Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Iš anglų kalbos vertė

Rasa Kirvaitytė

Turinys

Misterio Kvino atėjimas

Šešėlis ant stiklo

“Varpai ir juokdarys“

Ženklas danguje

Krupjė siela

Vyras iš jūros

Balsas tamsoje

Elenos veidas

Negyvas Arlekinas

Paukštė sulaužytu sparneliu

Pasaulio kraštas

Arlekino alėja

Išnašos

Misterio Kvino atėjimas

Buvo Naujųjų metų išvakarės. Vyresnieji vakarėlio Roistone nariai susibūrė didžiojoje salėje. Misteriui Satervaitui patiko tai, kad jaunimas nuėjo miegoti. Jis nemėgo jaunų žmonių. Jie esą neįdomūs ir žiaurūs. Jiems trūksta subtilumo, o misteris Satervaitas, metams bėgant, vis labiau žavėjosi šia savybe.

Misteriui Satervaitui — šešiasdešimt dveji. Tai gunktelėjęs, padžiūvęs vyriškis su lygiu, keistai panašiu į elfo veidu, nepaprastai intensyviai besidomintis kitų žmonių gyvenimais. Visą gyvenimą jis sėdėjo priekinėje parterio eilėje, stebėdamas įvairias žmogiškosios prigimties dramas. Pats visada atlikdavo žiūrovo rolę. Tik dabar, kai senyvas amžius jį tvirtai laikė savo naguose, jis vis kritiškiau vertino jam pasiūlytą dramą. Dabar jis norėdavo ko nors neįprasto.

Nėra jokių abejonių, — tokiems dalykams jis turėjo uoslę. Jis instinktyviai žinodavo, kada prasidės drama. Vyriškis sekdavo pėdomis kaip medžioklinis šuo. Nuo pat atvykimo į Roistoną šią popietę keistas vidinis jausmas kėlėjo susidomėjimą ir liepė būti pasiruošusiam. Darėsi ar turėjo atsitikti kažkas įdomaus.

Vakarėlio dalyvių buvo nedaug. Tomas Ivšemas, jų linksmas geraširdis šeimininkas, jo rimtuolė politikuojanti žmona, kurios mergautinė pavardė buvo ledi Laura Kyn. Seras Ričardas Konvėjus, kariškis, keliautojas ir sportininkas, šeši ar septyni jaunuoliai, kurių vardų misteris Satervaitas nenugirdo, ir Portalai.

Misterį Satervaitą domino Portalai.

Anksčiau jis nebuvo sutikęs Alekso Portalo, bet viską apie jį žinojo. Pažinojo jo tėvą ir senelį. Aleksas atitiko tipą. Turėjo apie keturiasdešimt metų, šviesiaplaukis, žydraakis kaip ir visi Portalai, domėjosi sportu, gerai lošė, neturėjo vaizduotės. Nieko neįprasto, įprasta gera anglų šeima.

Tačiau jo žmona buvo kitokia. Misteris Satervaitas žinojo, kad ji australe. Portalas buvo Australijoje prieš dvejus metus, ten susitiko ją, vedė ir parsivežė į namus. Prieš ištekėdama ji nebuvo lankiusis Anglijoje. Tačiau ji nepriminė misteriui Satervaitui jokių kitų jo pažįstamų australų.

Jis slapčia ima ją stebėti. Labai įdomi moteris. Tokia rami, tačiau tokia... gyva. Gyva! Štai! Ne graži — ne, jos gražia nepavadinsi, bet ji turi kažkokios pražūtingos magijos, kurios negalima nepastebėti, — joks vyras negali nepastebėti. Čia prakalbo vyriškoji misterio Satervaito pusė, tačiau moteriškoji pusė (misteris Satervaitas turėjo daug moteriškumo) lygiai taip pat domėjosi kitkuo. Kodėl misis Fortai dažo plaukus?

Joks kitas vyras tikriausiai nesuprastų, kad jos plaukai dažyti, bet misteris Satervaitas žinojo. Jis tokius reikalus išmanė. Ir tai kėlė jo sumišimą. Daug tamsiaplaukių moterų nusidažo plaukus geltonai. Jis niekada nebuvo susidūręs su blondine, kuri nusidažytų plaukus juodai.

Viskas joje jį intrigavo. Sekdamas intuicija, jis buvo tikras, kad ji arba labai laiminga, arba labai nelaiminga. Tačiau jį erzino tai, kad nežinojo, kuris iš šių teiginių teisingas. O dar ji keistai veikė savo vyrą.

“Jis ją dievina, — pagalvojo misteris Satervaitas, — tačiau kartais jis... Taip! Jis jos bijo! Labai įdomu. Nepaprastai įdomu.“

Portalas per daug gėrė. Tikrai. Ir jis keistai žiūrėdavo į žmoną, kai ši to nematydavo.

“Nervai, — pagalvojo misteris Satervaitas. — Vaikinas susinervinęs. Ji tai žino, bet nieko nedaro.“

Jį iš apmąstymų pažadino didelis laikrodis kampe, mieguistai mušąs valandas.

— Dvylika, — pasakė Ivšemas. — Naujieji metai. Visiems laimingų Naujųjų metų. Tiesą pasakius, šis laikrodis penkiomis minutėmis skuba. Nesuprantu, kodėl vaikai nepalaukė Naujųjų metų sutikimo?

— Nemanau, kad jie išties nuėjo miegoti, — lėtai pasakė jo žmona. — Tikriausiai jie slepia plaukų šepečius ar dar ką nors mūsų lovose. Tokie pokštai juos smagina. Nesuprantu, kodėl. Kai aš buvau jauna, man tokių išdaigų krėsti neleisdavo.

— Autre temps, autres moeurs 1 — nusišypsojo Konvėjus.

Tai buvo aukštas, kariškos išvaizdos vyriškis. Jie su Ivšemu buvo to paties tipo — dori sąžiningi malonūs vyrai be didelių pretenzijų į protą.

— Kai buvau jauna, mes eidavome ratelio ir dainuodavome “Seniai praėję metai“, — tęsė ledi Laura. — Visada maniau, kad šie žodžiai taip jaudina: “Ar turi senos pažintys būt pamirštos?“

Ivšemas neramiai sujudėjo.

— O! Liaukis, Laura, — sumurmėjo. — Ne čia.

Jis perėjo per plačią salę ir uždegė dar vieną lempą.

— Kokia aš kvaila, — sotto voce 2 ištarė Laura. — Žinoma, tai jam primena vargšą misterį Keipelį. Brangioji, ar ugnis jums per karšta?

Eleonora Portal krustelėjo.

— Ačiū jums. Aš kiek atitrauksiu savo kėdę.

“Koks malonus jos balsas — žemas, tylus, aidintis, liekantis atmintyje“, — pagalvojo misteris Satervaitas. Dabar jos veidas buvo šešėlyje. Kaip gaila.

Iš savo vietos šešėlyje ji prabilo vėl.

— Misterį... Keipelį?

— Taip. Vyrą, kuriam priklausė šis namas. Jis nusišovė... O! Gerai, Tomai, brangusis, nebekalbėsiu apie tai, nebent to norėtum. Aišku, Tomą tai labai šokiravo, nes jis buvo čia, kai tai atsitiko. Buvote ir jūs, sere Ričardai, tiesa?

— Taip, ledi Laura.

Senasis laikrodis kampe sugriaudė, sugirgždėjo, astmiškai sušnarpštė ir išmušė dvylika.

— Laimingų Naujųjų metų, Tomai, — atsainiai suniurnėjo Ivšemas.

Ledi Laura susimąsčiusi susivyniojo savo mezginį.

— Ką gi, sutikome Naujuosius, — paskelbė. — Ką jūs galvojate, brangioji? — pridūrė, pažiūrėjusi į misis Portal.

Eleonora Portal skubiai atsistojo.

— Apie lovą visomis prasmėmis, — pasakė linksmai.

“Ji labai išblyškusi, — pagalvojo misteris Satervaitas, atsistodamas ir eidamas prie žvakidžių. — Paprastai ji ne tokia išblyškusi.“

Jis uždegė jos žvakę ir padavė, juokingai senamadiškai nusilenkdamas. Ji paėmė ją iš jo, padėkojo ir lėtai užlipo laiptais.

Staiga misterį Satervaitą apėmė labai keistas jausmas. Jis norėjo nuraminti ją. Keisčiausiai jautė, kad jai gresia kažkoks pavojus. Jausmas atslūgo, ir jis susigėdo. Irgi ėmė nervintis.

Kopdama laiptais, ji nežiūrėjo į savo vyrą, bet dabar pasuko galvą ir pažvelgė į jį giliu tiriančiu žvilgsniu, kuriame buvo įtartina jėga. Jis labai keistai paveikė misterį Satervaitą.

Jis suvokė, kad savo šeimininkei sako labanakt gana susijaudinęs.

— Tikiuosi, kad šie naujieji metai bus laimingi, — kalbėjo ledi Laura. — Bet politinė situacija man atrodo labai netvirta.

— Tikriausiai taip ir yra, — rimtai pasakė misteris Satervaitas. — Taip ir yra.

— Tik tikiuosi, — nė kiek nepasikeitusiu balsu tęsė ledi Laura, — kad pirmasis slenkstį peržengs tamsiaplaukis. Manau, žinote šį prietarą, misteri Satervaitai? Ne? Jūs mane stebinate. Tamsiaplaukis, pirmas peržengęs slenkstį Naujųjų metų dieną, atneša į namus laimę. Dievulėliau, tikiuosi, kad nerasiu kažko labai nemalonaus savo lovoje. Niekada nepasitikiu vaikais. Jie visada labai linksmai nusiteikę.

Pranašingai purtydama galvą, ledi Laura karalienės žingsniu užlipo laiptais.