Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Dievaži, tu teisus. Pamenu, kad skaičiau laikraštyje straipsnį apie tai, jog nustatyta ekshumacijos tvarka. Tai buvo tą pačią dieną. Prisimenu jį tik viena savo atminties dalimi, o kita galvoja apie vargšą senąjį Dereką, gulintį viršuje negyvą.

— Tai paprastas, bet labai įdomus fenomenas, — pastebėjo misteris Kvinas. — Didelių stresų metu mintys susitelkia ties kažkokiais gana nesvarbiais dalykais, kurie vėliau nepaprastai tiksliai prisimenami, į atmintį įrašomi dėl tos akimirkos protinio streso. Tai gali būti kokia nereikšminga smulkmena, kaip sienų apmušalų raštas, bet to niekada nepamiršite.

— Gana nepaprasta, kad tai sakote, misteri Kvinai, — pasakė Konvėjus. — Kai kalbėjote, staiga vėl pasijutau Dereko Keipelio kambaryje su gulinčiu ant grindų negyvu Dereku, ir nepaprastai ryškiai pamačiau didelį medį už lango ir jo šešėlį ant sniego. Taip, mėnulio šviesa, sniegas ir medžio šešėlis — šią minutę vėl galiu tai matyti. Dėl Dievo, manau, kad galėčiau juos nupiešti, tačiau niekada nesuvokiau, kad tada žiūrėjau į juos.

— Jo kambarys buvo virš verandos, tiesa? — paklausė misteris Kvinas.

— Taip, o tas medis buvo didžiulis bukas, kaip tik šalia alėjos.

Misteris Kvinas patenkintas linktelėjo. Misteris Satervaitas jautė keistą susijaudinimą. Jis buvo įsitikinęs, kad kiekvienas misterio Kvino žodis, kiekvienas balso pakitimas buvo ne veltui. Jis bandė prie kažko prieiti. O prie ko, misteris Satervaitas nežinojo.

Kurį laiką buvo tylu, tada Ivšemas grįžo prie tos pačios temos.

— Aš dabar labai gerai prisimenu tą Epltonų bylą. Tai bent sensacija buvo. Ji išsisuko, ar ne? Graži moteris. Jos plaukai buvo ypač šviesūs.

Beveik nevalingai misterio Satervaito žvilgsnis susirado viršuje klūpančią figūrą. Jam pasirodė, kad ji kiek atšoko, tarsi nuo smūgio. Ranka tarsi slystelėjo prie staltiesės, tada sustingo.

Suskambo dūžtantis stiklas. Aleksas Portalas, bandydamas įsipilti viskio, paleido grafiną iš rankų.

— Aš... Po velnių, atsiprašau. Nesuprantu, kas man užėjo.

Ivšemas nutraukė jo atsiprašinėjimus.

— Viskas gerai. Viskas gerai, drauguži. Keista... Tas sudužimas man kai ką priminė. Ji tai padarė, ar ne? Misis Eplton? Ji sudaužė portveino grafiną?

— Taip. Senasis Epltonas kiekvieną vakarą išgerdavo po vieną taurę portveino. Kitą dieną po jo mirties vienas iš tarnų pamatė, kad ji paėmė grafiną ir sudaužė jį. Aišku, ėmė sklisti kalbos. Visi žinojo, kad ji bjauriai su juo elgėsi. Gandai augo ir augo, ir pagaliau po kelių mėnesių jo giminės pareikalavo ekshumuoti lavoną. Ir savaime aišku: senukas buvo nunuodytas. Arseniku, ar ne?

— Ne, manau, kad strichninu. Na, pagaliau tai nesvarbu. Taigi taip ir buvo. Atrodė, kad tik vienas žmogus galėjo tai padaryti. Misis Eplton stojo prieš teismą. Ją išteisino dėl įkalčių trūkumo, o ne dėl to, kad būtų neįveikiami nekaltumo įrodymai. Kitaip tariant, jai pasisekė. Taip, manau, nėra jokių abejonių, kad ji tai padarė. Kas jai atsitiko paskui?

— Rodos, išvyko į Kanadą. O gal į Australiją? Ten gyveno kažkoks jos dėdė, kuris jai pasiūlė pastogę. Jos sprendimas tokiomis aplinkybėmis buvo išties geras.

Misterį Satervaitą nustebino Alekso Portalo dešiniosios rankos, kuria jis laikė savo stiklą, vaizdas. Kaip stipriai jis jį spaudė!

“Tu sudaužysi savo stiklą po kelių akimirkų, jei nepasisaugosi, — pagalvojo misteris Satervaitas. — Dievulėliau, kaip įdomu“.

Ivšemas atsistojo ir įsipylė išgerti.

— Ką gi, mes vis dar nežinome, kodėl nusišovė vargšas Derekas Keipelis, — pasakė. — Apklausa sekasi nekaip, ar ne, misteri Kvinai?

Misteris Kvinas nusikvatojo...

Tai buvo keistas juokas, pašaipus, tačiau liūdnas. Jis privertė visus pašokti.

— Atsiprašau, — pasakė jis. — Jūs vis dar gyvenate praeitimi, misteri Ivšemai. Jus vis dar kausto jūsų išankstinė nuomonė. Bet aš — žmogus iš šalies, klajūnas, aš matau tik faktus!

— Faktus?

— Taip, faktus.

— Ką tai reiškia? — pasiteiravo Ivšemas.

— Matau aiškią faktų grandinę, kurią jūs man nupiešėte, tačiau jūs nesuvokiate jos reikšmės. Grįžkime dešimt metų į praeitį ir pažiūrėkime į tai, kas ten vyko, nevaržomi jokių minčių ir sentimentų.

Misteris Kvinas atsistojo. Jis atrodė labai aukštas. Ugnis už jo mėšlungiškai šokinėjo. Vyriškis kalbėjo žemu valdingu balsu.

— Jūs pietaujate. Derekas Keipelis paskelbia apie savo sužadėtuves. Tada manėte, kad jo sužadėtinė — Mardžorė Dilkė. Dabar nesate tokie tikri. Jis — vyriškis, kuris sėkmingai kovoja su Likimu, kuriam, jūsų pačių žodžiais tariant, pasisekė įveikti nenugalimus sunkumus. Tada suskamba varpelis. Jis išeina pasiimti jau seniai nenešamo pašto. Jis neatplėšė savo laiškų, bet jūs pastebėjote, kad jis atvertė laikraštį ir peržvelgė žinias. Tai buvo prieš dešimt metų, tad mes nežinome, kokios žinios buvo tą dieną. Koks nors žemės drebėjimas ar politinė krizė? Mes žinome tik tiek, kad tame laikraštyje buvo straipsnelis — straipsnelis, skelbiantis, kad Vidaus reikalų ministerija prieš tris dienas leido ekshumuoti misterio Epltono lavoną.

— Ką?

— Derekas Keipelis nueina į savo kambarį, — tęsė misteris Kvinas, — ir pamato kažką už lango. Seras Ričardas Konvėjus mums pasakė, kad užuolaidos nebuvo užtrauktos, ir pro langą matėsi alėja. Ką gi jis pamatė? Ar tai negalėjo jį priversti pasitraukti iš gyvenimo?

— Ką jūs turite galvoje? Ką jis pamatė?

— Manau, — pasakė misteris Kvinas, — kad jis pamatė policininką. Policininką, kuris ką tik atėjo dėl šuns... Bet Derekas Keipelis to nežinojo... Jis tiesiog pamatė policininką.

Stojo ilga tyla — tarsi būtų reikėję kiek laiko išvadoms pasidaryti.

— Dieve mano! — pagaliau sušnibždėjo Ivšemas. — Jūs nenorite to pasakyti? Epltonas? Bet tuo metu, kai Epltonas mirė, jo ten nebuvo. Senukas buvo su savo žmona...

— Bet jis galėjo ten nueiti prieš savaitę. Strichninas nelabai lengvai tirpsta, nebent jei įdėtum jį į hidrochloridą. Didžiausia jo dalis, įdėta į portveiną pateks į paskutinę stiklinę, po savaitės nuo jo išėjimo.

Portalas iššoko į priekį. Jo balsas buvo prikimęs, o akys pasruvusios krauju.

— Kodėl ji sudaužė grafiną? — suriko. — Kodėl ji sudaužė grafiną? Pasakykit man tai!

Pirmą kartą tą vakarą misteris Kvinas kreipėsi į misterį Satervaitą.

— Jūs turite didelę gyvenimo patirtį, misteri Satervaitai. Galbūt jūs galite mums tai pasakyti.

Misterio Satervaito balsas truputį drebėjo. Pagaliau atėjo jo eilė. Jis turėjo kalbėti vienoje iš svarbiausių pjesės vietų. Dabar jis tapo aktoriumi, o ne žiūrovu.

— Kaip suprantu, — kukliai sumurmėjo, — ji... jai rūpėjo Derekas Keipelis. Manau, kad ji buvo padori moteris ir jį atstūmė. Kai jos vyras... numirė, ji įtarė tiesą. Tad, norėdama išgelbėti vyrą, kurį mylėjo, ji pabandė panaikinti įkalčius, vedančius prie jo. Manau, vėliau jis ją įtikino, kad jos įtarimai nepagrįsti, ir ji sutiko už jo tekėti. Bet net tada ji svyravo. Manau, kad moterų instinktai gerai išlavinti.

Misteris Satervaitas atliko savo rolę.

Staiga orą užpildė ilgas virpantis atodūsis.

— Dieve mano! — pašoko Ivšemas. — Kas tai?

Misteris Satervaitas galėjo jam pasakyti, kad tai Eleonora Portal iš viršutinės galerijos, tačiau nenorėjo sugadinti gero efekto.

Misteris Kvinas šypsojosi.

— Dabar mano mašina jau bus parengta. Dėkui jums už svetingumą, misteri Ivšemai. Viliuosi, kad kažką padariau dėl savo draugo.