Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Jie žvelgė į jį suglumę.

— Ar šis aspektas jūsų nepaveikė? Žinote, jis mylėjo tą moterį. Mylėjo taip, kad dėl jos ryžosi žmogžudystei. Kai jį pasiekė atpildas, bent jis taip manė, jis paaukojo savo gyvenimą. Tačiau netyčia paliko ją kęsti vargą.

— Ją išteisino, — sumurmėjo Ivšemas.

— Kadangi nebuvo įrodymų. Tačiau manau, nors tai tik mano mintis, kad ji vis dar kenčia vargą.

Portalas susmuko į kėdę ir paslėpė veidą rankose.

Kvinas pasisuko į Satervaitą.

— Viso gero, misteri Satervaitai. Jūs domėjotės drama, ar ne?

Misteris Satervaitas nustebęs linktelėjo.

— Turėčiau jums parekomenduoti Arlekinadą. Mūsų dienomis ji nyksta, tačiau galiu jus užtikrinti, kad ji verta dėmesio. Jos simboliką nelengva sekti, tačiau nemirtingumas išlieka nemirtingumu. Linkiu jums visiems labos nakties.

Jie nulydėjo jį akimis, kol jis pranyko tamsoje. Kaip ir prieš tai, spalvotas stiklas sukūrė juokdario kostiumo efektą...

Misteris Satervaitas užlipo į viršų. Jis nuėjo uždaryti savo lango, nes lauke buvo šalta. Misteris Kvinas ėjo alėja tolyn, o nuo šalutinių durų prie jo bėgo moteris. Jie persimetė keliais žodžiais, tada ji pasuko namo link. Ji kaip tik ėjo pro langą, ir misterį Satervaitą sukrėtė jos veido gyvybingumas. Ji judėjo tarsi kažkokiame pasakiškame sapne.

— Eleonora!

Prie jos prisijungė Aleksas Portalas.

— Eleonora, atleisk man... atleisk man... Tu man sakei tiesą, bet tegul Dievas man atleidžia — aš nelabai ja tikėjau...

Misteris Satervaitas nepaprastai domėjosi kitų žmonių reikalais, tačiau jis buvo ir džentelmenas. Jam atrodė, kad reikėtų uždaryti langą. Jis taip ir padarė.

Bet uždarė langą labai lėtai.

Jis išgirdo jos puikų neapsakomą balsą.

— Žinau... Žinau. Tu buvai pragare. Kartą ten buvau ir aš. Mylėjau... bet kartu ir tikėjau bei įtarinėjau... atmesdavau šalin abejones ir vėl pamatydavau, kaip jos atsiranda ir dėbso į mane klastingais veidais. Žinau, Aleksai, aš žinau... Bet yra baisesnis pragaras nei tas... Pragaras, kuriame aš gyvenau su tavimi. Mačiau tavo abejones, tavo baimę... kuri nuodijo visą mūsų meilę. Tas vyras... Tas pro šalį praėjęs atsitiktinumas mane išgelbėjo. Supranti, nebegalėjau kovoti. Šiąnakt... šiąnakt ruošiausi nusižudyti... Aleksai... Aleksai...

Šešėlis ant stiklo

— Paklausykit, — pasakė ledi Sintija Dreidž. — Misteris ir misis Ankertonai šią savaitę Grinvėjaus name rengia vakarėlį, — skaitė ji iš žurnalo, kurį laikė rankoje. — Tarp svečių yra ledi Sintija Dreidž, misteris Ričardas Skotas ir misis Skot, majoras Porteris, misis Steiverton, kapitonas Alensonas ir misteris Satervaitas.

— Visai miela, — pridūrė ledi Sintija, nusviesdama šalin laikraštį, — sužinoti, kur mes esame. Bet jie taip viską supainiojo!

Jos kompanionas, tas pats misteris Satervaitas, kurio pavardė puikavosi svečių sąrašo pabaigoje, susidomėjęs pažiūrėjo į ją. Buvo sakoma, kad jeigu misterį Satervaitą randi neseniai įsikūrusių turčių namuose, tai reiškia, kad arba ten nepaprastai gerai gamina, arba ten vyksta žmogiškoji drama. Misteris Satervaitas nenormaliai intensyviai domėjosi savo draugų komedijomis ir tragedijomis.

Ledi Sintija, brandaus amžiaus moteris rūsčia veido išraiška ir nerūpestingu makijažu, mitriai jam įdūrė su naujoviškiausiu skėčiu, gulėjusiu jai ant kelių.

— Neapsimeskit, kad nesuprantate, ką turiu galvoje. Puikiai suprantate. Be to, manau, jog norite pamatyti, kaip kimbama į atlapus!

Misteris Satervaitas energingai užprotestavo. Jis nežinąs, apie ką ji kalbanti.

— Šneku apie Ričardą Skotą. Apsimetate, kad niekada apie jį negirdėjote?

— Ne, neapsimetu. Jis yra stambus žvėris, ar ne?

— O taip. Didžiuliai tigrai ir lokiai, kaip toje dainoje. Žinoma, jis dabar yra tikras liūtas. Ankertonai tikriausiai kraustosi iš proto, kad gali jį pasikviesti. Ir nuotaka! Žavus vaikutis... O! Labai žavus vaikutis... Bet ji tokia naivi, žinote, dvidešimtmetė. O jam mažiausiai keturiasdešimt penkeri.

— Misis Skot labai puikiai atrodo, — ramiai pasakė misteris Satervaitas.

— Taip, vargšelė.

— Kodėl vargšelė?

Ledi Sintija priekaištingai pažiūrėjo į jį ir tęsė tuo pačiu tonu:

— Su Porteriu tvarka — jis bukaprotis, nors... Jis vienas iš Afrikos medžiotojų, įdegęs ir tylenis. Visada šalia Ričardo Skoto griežė antruoju smuiku — ilgamečiai draugai ir panašiai. Kai aš pagalvoju, man atrodo, kad jie kartu vyko į tą kelionę...

— Kokią kelionę?

— Kelionę. Misis Steiverton kelionę. Dabar jūs pasakysite, kad niekada negirdėjote apie misis Steiverton.

— Girdėjau apie misis Steiverton, — nenoriai suburbėjo misteris Satervaitas.

Jis susižvalgė su ledi Sintija.

— Tai būdinga Ankertonams, — tęsė pastaroji. — Jie visiškai beviltiški, noriu pasakyti, sociališkai. Kas per mintis — pakviesti tuodu! Žinoma, jie girdėjo, kad misis Steiverton buvo sportininkė, keliautoja ir panašiai, ir apie jos knygą žinojo taip pat. Tokie kaip Ankertonai niekada nesuvokia, kad atlieka spąstų vaidmenį! Aš pati pernai tvarkiau jų reikalus, ir niekas negali įsivaizduoti, kokį pragarą man teko pereiti. Kažkas turi nuolat būti šalia jų. “Nedarykite to! Jūs negalite to daryti!“ Dėkui Dievui, — viskas baigėsi. Ne, mes nesusiginčijome. O, aš niekada nesiginčiju, bet kažkas kitas gali to imtis. Kaip visada sakau, aš galiu pakęsti vulgarumą, tačiau ne menkystas!

Po to paslaptingo pareiškimo ledi Sintija kurį laiką tylėjo, galvodama apie Ankertonų menkumą, parodytąja!.

— Jei aš vis dar būčiau tvarkiusi jų reikalus, — tęsė ji, — būčiau pasakius tiesiai šviesiai: “Jūs negalite pasikviesti misis Steiverton, kai kviečiate Ričardą Skotą. Jie kartą buvo...“

Ji iškalbingai nutilo.

— Bet ar jie buvo? — pasiteiravo misteris Satervaitas.

— Mielasis! Tai gerai žinoma. Ta kelionė į žemyną! Stebiuosi, kad ta moteris drįso priimti pakvietimą.

— Gal ji nežinojo, kad kiti irgi ten bus? — spėliojo misteris Satervaitas.

— Tikriausiai žinojo.

— Jūs manote...?

— Ji yra pavojinga moteris — tokia, kuri nesustos prieš jokias kliūtis. Šį savaitgalį nenorėčiau atsidurti Ričardo Skoto kailyje.

— Jūs manote, kad jo žmona nieko nežino?

— Esu tuo tikra. Bet manau, kad kokie nors geri draugai ją anksčiau ar vėliau apšvies. Pavyzdžiui, Džimis Alensonas. Toks šaunus vaikinukas. Praėjusią žiemą Egipte jis išgelbėjo man gyvybę — žinote, man buvo taip nuobodu. Sveikas, Džimi, ateik čia.

Kapitonas Alensonas pakluso ir atsisėdo ant velėnos, šalia jos. Jis buvo gražus trisdešimtmetis jaunuolis baltais dantimis ir užkrečiančia šypsena.

— Džiaugiuosi, kad kažkam manęs reikia, — paskelbė. — Skotai daro fokusus su balandžiais ir vėžliais, ir ten reikia dviejų, o ne trijų, Porteris įsijautęs skaito “Lauką“, o aš patekau į mirtiną pavojų, nes galėjo tekti linksminti šeimininkę.

Jis nusikvatojo. Ledi Sintija juokėsi drauge. Misteris Satervaitas, kuris buvo kiek senamadiškas, tiek, kad retai šaipydavosi iš šeimininkų prieš palikdamas jų namus, liko rimtas.

— Vargšas Džimis, — pasakė ledi Sintija.

— Vos išsigelbėjau nuo to, kad man būtų papasakota šeimos vaiduoklių istorija.

— Ankertonų šmėkla, — tarė ledi Sintija. — Kaip siaubinga.

— Ne Ankertonų šmėkla, o Grinvėjaus šmėkla, — pataisė misteris Satervaitas. — Jie nusipirko ją kartu su namu.