Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Prakeiktas melas, — pasakė Porteris.

Jo balsas buvo kimus ir iššaukiantis. Inspektorius nieko nepasakė, tik palingavo galvą.

— Ką sako ji pati? — pasiteiravo misteris Satervaitas.

— Sako, kad nuėjo į Slaptąjį sodą, pasigedusi ramybės. Prieš apeidama paskutinį vingį, išgirdo šūvius. Pasuko už kampo, pamatė revolverį, gulintį prie jos kojų, ir pakėlė jį. Niekas pro ją nepraėjo, ir ji nieko nematė sodelyje, išskyrus dvi aukas, — inspektorius iškalbingai patylėjo. — Štai ką ji sako. Nors aš ją įspėjau, bet ji norėjo tai pareikšti.

— Jei ji tai sako, — tarė majoras Porteris, o jo veidas vis dar buvo mirtinai išblyškęs, — tai yra tiesa. Aš pažįstu Airisę Steiverton.

— Na, sere, — pasakė inspektorius, — bus begalės laiko vėliau į tai įsigilinti. O dabar aš turiu atlikti savo pareigą.

Porteris skubiai atsisuko į misterį Satervaitą.

— Jūs! Ar jūs negalite padėti? Ar negalite ką nors padaryti?

Misteris Satervaitas pasijuto pagirtas. Jo prašė, jo, nežymiausio iš žmonių, ir toks žmogus, kaip Džonas Porteris.

Jis jau norėjo išspausti atsiprašymą, kai įėjo vyresnysis liokajus Tompsonas su kortele ant padėkliuko, kurį jis krenkštelėjęs įteikė šeimininkui. Misteris Ankertonas vis dar susitraukęs sėdėjo kėdėje, nedalyvaudamas apklausoje.

— Pasakiau džentelmenui, kad jūs tikriausiai negalėsite su juo susitikti, sere, — pasakė Tompsonas. — Bet jis aiškino, kad susitaręs susitikti ir kad tai nepaprastai skubu.

Ankertonas paėmė kortelę.

— Misteris Harlis Kvinas, — perskaitė. — Pamenu, jis norėjo mane matyti dėl paveikslo. Buvau susitaręs su juo susitikti, bet tokiomis aplinkybėmis...

Misteris Satervaitas iššoko į priekį.

— Jūs pasakėte — misteris Harlis Kvinas? — sušuko. — Kaip nepaprasta, tai stulbina. Majore Porteri, jūs prašėte mano pagalbos. Manau, kad galiu jums padėti. Šis misteris Kvinas yra mano draugas... Na, pažįstamas. Jis nepaprastas žmogus.

— Vienas iš tų mėgėjų nusikaltimų aiškintojų, — paniekinamai prabilo inspektorius.

— Ne, — nesutiko misteris Satervaitas. — Jis visai ne toks. Bet jis turi galią — slėpiningiausią galią parodyti tai, ką jūs matėte, paaiškinti tai, ką girdėjote. Šiaip ar taip, leiskime jam išgirsti bylos esmę ir paklausykime, ką jis pasakys.

Misteris Ankertonas pažvelgė į inspektorių, kuris tik sušnarpštė ir įsistebeilijo į lubas. Tada šis linktelėjo Tompsonui, kuris išėjo iš kambario ir grįžo su aukštu lieknu nepažįstamuoju.

— Misteri Ankertonai, — nepažįstamasis paspaudė jam ranką. — Atleiskite, kad sutrukdžiau jus tokiu metu. Turime palikti mūsų paveikslų bizniuką kitam kartui. O!

Mano draugas misteris Satervaitas. Vis dar žavitės dramomis, kaip visada?

Jam sakant pastaruosius žodžius, jo veide šmėkštelėjo šypsena.

— Misteri Kvinai, — jautriai pasakė misteris Satervaitas, — čia vyksta drama, yra pats jos vidurys, ir aš norėčiau, ir mano draugas majoras Porteris norėtų, kad jūs išsakytumėte apie ją savo nuomonę.

Misteris Kvinas atsisėdo. Lempa raudonu gaubtu spalvota šviesa nušvietė jo languotą paltą, o veidas liko šešėlyje, ir atrodė, kad jis su kauke.

Misteris Satervaitas glaustai nupasakojo pagrindinius tragedijos įvykius. Tada nutilo ir nekvėpuodamas laukė orakulo žodžių.

Bet misteris Kvinas tik papurtė galvą.

— Liūdna istorija, — pasakė. — Labai liūdna ir šokiruojanti tragedija. Motyvų trūkumas daro ją nepaprastai intriguojančią.

Ankertonas nužvelgė jį.

— Jūs nesupratote, — pareiškė. — Girdėjome, kad misis Steiverton grasino Ričardui Skotui. Ji nuodingai pavydėjo jo žmonai. Pavydas...

— Sutinku, — pritarė misteris Kvinas. — Pavydas ar Demoniška nuosavybė. Vis viena. Tačiau jūs manęs nesupratote. Kalbu ne apie misis Skot, bet apie kapitono Alensono nužudymą.

— Jūs teisus, — suriko Porteris, iššokdamas į priekį. — Čia yra trūkumas. Jei Airisė būtų norėjusi nušauti misis Skot, ji būtų nutaikiusi akimirką, kai ji buvo viena. Ne, mes klaidingame kelyje. Ir manau, kad žinau kitą sprendimą. Tik tie trys žmonės įėjo į Slaptąjį sodą. Tai neginčijama, ir aš nenoriu to nuginčyti. Bet aš kitaip rekonstruoju tragediją. Tarkime, kad Džimis Alensonas iš pradžių šauna į misis Skot, o tada nusišauna pats. Tai įmanoma, ar ne? Krisdamas jis nusviedžia pistoletą į šalį, misis Steiverton randa jį, gulintį ant žemės, ir paima. Kaip jums tai?

Inspektorius papurtė galvą.

— Teorija neįtikinama, majore Porteri. Jei kapitonas Alensonas iš arti būtų šovęs į save, jo drabužiai nusviltų.

— Jis galėjo laikyti pistoletą ištiestoje rankoje.

— Kam? Nėra jokios prasmės. Beje, ir motyvo.

— Jis galėjo staiga išprotėti, — sumurmėjo Porteris, bet nelabai įsitikinęs.

Jis vėl nutilo, o paskui staiga pats save užvesdamas pasakė:

— Na, misteri Kvinai?

Pastarasis palingavo galvą.

— Aš ne burtininkas. Net ne kriminologas. Bet pasakysiu jums vieną dalyką — aš tikiu įspūdžių verte. Krizės metu visada yra akimirka, kuri skiriasi nuo kitų, vienas vaizdelis, kuris lieka, kai tuo tarpu visi kiti išblėsta. Manau, kad misteris Satervaitas buvo labiausiai nesuinteresuotas stebėtojas. Gal sugrįžtumėte mintimis praeitin, misteri Satervaitai, ir pasakytumėte, kuris momentas sukėlė jums didžiausią įspūdį? Ar tas, kai išgirdote šūvius? Kai pirmą kartą pamatėte lavonus? Kai pirmą kartą pažiūrėjote į revolverį misis Steiverton rankoje? Išvalykite savo mintis nuo bet kokios iš anksto susidarytos nuomonės ir pasakykite mums.

Misteris Satervaitas pažvelgė į misterio Kvino veidą tarsi mokinukas, atsakinėjantis pamoką, kurios nelabai žino.

— Ne, — ištarė lėtai. — Nė vienas iš tų. Momentas, kurį visada prisiminsiu, yra šis: kai stovėjau vienas prie lavonų ir žvelgiau į misis Skot. Ji gulėjo ant šono. Jos plaukai buvo sutaršyti. Ant jos ausytės buvo kraujo dėmė.

Ir staiga, pasakęs tai, pajuto, kad pasakė baisų, reikšmingą dalyką.

— Kraujas ant ausies? Taip, prisimenu, — lėtai pasakė Ankertonas.

— Kai ji krito, jai turėjo išplyšti auskaras, — paaiškino misteris Satervaitas.

Bet jo žodžiai skambėjo kiek neįtikinamai.

— Ji gulėjo ant kairiojo šono, — įsiterpė Porteris. — Ant tos ausies ir buvo kraujas?

— Ne, — skubiai atsakė misteris Satervaitas. — Tai buvo jos dešinioji ausis.

Inspektorius atsikosėjo.

— Radau tai ant žolės, — teikėsi pasakyti. Jis laikė auksinę vielutę.

— Bet Dieve mano, žmogau, — sušuko Porteris. Šis dalykėlis negali suskilinėti į gabalėlius vien dėl kritimo. Jis buvo nušautas su kulka.

— Taip ir buvo, — suriko misteris Satervaitas. — Kulka. Taip turėjo būti.

— Buvo tik du šūviai, — pasakė inspektorius. — Šūvis negalėjo įdrėksti jos ausies ir praeiti pro nugarą. O jei vienas šūvis nunešė šalin auskarą, o antrasis užmušė ją, jis negalėjo tuo pat metu nužudyti kapitono Alensono... nebent jis būtų stovėjęs priešais ją — labai arti, žvelgdamas į ją. O! Ne, net tada, nebent jei...

— Nebent jei jis buvo ją apkabinęs, norėjote pasakyti, — pasakė misteris Kvinas su keista šypsenėle. — Na, kodėl gi ne?

Visi susižvalgė. Mintis buvo jiems labai keista — Alensonas ir misis Skot... Misteris Ankertonas išsakė tą jausmą balsu.

— Bet jie buvo beveik nepažįstami, — pasakė.

— Nežinau, — susimąstęs tarė misteris Satervaitas. — Jie galėjo geriau pažinti vienas kitą nei mes manome. Ledi Sintija sakė, kad jis gelbėjo ją nuo nuobodulio Egipte praėjusią vasarą, o jūs, — jis atsisuko į Porterį, — jūs man sakėte, kad Ričardas Skotas sutiko savo žmoną Kaire praėjusią žiemą. Jie galėjo neblogai ten susipažinti...