Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Taip. Suprantu, — pasakė Porteris.

Misteris Satervaitas atidžiai pažvelgė į jį ir suvokė, kad šis negirdėjo nė vieno jo žodžio.

— Labai įdomu, — pridūrė Porteris. Jis sukirto lazda per kelias aukštas rusmenes ir susiraukė. — Jai nereikėjo atvykti. Jai visai nereikėjo atvykti.

Žmonės su misteriu Satervaitu dažnai kalbėdavo šitaip. Atrodė, kad jam niekas nerūpi. Jis buvo tiesiog išgarbintas klausytojas.

— Ne, — pakartojo Porteris. — Jai išvis nereikėjo atvykti.

Misteris Satervaitas instinktyviai suprato, kad jis kalbėjo ne apie misis Skot.

— Jūs taip manote? — pasiteiravo.

Porteris, tarsi kažką nujausdamas, palingavo galvą.

— Buvau toje kelionėje, — pasakė trūkinėjančiu balsu. — Vykome trise. Skotas, aš ir Airisė. Ji nuostabi moteris... Ir velniškai puiki šaulė. — Jis patylėjo. — Kodėl jie ją pakvietė? — staiga paklausė.

Misteris Satervaitas truktelėjo pečiais.

— Nežinojimas, — pasakė.

— Bus rūpesčių, — tarė antrasis. — Turime stovėti šalia... ir padaryti viską, ką galime.

— Bet misis Steiverton?..

— Kalbu apie Skot, — jis patylėjo. — Matote, čia reikia pagalvoti apie misis Skot.

Misteris Satervaitas visą laiką apie ją galvojo, bet nemanė, kad reikėtų apie tai pranešti, kadangi pašnekovas iki šios akimirkos aiškiai buvo ją pamiršęs.

— Kur Skotas susipažino su savo žmona? — paklausė jis.

— Praėjusią žiemą Kaire. Greitas reikaliukas. Po trijų savaičių jie susižadėjo, po šešių susituokė.

— Ji man atrodo labai žavi.

— Tokia ir yra, be jokios abejonės. O jis ją dievina, tačiau tai nesvarbu.

Ir vėl majoras Porteris sušnibždėjo pats sau, vartodamas įvardį, kuris jam reiškė tik vieną asmenį:

— Rupūžėle, jai nereikėjo ateiti...

Jie užkopė į aukštą žolėtą kalvą, netoli nuo namo. Misteris Satervaitas vėl mostelėjo ranka, jausdamasis išdidus lyg šoumenas.

— Pažiūrėkite, — tarė.

Greitai temo. Langas vis dar aiškiai išsiskyrė tolumoje, ir ant vieno stiklo pasirodė vyro su plunksnuota raitelio skrybėle veidas.

— Labai įdomu, — pasakė Porteris. — Išties labai įdomu. Kas atsitiks, kai vieną dieną tas lango stiklas suduš?

Misteris Satervaitas nusišypsojo.

— Tai įdomiausia istorijos dalis. Kiek žinau, tas lango stiklas buvo pakeistas mažiausiai vienuolika kartų, o gal ir daugiau. Paskutinį kartą jį keitė prieš dvylika metų, kai namo savininkas nutarė sunaikinti mitą. Bet visada atsitinka tas pats. Dėmė atsinaujina — ne tuoj pat, spalvos pasklinda palaipsniui. Paprastai per porą mėnesių.

Pirmą kartą Porteris atrodė išties susidomėjęs. Jis staiga krūptelėjo.

— Tokie dalykai velniškai keisti. Jų nepaaiškinsi. Kodėl gi tas kambarys užkaltas iš vidaus?

— Na, tas kambarys kažkoks... nelaimingas. Ivšemai buvo jame prieš skyrybas. Paskui ten svečiavosi Stenlis su žmona ir gyveno tame kambaryje, kol jis pabėgo su savo choro mergina.

Porteris kilstelėjo antakius.

— Suprantu. Pavojus ne gyvenimui, bet moralei.

“O dabar, — pagalvojo misteris Satervaitas, — jis priklauso Skotams... Įdomu...“

Jie tylėdami pasuko namo link. Beveik be garso žengdami per minkštą velėną, jie skendėjo savo mintyse ir nesąmoningai tapo žmonėmis, slapta nusiklausiusiais kitų pokalbį.

Jie suko pro bugienių tvorą, kai išgirdo smarkų ir aiškų Airisės Steiverton balsą, ataidintį iš Slaptojo sodo gilumos.

— Tu dar dėl to pasigailėsi... pasigailėsi!

Skoto atsakymas buvo ištartas tyliai ir neužtikrintai, tad žodžių jie negalėjo suprasti, o tada vėl pasigirdo moters balsas, tariantis žodžius, kuriuos jie prisimins vėliau.

— Pavydas nuveda pas Velnią... Jis yra Velnias! Jis gali privesti prie šlykščios žmogžudystės. Pasisaugok, Ričardai, dėl Dievo meilės, pasisaugok!

Po šių žodžių ji išėjo iš Slaptojo sodo priešais juos, ir nepamačiusi jų, pasuko už namo kampo. Ėjo tyliai, ne, beveik bėgo, lyg persekiojama baisaus košmaro.

Misteris Satervaitas vėl prisiminė ledi Sintijos žodžius. Pavojinga moteris. Pirmą kartą jį apėmė tragedijos nuojauta, nepermaldaujama, nepaneigiama.

Tačiau tą vakarą jis susigėdo dėl savo išgąsčio. Viskas atrodė normaliai ir maloniai. Misis Steiverton elgėsi nerūpestingai ir visai nebuvo įsitempusi. Moira Skot žavėjo visus nuoširdumu. Atrodė, kad toms moterims viskas puikiai klojasi. O pats Ričardas Skotas buvo įdūkęs.

Labiausiai susirūpinusi buvo stambioji misis Ankerton. Ji tylutėliai kreipėsi į misterį Satervaitą.

— Galite manyti, kad tai kvaila, bet man kažkodėl šiurpas eina per nugarą. Ir pasakysiu jums atvirai — nežinant Nedui, pakviečiau stiklių.

— Stiklių?

— Noriu, kad įdėtų naują stiklą į tą langą. Viskas gerai. Nedas juo didžiuojasi, sako, kad jis suteikia namui atspalvį. Man tai nepatinka. Sakau jums tiesiai. Turėsime puikų švarų šiuolaikišką stiklą, ir nebus jokių šlykščių su juo susijusių istorijų.

— Jūs pamiršote, o gal ir nežinote, kad dėmė grįžta, — įsiterpė misteris Satervaitas.

— Gali būti, — sutiko misis Ankerton. — Galiu tik pasakyti, kad jei taip atsitiks, tai bus antgamtiška!

Misteris Satervaitas pakėlė antakius, bet nieko nepasakė.

— O jei ir atsitiks? — iššaukiančiu tonu tęsė misis Ankerton. — Mums, Nedui ir man, dar negresia bankrotas, tad galime kiekvieną mėnesį įdėti naują lango stiklą, o jei reikės, tai ir kiekvieną savaitę.

Misteris Satervaitas nepriėmė iššūkio. Jis matė, kaip daug dalykų subyra dėl pinigų galios, ir netikėjo, kad netgi Kavalieriaus šmėkla galėtų sėkmingai kovoti. Tačiau jį sudomino akivaizdus misis Ankerton neramumas. Nors ją veikė įtampa atmosferoje, ji manė, kad tai tos vaiduoklių istorijūkštės, o ne asmeninių interesų susikirtimo padarinys.

Misteriui Satervaitui buvo lemta nugirsti dar vieną pašnekesio nuotrupą, kuri nušvietė situaciją. Kai jis lipo plačiais laiptais į miegamąjį, Džonas Porteris ir misis Steiverton sėdėjo didžiosios salės nišoje. Jos auksiniame balse jautėsi silpnas susierzinimas.

— Net nemaniau, kad čia bus Skotai. Sakau, jei būčiau tai žinojusi, ir kojos mano čia nebūtų, bet galiu tave užtikrinti, mano brangusis Džonai, kad dabar esu čia ir nesiruošiu sprukti...

Misteris Satervaitas užlipo laiptais ir nebegirdėjo pokalbio. Jis pagalvojo: “Įdomu... Kokią dalį čia sudaro tiesa? Ar ji žinojo? Įdomu, kas iš to gausis?“

Jis papurtė galvą.

Ryškioje ryto šviesoje jis pajuto, kad tikriausiai vakare jo vaizduotė veikė kiek melodramatiškai. Taip, buvo šiokia tokia įtampa, žinoma, neišvengiama tokiomis aplinkybėmis, bet nieko daugiau. Žmonės prisiderino vieni prie kitų. Jo įsivaizdavimas, kad artėja kažkokia didelė katastrofa, buvo tiesiog nervų padarinys, nervų, o gal ir kepenų. Na, taip, kepenų. Po dviejų savaičių jis laukiamas Karlsbade.

Vakare, kai jau temo, jis pasiūlė pavaikštinėti. Pasakė majorui Porteriui, kad jie galėtų nueiti į miško aikštelę ir pažiūrėti, ar misis Ankerton ištesėjo savo žodį, ar įdėjo naują stiklą. Sau jis pasakė: “Man reikia mankštos. Taip, mankštos“.

Du vyrai lėtai žingsniavo per mišką. Porteris kaip paprastai buvo nešnekus.

— Negaliu atsikratyti jausmo, — pasakė misteris Satervaitas, bandydamas užmegzti pokalbį, — kad mūsų vakarykščiai įsivaizdavimai buvo kiek kvailoki. Žinote, tas rūpesčių laukimas... Pagaliau tokiose situacijose žmonės privalo sutramdyti savo jausmus.