Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Na, žinoma, — pasakė ledi Sintija. — Dabar prisimenu. Bet ji nežvangindavo grandinėmis, ar ne? Tai kažkaip susiję su langu.

Džimis Alensonas skubiai pažvelgė į juos.

— Su langu?

Bet misteris Satervaitas nutylėjo. Jis žvelgė virš Džimio galvos į tris figūras, einančias nuo namų — į liekną merginą tarp dviejų vyrų. Vyriškiai buvo paviršutiniškai panašūs — abu aukšti, tamsiaplaukiai, įdegusiais veidais ir žvitriomis akimis, bet pažiūrėjus iš arčiau, panašumas dingo. Ričardas Skotas, medžiotojas ir tyrinėtojas, buvo neįprastai gyvybingas. Jis tarsi spinduliavo iš vidaus. Džonas Porteris, jo draugas, kuris medžiodavo drauge, buvo taisyklingai sudėtas, su beaistriu, beveik mediniu veidu ir labai mąsliomis pilkomis akimis. Jis buvo šaltakraujiškas, ir jam patiko visada griežti antruoju smuiku šalia savo draugo.

O tarp jų ėjo Moira Skot, kuri prieš tris mėnesius dar buvo Moira O’Konel. Liekna figūrėlė, didelės ilgesingos rudos akys, rausvi plaukai, kurie sukosi aplink jos veidelį tarsi šventosios aureolė.

— Ta mergytė neturi būti įskaudinta, — pats sau sumurmėjo misteris Satervaitas. — Pasibjaurėtina, kad kažkas įskaudins tokį vaikutį.

Ledi Sintija pasveikino naujai atėjusius, mosikuodama paskutinės mados skėčiu.

— Sėskitės ir nepertraukinėkite, — paliepė. — Misteris Satervaitas pasakoja mums apie vaiduoklius.

— Man patinka istorijos apie vaiduoklius, — pasakė Moira Skot. Ji šleptelėjo ant žolės.

— Grinvėjaus šmėkla? — paklausė Ričardas Skotas.

— Taip. Jūs žinote apie ją?

Skotas linktelėjo.

— Seniau kartais čia apsistodavau, — paaiškino. — Prieš tai, kai Eliotams teko parduoti namą. Stebintis kavalierius, ar ne?

— Stebintis kavalierius, — švelniai ištarė jo žmona. — Man tai patinka, įdomu. Prašau tęsti toliau.

Bet misteris Satervaitas tarsi nenorėjo to daryti. Jis užtikrino ją, kad ten iš tiesų nėra nieko įdomaus.

— Dabar jūs tai padarėte, Satervaitai, — pasišaipė Ričardas Skotas. — Tokios užuominos ar prieštaravimai tik įkaitina.

Paminėjus populiarią patarlę, misteris Satervaitas buvo priverstas kalbėti.

— Tai išties labai neįdomu, — atsiprašė jis. — Manau, kad originalus pasakojimas kilo iš Eliotų šeimos protėvio Kavalieriaus. Jo žmona turėjo Apskritagalvį meilužį. Meilužis nužudė vyrą viršutiniame kambaryje, ir nusikaltėlių porelė spruko, bet sprukdami jie pažvelgė į namą ir pamatė mirusio vyro veidą lange, stebintį juos. Tokia yra legenda, bet šmėklų istorija susijusi tik su lango stiklo paneliu tame kambaryje, ant kurio buvo nelygių kontūrų dėmė, beveik nepastebima, kai į ją žiūrima iš arti, tačiau iš tolo ji sukuria vyro veido, žiūrinčio laukan, įspūdį.

— Kuriame lange ji yra? — paklausė misis Skot, žvelgdama į namą.

— Iš čia jos nesimato, — pasakė misteris Satervaitas. — Tas langas yra kitoje pusėje, bet maždaug prieš keturiasdešimt metų jis buvo užkaltas iš vidaus.

— Kam jie taip padarė? Manau, sakėte, kad vaiduoklis nevaikštinėja.

— Ne, jis to nedaro, — patikino ją misteris Satervaitas. — Manau... Na, manau, kad pažiūrėjus ten tiesiog apimdavo prietaringi jausmai, ir tiek.

Tada jam gana sumaniai pavyko nukreipti pokalbį kita linkme. Džimis Alensonas buvo pasiruošęs papostringauti apie egiptiečių smėlio pranašus.

— Dauguma jų yra apgavikai. Pasiruošę papasakoti tau keletą miglotų dalykų apie praeitį, bet nesiima pasakoti apie ateitį.

— Maniau, kad paprastai būdavo atvirkščiai, — pastebėjo Džonas Porteris.

— Šioje šalyje draudžiama spėlioti apie ateitį, ar ne? — pasiteiravo Ričardas Skotas. — Moira įtikinėjo čigonę, kad pasakytų apie jos ateitį, bet moteriškė grąžino jos šilingą ir pasakė, kad nėra ką pasakyti, ar nėra žodžių nusakyti jos ateičiai.

— Tikriausiai ji pamatė kažką labai baisaus, ko nenorėjo man pasakyti, — atsiliepė Moira.

— Nekalbėkite apie kančias, misis Skot, — nerūpestingai patarė Alensonas. — Aš atsisakau tikėti, kad jums gresia nelaimės.

“Kas žino, — pamanė misteris Satervaitas. — Kas žino...“

Jis staigiai pažvelgė aukštyn. Nuo namo jų link ėjo dvi moterys, žemaūgė tvirta juodaplaukė, apsivilkusi neįprastais blyškiai žaliais rūbais, ir aukšta liekna moterėlė kreminiais drabužiais. Pirmoji buvo namo šeimininkė, misis Ankerton, o antroji — moteris, apie kurią jis daug girdėjo, bet niekada nebuvo sutikęs.

— Čia misis Steiverton, — su pasitenkinimu paskelbė misis Ankerton. — Manau, jūs visi pažįstami.

— Šie žmonės apdovanoti talentu kalbėti pačius baisiausius dalykus, — sumurmėjo ledi Sintija, bet misteris Satervaitas jos nesiklausė. Jis stebėjo misis Steiverton.

Labai paprasta ir natūrali. Jos nerūpestingas “Sveiki! Ričardai, nesimatėme ištisą amžių. Atleiskite, kad negalėjau atvykti į vestuves. Ar tai tavo žmona? Tikriausiai jums nusibodo susitikinėti su visais savo vyro vėjo neštais ir pamestais senais draugais.“ Moiros atsakymas — savo vietoje, greičiau drovus. Vyresnės moters greitas vertinantis žvilgsnis į kitą seną draugą.

— Sveikas, Džonai! — tas pats lengvas balso skambesys, tačiau su subtiliu skirtumu — kažkokia šiluma, kurios anksčiau nebuvo.

O tada ta nelaukta šypsena. Ji ją pakeitė. Ledi Sintija buvo visai teisi. Pavojinga moteris! Labai šviesios, gilios žydros akys — ne visai tradiciška sirenos išvaizda, o veidas nukankintas poilsio. Moteris lėtu balsu ir netikėtai akinančia šypsena.

Airisė Steiverton atsisėdo. Ji natūraliai ir neišvengiamai tapo grupės centru. Jautei, kad visada taip ir būdavo.

Majoras Porteris, pasiūlęs pasivaikščioti, pažadino misterį Satervaitą iš jo minčių. Misteris Satervaitas, kuris paprastai nelabai mėgo vaikštinėti, nesipriešino. Du vyrai lėtai nužingsniavo per pievelę.

— Papasakojote labai įdomią istoriją, — pasakė majoras.

— Parodysiu jums tą langą, — pasiūlė misteris Satervaitas.

Jis nuvedė majorą prie vakarinės namo pusės. Čia buvo nedidelis sutvarkytas darželis, vadinamas Slaptuoju sodu, ir šiame pavadinime slypėjo tam tikra prasmė, nes jį supo aukšta bugienių gyvatvorė, ir net įėjimas į jį vyniojosi zigzagais tarp tų pačių aukštų dygliuotų bugienių.

Tačiau viduje jį žaviai puošė senoviškai sutvarkytos gėlių lysvės, plokštėmis grįsti takučiai ir žemas akmeninis suolas, išdailintas puikiais raižiniais. Kai jie pasiekė darželio centrą, misteris Satervaitas pasisuko ir mostelėjo ranka į namą. Siauroje vakarų sienoje buvo tik vienas langas, langas pirmame aukšte, beveik visas apaugęs gebenėmis, purvinais stiklais, kuris buvo užkaltas iš vidaus.

— Štai tas, — pasakė misteris Satervaitas.

Porteris pasuko galvą ir pažvelgė viršun.

— Hm, aš ant to stiklo matau tik kažkokį spalvų nesutapimą, ir nieko daugiau.

— Mes per daug arti, — pasakė misteris Satervaitas. — Tolėliau, miške, yra aikštelė, iš kurios atsiveria tikrai geras vaizdas.

Jis išėjo iš Slaptojo sodo ir, pasukęs į kairę, nužingsniavo į mišką. Jį apėmė tam tikras šoumeno entuziazmas, ir jis nepastebėjo, kad vyras šalia jo neatidus ir išsiblaškęs.

— Žinoma, kai jie užkalė šį langą, turėjo pasidaryti kitą, — paaiškino. — Naujasis išeina į pietus, ir pro jį matosi ta pievutė, kurioje mes ką tik sėdėjome. Regis, tame kambaryje apsistojo Skotai. Štai kodėl nenorėjau kalbėti ta tema. Misis Skot galėjo pasijusti nervingai, jei būtų suvokusi, kad miegojo vaiduoklių kambaryje.