Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Tyli muzika — pasakų muzika. Lauke — Arlekinas su Kolumbina. Atsilapoja durys, ir į vidų šokdama įskrenda Kolumbina. Ji pasilenkia prie miegančio Pjero, bučiuoja jį į lūpas...

Bum! Dunda griaustinis. Ji vėl lauke. Scenos centre — apšviestas langas, o pro jį matosi dvi lėtai tolstančios šokančių Arlekino ir Kolumbinos figūrėlės, kurios tirpsta tolumoje...

Nukrenta sienojas. Pjereta piktai pašoka, pribėga prie lango ir užtraukia užuolaidas. Taip viskas baigiasi staigiu disonansu...

Misteris Satervaitas labai ramus sėdėjo aplodismentų ir šūkaliojimų jūroje. Pagaliau jis atsistojo ir skynėsi kelią laukan. Užšoko ant Molės Stenvel, išraudusios ir energingos, besiklausančios komplimentų. Jis pamatė Džoną Denmeną, kuris stumdėsi ir alkūnėmis skynėsi kelią per minią, jo akys degė nauja liepsna. Prie jo priėjo Molė, bet jis beveik nesąmoningai nustūmė ją į šalį. Ne jos jis ieškojo.

— Mano žmona? Kur ji?

— Manau, išėjo į sodą.

Tačiau ją rado misteris Satervaitas — sėdinčią ant akmeninio suolo po kiparisu.

Priėjęs prie jos, jis padarė keistą dalyką. Jis atsiklaupė ir pakėlė jos ranką prie savo lūpų.

— O! — aiktelėjo ji. — Jūs manote: aš gerai šokau?

— Šokote... kaip šokate visada, madam Karsanova.

Ji giliai įkvėpė.

— Tad... jūs atspėjote.

— Yra vienintelė Karsanova. Negali, pamačius, kaip šokate, tai užmiršti. Bet kodėl... kodėl?

— O kaipgi kitaip?

— Turite galvoje...

Ji kalbėjo labai paprastai. Dabar ji buvo tokia paprasta.

— O! Bet jūs suprantate. Jūs daug patyrėte gyvenime. Didi šokėja... taip, ji gali turėti meilužių... bet vyras — jau kas kita. Ir jis... jis nenori kitų. Jis norėjo, kad priklausyčiau jam taip, jog... jog kaip Karsanova niekada negalėčiau taip priklausyti.

— Suprantu, — tarė misteris Satervaitas. — Suprantu. Tad jūs tai atidavėte?

Ji linktelėjo.

— Turėjote jį labai mylėti, — švelniai pasakė misteris Satervaitas.

— Kad taip pasiaukočiau? — ji nusijuokė.

— Ne visai. Kad padarytumėte tai taip lengvai.

— O taip... gal... jūs teisus.

— O dabar? — paklausė misteris Satervaitas.

Ji surimtėjo.

— Dabar? — ji nutilo, tada garsiau prabilo į šešėlius: — Ar tai jūs, Sergėjau Ivanovičiau?

Princas Oranovas išėjo į mėnulio šviesą. Jis paėmė jos ranką ir nesivaržydamas nusišypsojo misteriui Satervaitui.

— Prieš dešimt metų aš gedėjau dėl Anos Karsanovos mirties, — pasakė jis paprastai. — Ji man buvo tarsi antra pusė. Šiandien aš vėl ją radau. Mes nebesiskirsime.

— Alėjos gale po dešimties minučių, — tarė Ana. — Aš tavęs nenuvilsiu.

Oranovas linktelėjo ir pasišalino. Šokėja atsisuko į misterį Satervaitą. Šypsena žaidėjos lūpose.

— Na... jūs nepatenkintas, mano drauge?

— Ar žinote, — nutrūkstančiu balsu prašneko misteris Satervaitas, — kad jūsų ieško jūsų vyras?

Jis pamatė, kaip jos veidu perbėgo virpulys, bet jos balsas liko pakankamai tvirtas.

— Taip, — pasakė ji rimtai. — Gali būti.

— Mačiau jo akis. Jos... — jis staiga nutilo.

Ji vis dar buvo rami.

— Taip, galbūt. Valandai. Valandos stebuklas, pagimdytas praeities prisiminimų, muzikos, mėnulio šviesos... Ir viskas.

— Tada aš nieko negaliu pasakyti? — jis pasijuto toks senas ir nuliūdęs.

— Dešimt metų gyvenau su vyru, kurį mylėjau, — prabilo Ana Karsanova. — Dabar einu pas vyrą, kuris dešimt metų mylėjo mane.

Misteris Satervaitas tylėjo. Jam neliko argumentų. Be to, tai išties atrodė paprasčiausias sprendimas. Tik... tik kažkodėl jis nenorėjo tokio sprendimo. Pajuto jos ranką ant savo peties.

— Žinau, mano drauge, žinau. Bet trečio kelio nėra. Tu visada ieškai vieno dalyko — meilužio, tobulo, amžino meilužio... Tu girdi Arlekino muziką. Tavęs netenkina joks meilužis, nes visi jie mirtingi. O Arlekinas — tik mitas, tik nematoma būtybė... nebent...

— Taip, — pasakė misteris Satervaitas. — Taip?

— Nebent... jo vardas yra... mirtis!

Misteris Satervaitas sutirtėjo. Ji nuėjo šalin, sutirpo šešėliuose.

Jis nežinojo, kiek laiko ten prasėdėjo, bet staiga pašoko, pajutęs, kad švaisto brangų laiką. Jis skubėjo tolyn, tarsi kažkieno jėga varomas ta kryptimi.

Kai atbėgo į alėją, jį užplūdo keistas nerealumo jausmas. Burtai... burtai ir mėnulio šviesa! Ir dvi figūros, einančios link jo.

Oranovas savo Arlekino kostiumu. Taip jis pagalvojo iš pradžių. Tada, kai jie praėjo pro šalį, jis suprato savo klaidą. Ta lanksti linguojanti figūra gali priklausyti tik misteriui Kvinui.

Jie nuėjo alėja žemyn, žengė taip lengvai, lyg būtų žingsniavę per orą. Misteris Kvinas pasuko galvą, atsigręžė, ir misteris Satervaitas patyrė šoką, nes tai nebuvo misterio Kvino veidas. Tai buvo nepažįstamas veidas... Ne, ne visai nepažįstamas. Ak! Taip, tai Džono Denmeno veidas, taip jis galėjo atrodyti prieš tai, kai jam pernelyg gerai ėmė sektis gyvenime. Energingas, avantiūriškas, tuo pat metu ir berniuko, ir meilužio veidas...

Iki jo atsklido jos aiškus ir laimingas juokas... Jis pažiūrėjo jiems iš paskos ir tolumoje pamatė mažo kotedžo šviesas. Žvelgė į jas lyg sapnuodamas.

Jį šiurkščiai pažadino ranka, nusileidusi ant jo peties, ir atsisukęs jis pamatė Sergejaus Oranovo veidą. Vyras buvo išbalęs ir susijaudinęs.

— Kur ji? Kur ji? Ji pažadėjo... ir neatėjo.

— Madam ką tik nuėjo alėja — viena.

Misis Denmen kambarinė prabilo iš už durų šešėlio už jų nugarų. Ji laukė, laikydama šeimininkės apsiaustą.

— Stovėjau čia ir mačiau, kaip ji praėjo, — pridūrė ji.

Misteris Satervaitas šiurkščiai kreipėsi į ją:

— Viena? Jūs sakėte, viena?

Kambarinės akys išsiplėtė iš nuostabos.

— Taip, sere. Ar nematėte jos?

Misteris Satervaitas įsikibo į Oranovą.

— Greitai, — sušnibždėjo. — Aš... aš bijau.

Jie drauge nulėkė alėja, rusas greitai kalbėjo nerišliais sakiniais.

— Ji nuostabi būtybė. Ak! Kaip ji šįvakar šoko. Ir tas jūsų draugas. Kas jis? Ak! Betgi jis nuostabus... unikalus. Seniau, kai ji šoko Rimskio Korsakovo Kolumbiną, ji niekada nebuvo radusi tobulo Arlekino. Mordovas, Kasninas — nė vienas iš jų nebuvo visiškai tobulas. Ji turėjo savo mažutę fantaziją. Kartą man ją pasakė. Ji visada šoko su išsvajotu Arlekinu — vyru, kurio iš tiesų ten nebuvo. Tai buvo pats Arlekinas, sakydavo ji, kuris ateidavo šokti su ja. Tai buvo jos fantazija, kuri padarė Kolumbiną tokia nuostabia.

Misteris Satervaitas linktelėjo. Jo galvoje buvo tik viena mintis.

— Paskubėkime, — tarė jis. — Turime ateiti laiku. O! Turime ateiti laiku.

Jie pasuko už paskutinio vingio, pribėgo prie gilios duobės ir prie kažko, kas gulėjo joje, ko anksčiau ten nebuvo, — moters, gulinčios nuostabia poza, plačiai išskėstomis rankomis ir atlošusios galvą, lavono. Negyvas veidas ir kūnas, kurie mėnulio šviesoje buvo gražūs ir triumfuojantys.

Misteris Satervaitas miglotai prisiminė žodžius... misterio Kvino žodžius: “nuostabūs dalykai šiukšlyne...“ Dabar jis juos suprato.

Oranovas murmėjo nutrūkstančias frazes. Ašaros sruvo jam per veidą.

— Aš ją mylėjau. Visada aš ją mylėjau, — jis panaudojo beveik tuos pačius žodžius, kurie atėjo misteriui Satervaitui į galvą anksčiau tądien. — Mes buvome iš to paties pasaulio, ji ir aš. Mūsų mintys ir svajos buvo tos pačios. Būčiau visada ją mylėjęs...

— Kaip jūs sužinojote?