Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Be to, ji buvo gana nuskurusi pagyvenusi ledi, už prieinamą kainą išsiuvinėjusi savo drabužius juodais karoliukais. Ji turėjo daugybę deimantų senoviškuose aptaisuose ir dėvėjo juos taip, kaip prieš ją juos dėvėjo jos motina: netvarkingai susmeigdavo juos kur papuolė. Kartą kažkas pajuokavo, jog hercogienė stovi kambario viduryje, kol kambarinė ant jos bet kaip kabina seges. Ji dosniai aukodavo labdaros įstaigoms ir gerai prižiūrėjo savo nuomininkus bei išlaikytinius, bet ypatingai šykščiai leisdavo nedideles sumas. Ji vagiliaudavo iš draugų ir apsipirkinėdavo nupigintų prekių parduotuvėse.

Hercogienė Korsikoje smarkiai kaprizijosi. Kanai jai buvo nuobodūs, ir ji smarkiai susiginčijo su viešbučio savininku dėl jos kambarių kainos.

— Ir jūs eisite su manimi, misteri Satervaitai, — pasakė tvirtai. — Mūsų amžiuje nereikia baimintis skandalų.

Misteris Satervaitas pajuto šiokį tokį pasitenkinimą. Prieš tai niekas jo neminėdavo ryšium su skandalais. Jis buvo per daug nereikšmingas. Skandalas... ir hercogienė... puiku!

— Žinote, gražu, — tarė hercogienė. — Paprasčiausi plėšikai. O aš girdėjau, kad čia nepapaprastai pigu.

Manuelis šį rytą elgėsi tiesiog akiplėšiškai. Tuos viešbučių savininkus reikia pastatyti į vietą. Taip elgdamiesi jie neturi tikėtis, jog pas juos apsistos geriausi žmonės. Aš jam tai aiškiai pasakiau.

— Rodos, — pasakė misteris Satervaitas, — galima gana patogiai išskristi. Iš Antibų.

— Tai tikriausiai kainuos apskritą sumelę, — šiurkščiai pasakė hercogienė. — Sužinosite, gerai?

— Žinoma, hercogiene.

Misteris Satervaitas vis dar jautė dėkingumą, nepaisant to, kad jam teko atlikti aiškią garbingą pasiuntinuko rolę.

Kai ji sužinojo lėktuvo bilieto kainą, tuoj pat atsisakė minties skristi.

— Tegul jie nemano, kad aš mokėsiu tokią juokingą sumą už paskraidymą tais bjauriais pavojingais įtaisais.

Tad jie plaukė laivu, ir dešimt valandų misteriui Satervaitui buvo labai nemalonios. Pirmiausia laivas išplaukė septintą, ir jis nusprendė, kad keleiviams bus patiekta vakarienė. Bet vakarienės nebuvo. Laivas buvo nedidukas, o jūra banguota. Misteris Satervaitas į Ajačį ankstyvą rytą išlipo greičiau miręs nei gyvas.

Hercogienė, priešingai, jautėsi atsigavusi. Jai nerūpėdavo diskomfortas — svarbu, kad galima sutaupyti pinigų. Ji entuziastingai dairėsi į prieplauką su palmėmis ir kylančia saule. Atrodė, kad visi gyventojai pasipylė stebėti laivo atvykimo, ir išsilaipinimą į krantinę lydėjo susijaudinę šūksniai ir paliepimai.

— On dirait, — kalbėjo netoli stovintis apkūnus prancūzas, — que jamais avant on n’afait cette manoeuvre lai 24

— Mano kambarinei visą naktį buvo bloga, — pareiškė hercogienė. — Ta mergiotė visiškai kvaila.

Išbalęs misteris Satervaitas šyptelėjo.

— Pavadinčiau tai gero maisto švaistymu, — energingai tęsė hercogienė.

— Ar ji ką nors valgė? — pavydžiai pasiteiravo misteris Satervaitas.

— Į laivą atsinešiau keletą sausainių ir šokolado plytelę, — paaiškino hercogienė. — Kai supratau, jog nebus vakarienės, didžiąją dalį atidaviau jai. Žemesnioji klasė visada nervinasi, kai nepavalgo.

Su triumfo šūksniu baigėsi išlipimas į prieplauką. Muzikinės komedijos plėšikų choras išbėgo į krantą ir iš keleivių grobė bagažą.

— Eime, Satervaitai, — pasakė hercogienė. — Noriu karštos vonios ir kavos.

To norėjo ir misteris Satervaitas. Tačiau jam ne visai pasisekė. Viešbutyje juos sutiko besilankstantis valdytojas, parodė jiems kambarius. Hercogienės kambaryje buvo vonia. O misteriui Satervaitui parodė vonią, kuri iš tikrųjų buvo kažkieno kito miegamajame. Tikėtis, kad tokiu ryto metu vanduo bus karštas, tikriausiai neprotinga. Vėliau jis išgėrė ypač juodos kavos, paduotos kavinuke be dangtelio. Jo langas miegamajame buvo plačiai atlapotas, ir į vidų liejosi gaivus ryto oras. Nuostabi mėlyna ir žalia diena.

Padavėjas mostelėjo ranka, norėdamas atkreipti dėmesį į vaizdą.

— Ajaccio, — iškilmingai ištarė. — Le plus beau port du monde! 25

Ir staiga pasišalino.

Žiūrėdamas laukan į gilią paplūdimio mėlynę su snieguotais kalnagūbriais, misteris Satervaitas beveik linko su juo sutikti. Išgėrė savo kavą, atsigulė į lovą ir netrukus užmigo.

Per dejeuner 26 hercogienė buvo puikios nuotaikos.

— Tai bus jums gerai, Satervaitai, — pasakė ji. — Baigsite taip manieringai senberniškai elgtis. — Ji pervedė lornetą aplink kambarį. — Dėl Dievo meilės, tai Naomė Karlton Smit.

Ji parodė į merginą, kuri viena sėdėjo prie staliuko šalia lango. Mergina turėjo apvalius pečius, sėdėdama ji kūprinosi. Jos suknelė buvo pasiūta iš kažkokio rudo apsiausto. Juodi trumpi plaukai — netvarkingai pakirpti.

— Menininkė? — pasiteiravo misteris Satervaitas.

Jis visada gerai apibūdindavo žmones.

— Visiškai teisingai, — atsakė hercogienė. — Bent taip save vadina. Žinau, kad ji aplakstė ketvirtį Žemės rutulio. Vargana kaip bažnyčios pelė, išdidi kaip Liuciferis ir keistuolė kaip visi Karlton Smitai. Jos motina — mano pirmos eilės pusseserė.

— Tada ji viena iš Noultonų?

Hercogienė linktelėjo.

— Buvo savo pačios pikčiausia priešė, — toliau neprašoma aiškino ji. — Ir gudri. Susidėjo su netinkamiausiu jaunuoliu. Vienu iš tų čelsiečių. Rašė ar tai dramas, ar tai poemas — kažką nesveika. Žinoma, niekas jų neėmė. Tada jis pavogė kažkieno brangakmenius, ir jį sučiupo. Pamiršau, kiek jam davė. Manau, penkerius metus. Bet tikriausiai pamenate? Tai nutiko pernai žiemą.

— Pernai žiemą buvau Egipte, — paaiškino misteris Satervaitas. — Sausio gale mane užpuolė pikčiausias gripas, ir gydytojai primygtinai siūlė po jo nuvykti į Egiptą. Pražiūrėjau tą įvykį.

Jo balse suskambėjo tikras apgailestavimas.

— Ta mergina, man atrodo, nuobodžiauja, — pasakė hercogienė, vėl pakeldama lornetą. — Negaliu to leisti.

Išeidama ji sustojo prie mis Karlton Smit staliuko ir patapšnojo jai per petį.

— Na, Naome, rodos, tu manęs neatsimeni?

Naomė gana nenoriai atsistojo.

— Taip, pamenu, hercogiene. Mačiau, kaip įėjote. Pamaniau, kad tikriausiai manęs neatpažinsite.

Ji tingiai košė žodžius, visiškai abejingai ir nemandagiai.

— Kai pabaigsi priešpiečiauti, ateik pasikalbėti su manimi į terasą, — liepė hercogienė.

— Gerai.

Naomė nusižiovavo.

— Šokiruojantis elgesys, — tarė hercogienė misteriui Satervaitui, apibendrindama savo pažangą. — Visi Karlton Smitai tokie.

Jie gėrė kavą lauke, saulės atokaitoje. Sėdėjo ten apie šešias minutes, paskui iš viešbučio išdūlino Naomė ir prisijungė prie jų. Ji leido sau tingiai sudribti kėdėje ir nemandagiai priešais save ištiesė kojas.

Keistas veidas su atsikišusiu smakru ir giliai įsodintomis pilkomis akimis. Gudrus, nelaimingas veidukas — veidukas, kuris tiesiog troško būti gražus.

— Na, Naome, — trumpai tarė hercogienė. — Ir ką gi tu veiki?

— Ai, nežinau. Tiesiog žudau laiką.

— Tapai?

— Truputį.

— Parodyk man savo darbus.

Naomė išsišiepė. Jos neišgąsdino despotė. Ji smaginosi. Nuėjo į viešbutį ir grįžo su portfeliu.

— Jums nepatiks, hercogiene, — įspėjo. — Sakykit, ką norit. Mano jausmų neįžeisk.

Misteris Satervaitas prisitraukė kėdę artėliau. Jis susidomėjo. Kiekvieną akimirką jis vis labiau domėjosi. Hercogienė atvirai bjaurėjosi.