaitas apžiūrėjo nediduko kotedžo griuvėsius ant stataus uolos skardžio.

— Vaizdas iš namo ne ypač gražus, — pareiškė.

— Manau, tomis dienomis čia šiukšlyno nebuvo, — pasakė misteris Kvinas. — Manau, čia ką tik susituokę gyveno Denmenai. Jie persikėlė į didįjį namą, kai numirė senukai. Kotedžas buvo nugriautas, kai jie uoloje ėmė rausti karjerą, bet kaip matote, nedaug tepadarė.

Jie apsisuko grįžti.

— Manau, — nusišypsojo misteris Satervaitas, — kad šiltais vasaros vakarais daug porelių vaikštinėja šia alėja.

— Tikriausiai.

— Meilužiai, — ištarė misteris Satervaitas. Susimąstęs jis pakartojo šį žodį beveik be jokio normalaus angliško sumišimo. Jį veikė misteris Kvinas. — Meilužiai... Jūs daug padarėte dėl jų, misteri Kvinai.

Antrasis tylėdamas papurtė galvą.

— Jūs gelbėjote juos nuo širdgėlos, nuo blogesnio dalyko nei širdgėla — nuo mirties. Jūs pats buvote mirusiųjų advokatas.

— Jūs kalbate apie save — apie tai, ką jūs padarėte, ne apie mane.

— Tai tas pats, — atšovė misteris Satervaitas. — Jūs tai žinote, — tvirtino, nes pašnekovas tylėjo. — Veikėte... per mane. Dėl kažkokių priežasčių jūs neveikiate tiesiogiai — pats.

— Kartais veikiu, — paprieštaravo misteris Kvinas.

Jo balso tonas pasikeitė. Misteris Satervaitas sudrebėjo. Popietė, pagalvojo, darosi vėsi. Nors saulė švietė vis dar ryškiai.

Tuo metu iš už posūkio išniro mergina. Ji buvo labai daili, šviesiaplaukė, mėlynakė, vilkėjo violetinę medvilnės suknelę. Misteris Satervaitas pažino, kad tai Molė Stenvel, kurią buvo čia anksčiau sutikęs.

Ji sveikindamasi pamojavo ranka.

— Džonas su Ana ką tik grįžo! — šūktelėjo ji. — Jie manė, kad atvyksite, bet tiesiog turėjo dalyvauti repeticijoje.

— Kokioje repeticijoje? — pasiteiravo misteris Satervaitas.

— Tame maskarade — nežinau, kaip jį pavadinti. Jame dainuojama, šokama ir taip toliau. Pamenate misterį Menlį? Jis puikus tenoras, jis bus Pjeras, o aš Pjereta. Žinote, šokti atvyks du profesionalai — Arlekinas ir Kolumbina. Dar bus didelis merginų choras. Ledi Roscheimer labai miela — mokina kaimo merginas dainuoti. Tai jos silpnybė. Muzika gan miela, bet labai šiuolaikiška — dar kiek, ir nebebus melodijos. Klodo Vikemo. Gal žinote jį?

Misteris Satervaitas linktelėjo, nes, kaip buvo minėta anksčiau, jo mėtier 33 buvo visus pažinoti. Jis viską žinojo apie Klodą Vikemą ir jo talentus, ir apie ledi Roscheimer, kuri yra stora žydė su polinkiu jaunuoliams įteigti tikėjimą menu. Ir jis viską žinojo apie serą Leopoldą Roscheimerį, kuris troško, jog jo žmona būtų laiminga, ir, kas reta tarp vyrų, neprieštaravo, jog ji būtų laiminga savaip.

Jie rado Klodą Vikemą, geriantį arbatą su Denmenais, kuris kimšosi į burną viską, kas papuldavo po ranka, ir mosikavo ilgomis nepaprastai lanksčiomis baltomis rankomis. Jo trumparegės akys spoksojo pro didelius akinius raginiais rėmeliais.

Džonas Denmenas, tiesus, raustelėjęs, kiek linkęs į meilikavimus, nuobodžiaudamas klausėsi. Pasirodžius misteriui Satervaitui, kompozitorius peradresavo savo pastabas jam.

Ana Denmen sėdėjo už arbatos reikmenų kaip visada rami ir neišraiškinga.

Misteris Satervaitas slapčia dirstelėjo į ją. Aukšta, nusikamavusi, sulysusi, oda tampriai aptempia jos skruostikaulius, juodi plaukai perskirti per vidurį, oda nugairinta vėjo. Moteris, kuri viešumoje nepasirūpina savo makijažu. Olandiška lėlė, medinė, be gyvybės... ir vis dėlto...

Jis pagalvojo: “Šiame veide turi būti išraiška, bet jos nėra. Kažkas čia ne taip. Negerai“. O Klodui Vikemui jis pasakė: