Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Jis skubiai pasakė misteriui Tomlinsonui:

— Tas vyras su akiniais yra misteris Vyžas — žinote, statytojas.

Atsistatydinęs teisėjas indas labai nepatikliai žiūrėjo į misterį Vyžą.

— Ką jis stato? — paklausė. — Namus?

— Dėl Dievo meilės, ne, — atsakė misteris Satervaitas, šokiruotas tokio šiurkštaus užsiminimo apie misterį Vyžą. — Spektaklius.

— Manau, — pasakė Naomė, — aš vėl išeisiu laukan. Čia per karšta.

Jos šiurkštus ir garsus balsas privertė misterį Satervaitą pašokti. Atrodė, kad ji pusiau aklomis skinasi kelią prie durų, stumdama šalin misterį Tomlinsoną. Bet prie slenksčio ji akis į akį susidūrė su misteriu Kvinu, ir jis užstojo jai kelią.

— Grįžkite ir sėskitės, — liepė jis.

Jo balsas buvo įsakmus. Misterio Satervaito nuostabai, mergina valandėlę dvejojo, tada pakluso. Ji atsisėdo prie kito stalo galo taip toli nuo kitų, kaip tik galėjo.

Misteris Satervaitas nerangiai pasilenkė į priekį ir atkreipė į save režisieriaus dėmesį.

— Galite manęs neprisiminti, — pradėjo, — mano pavardė Satervaitas.

— Žinoma! — ilga kaulėta ranka iššovė į priekį ir suspaudė kitą iki skausmo. — Mano brangus žmogau. Neįsivaizdavau, kad čia tave sutiksiu. Tikriausiai žinai mis Nan?

Misteris Satervaitas pašoko. Nenuostabu, kad balsas buvo pažįstamas. Tūkstančius visoje Anglijoje jaudino tie nuostabūs jausmingi tonai. Rozina Nan! Jausmingiausia Anglijos aktorė. Misteris Satervaitas taip pat pakluso jos kerams. Niekas negalėjo atlikti vaidmens taip kaip ji — ji iškeldavo į aikštę menkiausius reikšmės atspalvius. Jis visada galvojo, jog ji protinga aktorė, kuri supranta vaidmenį ir į jį įsijaučia visa savo siela.

Jam turėjo būti atleista už tai, kad jos nepažino. Rozinos Nan skonis keitėsi. Dvidešimt penkerius savo gyvenimo metus ji buvo blondinė. Po turo Valstijose ji grįžo su juodomis kaip varno garbanomis, ir ji smarkiai gilinosi į tragedijas. “Prancūzių markizės“ efektas buvo jos paskutinysis kaprizas.

— Ir, beje, misteris Džadas — mis Nan vyras, — pasakė Vyžas, nerūpestingai pristatydamas plikagalvį žmogų.

Rozina Nan turėjo keletą vyrų, ir misteris Satervaitas tai žinojo. Misteris Džadas aiškiai buvo paskutinysis.

Misteris Džadas ėmė paketėlius iš pintinės.

— Pate 29 , brangioji? Paskutinis nebuvo toks riebus, kaip tu mėgsti.

Rozina Nan grąžino jam bandelę ir paprastai sumurmėjo:

— Henris pagalvoja apie žaviausius patiekalus. Visada palieku jam aprūpinimą maisto produktais.

— Maitinu žvėrelį, — nusijuokė misteris Džadas. Jis patapšnojo žmonai per petį.

— Elgiasi su ja kaip su šunimi, — misteris Vyžas sušnibždėjo melancholišku balsu misteriui Satervaitui į ausį. — Pjausto jai maistą. Moterys keistos būtybės.

Misteris Satervaitas su misteriu Kvinu išpakavo priešpiečius. Ant stalo išdėliojo kietai virtus kiaušinius, šaltą kumpį ir šveicarišką sūrį. Hercogienė ir mis Nan įsigilino į tylų pašnekesį. Iš ten atsklisdavo gilaus aktorės kontralto fragmentai.

— Duoną reikia nedaug pakepinti, suprantate? Tada labai plonai užtepi marmeladu. Suvynioji ir minutei — ne daugiau, įdedi į orkaitę. Tiesiog nuostabu.

— Ta moteris gyvena dėl maisto, — sušnibždėjo misteris Vyžas. — Tiesiog dėl jo gyvena. Negali galvoti apie nieką kita. Pamenu “Raitelius prie jūros“ — žinote: “ir man bus ramu ir gera“. Negalėjau išgauti norimo efekto.

Pagaliau liepiau jai pagalvoti apie mėtų kremą — ji labai mėgsta mėtinį kremą. Tai iškart suveikė — toks žvilgsnis į tolį, kuris pasiekia jūsų sielą.

Misteris Satervaitas tylėjo. Jis prisiminė.

Misteris Tomlinsonas, ruošdamasis įsijungti į pokalbį, atsikrenkštė.

— Girdėjau, statote pjeses, a? Aš pats mėgstu geras pjeses. “Džimas Penmenas“ — ot, tai buvo vaidinimas.

— Dieve mano, — pasakė misteris Vyžas ir pasipurtė visu kūnu.

— Plonytis česnako griežinėlis, — kalbėjo mis Nan hercogienei. — Pasakykite savo virėjams. Tai nuostabu.

Ji laiminga atsiduso ir pasisuko į savo vyrą.

— Henri, — pasakė graudžiai, — nematau ikrų.

— Tu beveik ant jų sėdi, — linksmai atsakė misteris Džadas. — Pasidėjai už savęs, ant kėdės.

Rozina Nan skubiai siekė jų ir džiugiai visiems nusišypsojo.

— Henris toks nuostabus. Aš baisiai išsiblaškiusi. Niekada nežinau, kur ką nudėjau.

— Kaip tądien, kai supakavai savo perlus į plastmasinį maišelį higienos reikmenims, — žaismingai prisiminė Henris. — O tada palikai jį viešbutyje. Sakau jums, tą dieną reikėjo daug kur telegrafuoti ir skambinti.

— Jie buvo apdrausti, — svajingai tarė mis Nan. — Ne kaip mano opalas.

Jos veide atsispindėjo širdį draskantis sielvartas.

Keletą kartų misterio Kvino draugijoje misteris Satervaitas jausdavo, kad jis atlieka pjesėje vaidmenį. Dabar ta iliuzija buvo ypač stipri. Tai buvo svajonė. Visi turi vaidmenis. Žodžiai “mano opalas“ yra replika jam. Jis pasilenkė į priekį.

— Jūsų opalas, mis Nan?

— Ar turi sviesto, Henri? Ačiū. Taip, mano opalas. Žinote, jį pavogė. Ir aš jo neatgavau.

— Papasakokite mums, — paprašė misteris Satervaitas.

— Na... aš gimiau spalį, tad mano laimingas akmuo yra opalas, dėl to aš ir norėjau tikro gražumyno. Ilgą laiką jo laukiau. Buvo kalbama, kad tai vienas iš pačių gražiausių. Nelabai didelis — daugmaž dviejų šilingų monetos dydžio... bet, oi! Kokia spalva, kokia ugnis...

Ji atsiduso. Misteris Satervaitas pastebėjo, kad hercogienė nejaukiai muistosi, bet dabar niekas nebegalėjo sustabdyti mis Nan. Ji tęsė, o dėl ypatingų jos balso moduliacijų pasakojimas skambėjo kaip kažkokia graudi senovės Saga.

— Jį pavogė jaunuolis, vardu Aleksas Džerardas. Jis rašo pjeses.

— Labai geras pjeses, — profesionaliai apibūdino misteris Vyžas. — Na, vieną iš jo pjesių aš laikiau šešis mėnesius.

— Ar ją pastatėte? — pasiteiravo misteris Tomlinsonas.

— O ne, — misterį Vyžą šokiravo tokia mintis. — Bet žinote, kartą aš iš tiesų norėjau tai padaryti.

— Joje man buvo nuostabus vaidmuo, — pasakė mis Nan. — Vadinosi “ Raselės vaikai“, nors toje pjesėje nebuvo moters vardu Rašelė. Jis atėjo pasikalbėti su manimi apie tai — apie teatrą. Man jis patiko. Gražiai atrodė ir buvo labai kuklus — vargšas berniukas. Pamenu, — ji dailiai žvelgė į tolį, — jis nupirko man mėtinio kremo. Opalas gulėjo ant mano tualetinio staliuko. Jis buvo buvęs Australijoje ir kiek nusimanė apie opalus. Paėmė jį ir pažiūrėjo prieš šviesą. Manau, tada įsikišo jį sau į kišenę. Pasigedau jo, kai tik jis išėjo. Buvo tada suirutė, pamenate?

Ji atsisuko į misterį Vyžą.

— O, aš pamenu, — suniurnėjo misteris Vyžas.

— Jo kambariuose jie rado tuščią dėžutę, — tęsė aktorė. — Jam išties sunkiai ėjosi, bet jau kitą dieną jis galėjo įrašyti didžiules sumas į savo banką. Jis apsimetė, kad atidaro sąskaitą, nes draugas jam davė kiek pinigų arkliui, bet jis negalėjo nurodyti draugo. Jis pasakė, kad dėžutę tikriausiai įsidėjo į kišenę per klaidą. Manau, tai labai nevykęs pasiaiškinimas, ar ne? Jis galėjo sugalvoti ir ką nors geresnio... Turėjau eiti duoti parodymus. Mano nuotraukos buvo visuose laikraščiuose. Mano spaudos agentas sakė, kad tai labai gera reklama, bet aš labiau norėčiau atgauti savo opalą.

Ji liūdnai papurtė galvą.

— Ar nori kiek konservuotų ananasų? — paklausė misteris Džadas.