Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

O! Taip, Derekas Keipelis atlieka rolę pjesėje. Misteris Satervaitas buvo tuo įsitikinęs.

Ir staiga jo protą nušvietė nauja mintis. Misterio Kvino elgsena. Jis stato pjesę, jis skirsto roles. Jis yra paslapties centre, tampo virvutes, priversdamas lėles veikti. Jis žino viską, netgi tai, kad viršuje moteris glaudžiasi prie turėklų. Taip, jis žino.

Misteris Satervaitas sėdėjo atsirėmęs į kėdės atlošą, saugus savo žiūrovo rolėje, ir stebėjo dramą, besivystančią prieš jo akis. Misteris Kvinas ramiai ir natūraliai traukiojo virvutes, judindamas savo marionetes.

— Taip... moteris, — sumurmėjo susimąstęs. — Ar per pietus nebuvo paminėta kokia nors moteris?

— Na, žinoma! — sušuko Ivšemas. — Jis paskelbė apie savo sužadėtuves. Todėl tai, ką jis padarė, atrodė visiškai beprotiška. Buvo dėl to labai patenkintas. Pasakė, kad tai dar nebus paskelbta, tačiau davė mums užuominą, kad užkietėjęs viengungis pagaliau ruošiasi vesti.

— Žinoma, mes visi atspėjome, kas jo išrinktoji, — tarė Konvėjus. — Mardžorė Dilkė. Šauni mergytė.

Atrodė, kad atėjo eilė kalbėti misteriui Kvinui, tačiau jis to nepadarė, ir toje tyloje tvyrojo kažkokia provokacija. Tarsi jis būtų nesutikęs su paskutiniu sakiniu. Tai privertė Konvėjų užimti gynybinę poziciją.

— Kas dar ji galėtų būti? A, Ivšemai?

— Nežinau, — nutęsė Tomas Ivšemas. — Ką jis tiksliai pasakė? Kad užkietėjęs viengungis ruošiasi vesti, kad negali pasakyti mums ledi vardo, kol negavo jos leidimo, kad tai dar neturi būti paskelbta. Pamenu, pasakė, kad jis velnioniškai laimingas. Kad nori, jog jo du seni draugai žinotų, kad maždaug tuo metu sekančiais metais jis bus laimingas vedęs vyras. Žinoma, nutarėme, kad tai Mardžorė. Jie buvo puikūs draugai. Praleisdavo su ja daug laiko.

— Tik... — pradėjo Konvėjus ir nutilo.

— Ką tu norėjai pasakyti, Dikai?

— Na, noriu pasakyti, kad tai keista. Jei jo išrinktoji buvo Mardžorė, tai kodėl apie sužadėtuves nebuvo paskelbta iškart? Noriu pasakyti: kam tos paslaptys? Panašiau, kad tai buvo ištekėjusi moteris — žinote, kas nors, kurios vyras buvo ką tik miręs ar su kuriuo ji skyrėsi.

— Tai tiesa, — sutiko Ivšemas. — Jei viskas buvo taip, aišku, kodėl sužadėtuvės nepaskelbtos iškart. Ir, žinote, jei galvoju apie tai, tai netikiu, kad jis dažnai matėsi su Mardžore. Visa tai buvo dar prieš metus. Pamenu, jog galvodavau, kad santykiai tarp jų atvėso.

— Įdomu, — pasakė misteris Kvinas.

— Taip. Atrodė, lyg kažkas būtų tarp jų įsiterpęs.

— Kita moteris, — susimąstęs ištarė Konvėjus.

— Dievulėliau, — tarė Ivšemas. — Žinote, tą vakarą senasis Derekas buvo beveik nepadoriai linksmas. Jis atrodė girtas nuo laimės. Tačiau... Negaliu tiksliai to paaiškinti, bet jis atrodė ir keistai iššaukiantis.

— Kaip žmogus, stojęs prieš Likimą, — sunkiai pasakė Aleksas Portalas.

Ar jis kalbėjo apie Dereką Keipelį, ar apie save patį? Misteris Satervaitas, pažvelgęs į jį, linko pritarti antrajai išvadai. Taip, Aleksas Portalas vaizdavo žmogų, stojusį prieš Likimą.

Jo vaizduotė, apkvaišinta alkoholio, staiga atsakė į tą istorijos vietą, kuri priminė jo paties slaptą susirūpinimą.

Misteris Satervaitas pažiūrėjo aukštyn. Ji vis dar buvo ten. Vis dar nejudri, sustingusi tarsi negyva, ji klausėsi, stebėjo...

— Iš tiesų, — pasakė Konvėjus. — Keipelis buvo susijaudinęs — kažkaip keistai. Apibūdinčiau jį kaip žmogų, kuris ėjo lažybų iš didelės sumos ir, nepaisant didelio pasipriešinimo, laimėjo.

— Gal jis kaupė drąsą tam, ką ruošėsi padaryti? — spėjo Portalas.

It tarsi paskatintas minčių asociacijos, jis atsikėlė ir įsipylė sau dar išgerti.

— Nė velnio, — aštriai pasakė Ivšemas. — Beveik galiu prisiekti, kad jis nieko panašaus neturėjo galvoje. Konvėjaus tiesa. Laimingas lošėjas, kuris statė didelę sumą ir vos gali patikėti savo pasisekimu. Tokia buvo jo laikysena.

Konvėjus atrodė prislėgtas.

— Tačiau po dešimties minučių... — pasakė.

Jie sėdėjo tylėdami. Ivšemas trinktelėjo per stalą.

— Kažkas turėjo atsitikti per tas dešimt minučių! — suriko. — Turėjo! Bet kas? Pamėginkime jas detaliai prisiminti. Visi kalbėjomės. Vidury pokalbio Keipelis staiga atsikėlė ir išėjo iš kambario...

— Kodėl? — pasiteiravo misteris Kvinas.

Atrodė, kad jo įsikišimas sunervino Ivšemą.

— Prašau?

— Aš tik pasakiau: “Kodėl?“, — pakartojo misteris Kvinas.

Ivšemas susiraukė, mėgindamas prisiminti.

— Tuo metu tai neatrodė svarbu... O! Na, žinoma, — paštas. Ar neprisimenate, kaip mes susijaudinome dėl to skambučio? Pamenate, jau tris dienas buvome užpustyti sniego. Didžiausia šimtmečio pūga. Visi keliai buvo nepravažiuojami. Jokių laikraščių, jokių laiškų. Keipelis išėjo pažiūrėti, ar pagaliau ką nors atnešė, ir gavo didelę krūvą rašliavos. Laikraščių ir laiškų. Jis atvertė laikraštį, norėdamas pažiūrėti, ar yra kokių naujienų, o tada užlipo į viršų su savo laiškais. Po trijų minučių mes išgirdome šūvį... Nesuprantama... Visiškai nesuprantama.

— Tai nėra nesuprantama, — pasakė Portalas. — Aišku, vyrukas gavo kažkokių nelauktų žinių iš laiško. Sakyčiau, akivaizdu.

— O! Nemanykite, kad mes praleidome tokį akivaizdų dalyką. Tai buvo vienas iš pirmųjų tardytojo klausimų. Bet Keipelis neatplėšė nė vieno savo laiško. Visa krūva neatplėštų gulėjo ant jo tualetinio stalelio.

Portalas nuliūdo.

— Jūs įsitikinęs, kad jis neatplėšė vieno iš jų? Juk galėjo perskaitęs jį sunaikinti?

— Esu tikras, kad ne. Žinoma, tai būtų natūralus sprendimas. Ne, visi laiškai buvo neatplėšti. Jokių nuodėgulių, jokių skiaučių... Kambaryje nėra židinio.

Portalas papurtė galvą.

— Nepaprasta.

— Tai šmėkliškas reikalas, visa kartu paėmus, — tyliai pasakė Ivšemas. — Kai išgirdome šūvį, su Konvėjumi užlipome aukštyn ir radome jį. Sakau jums, tai mane sukrėtė.

— Manau, kad jūs tuoj pat paskambinote policijai? — pasakė misteris Kvinas.

— Tada Roistone dar nebuvo telefono, įvedžiau jį, kai nusipirkau šią vietą. Ne, laimei, virtuvėje tuo metu buvo vietinis policininkas. Vienas iš šunų — tu pameni vargšą senąjį Roverį, Konvėjau? — prieš dieną paklydo. Pravažiuojantis vežikas rado jį pusiau palaidotą pusnyje ir nuvežė į policijos nuovadą. Jie atpažino, kad jis Keipelio, ir kad tai šuo, kurį jis ypatingai mėgo, tad policininkas atėjo su juo. Jis atvyko prieš minutę, kai nuaidėjo šūvis. Tai apsaugojo mus nuo dalies rūpesčių.

— Dievaži, tai bent pūga buvo, — prisiminė Konvėjus. — Maždaug šiuo metų laiku, ar ne? Ankstyvas sausis.

— Manyčiau, vasaris. Na, greitai po to mes išvykome į užsienį.

— Esu beveik tikras, kad tai buvo sausis. Mano medžiotojas Nedas — tu pameni Nedą? — susiluošino sausio pabaigoje. Tai atsitiko kaip tik po šio įvykio.

— Tada tai turėjo būti pati sausio pabaiga. Juokinga, kaip sunku yra atsiminti datas po keleto metų.

— Vienas iš sunkiausių dalykų pasaulyje, — palaikydamas pokalbį, įsiterpė misteris Kvinas. — Nebent galėtumėte atrasti kokį įžymų visuomenėje įvykį — karaliaus nužudymą ar didelį žmogžudžio teismą.

— Na, žinoma, — sušuko Konvėjus, — tai buvo kaip tik prieš Epltono bylą.

— Gal po jos, ar ne?

— Ne ne, argi neatsimeni — Keipelis pažinojo Epltonus — jis viešėjo pas senuką praeitą pavasarį — savaitę prieš jo mirtį. Vieną vakarą kalbėjo apie jį — koks jis buvo šykštuolis ir kaip baisu tokiai jaunai ir gražiai moteriai, kaip misis Eplton, būti pririštai prie jo. Tada nebuvo jokių įtarimų, kad tai ji jį nugalabijo.