Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Pasišalinus moterims, kėdės buvo pritrauktos arčiau prie liepsnojančių rąstigalių dideliame atvirame židinyje.

— Kiek jums pilti? — svetingai paklausė Ivšemas, iškeldamas viskio grafiną.

Kai visi pasakė, kiek įpilti, pokalbis nukrypo prie temos, anksčiau buvusios tabu.

— Ar pažinojote Dereką, Satervaitai? — paklausė Konvėjus.

— Šiek tiek.

— O jūs, Portalai?

— Ne, nebuvau jo sutikęs.

Jis tai pasakė taip tvirtai ir ryžtingai, kad misteris Satervaitas nustebęs pažiūrėjo į jį.

— Man nepatinka, kai Laura imasi tos temos, — lėtai tarė Ivšemas. — Žinot, po tos tragedijos namas buvo parduotas stambiam verslininkui. Po metų jis pasišalino, nes vieta jam netiko, ar panašiai. Daug nesąmonių buvo pasakyta, kalbama, kad name vaidenasi, ir namas gavo blogą vardą. Tada Laura privertė mane balotiruotis Vakariniame Kidlvėjuje, o tai reiškė, kad gyvensime šioje vietovėje. Nebuvo taip jau lengva susirasti tinkamą namą. Roistonas atpigo, ir... Na, pagaliau aš jį nusipirkau. Šmėklos yra nesąmonė, bet vis dėlto nesinori, kad tau nuolat primintų, jog gyveni name, kuriame nusišovė tavo draugas. Vargšas senasis Derekas... Niekada nesužinosime, kodėl jis taip padarė.

— Jis ne pirmasis, kuris nusišovė, negalėdamas pasakyti priežasties, — sunkiai ištarė Aleksas Portalas.

Jis atsikėlė ir įsipylė dar išgerti, taškydamas viskį.

“Jis labai prastai jaučiasi, — pagalvojo misteris Satervaitas. — Išties labai prastai. Norėčiau žinoti, kodėl.“

— Vaje! — šūktelėjo Konvėjus. — Paklausykite vėjo. Tai laukinė naktis.

— Puiki naktis šmėklų klajonėms, — nepagalvojęs nusijuokė Portalas. — Visi pragaro velniai šiąnakt išsikraustė laukan.

— Pasak ledi Lauros, net juodžiausias iš jų atneš mums laimę, — šypsodamasis priminė Konvėjus. — Tš!

Vėjas vėl sustiprėjo, baisiai staugdamas, o kai jis aprimo, į dideles medines duris kažkas tris kartus garsiai pasibeldė.

Visi pašoko.

— Po galais, kas čia galėtų būti tokiu metu? — suriko Ivšemas.

Jie spoksojo vienas į kitą.

— Atidarysiu, — pasakė Ivšemas. — Tarnai nuėjo miegoti.

Jis nuėjo prie durų, kiek pasiknebinėjo prie sunkių sklendžių ir pagaliau jas atlapojo. Ledinis vėjo gūsis švilpdamas įsiveržė į holą.

Durų rėmuose stovėjo aukštas ir lieknas vyriškis. Stebinčiam misteriui Satervaitui jo drabužiai kažkokio keisto spalvoto durų stiklo sukelto efekto dėka sušvytėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Kai jis žengė į priekį, paaiškėjo, kad tai liesas tamsiaplaukis vyras automobilisto drabužiais.

— Turiu atsiprašyti už ši įsiveržimą, — maloniu balsu pasakė nepažįstamasis. — Tačiau sulūžo mano mašina. Nieko baisaus, mano vairuotojas ją taiso, bet tai užtruks kažkur apie pusvalandį, o lauke taip velniškai šalta...

Jis nutilo, ir Ivšemas skubiai prabilo:

— Aš manau. Užeikite ir išgerkite ko nors. Gal galėtume pagelbėti dėl jūsų mašinos?

— Ne, dėkoju. Mano vyrukas žino, ką daryti. Beje, mano pavardė Kvinas — Harlis Kvinas.

— Sėskite, misteri Kvinai, — pasiūlė Ivšemas. — Seras Ričardas Konvėjus, misteris Satervaitas. Mano pavardė Ivšemas.

Misteris Kvinas išklausė pristatymą ir atsisėdo į kėdę, kurią Ivšemas svetingai stumtelėjo į priekį. Židinio šviesa metė šešėlį skersai jo veido, ir tai suteikė jam kaukės išraišką.

Ivšemas įmetė keletą pagalių į židinį.

— Išgersite?

— Dėkoju.

Ivšemas padavė jam stiklą ir pasiteiravo:

— Tai jūs gerai pažįstate šiuos kraštus, misteri Kvinai?

— Prieš kelerius metus čia keliavau.

— Išties?

— Taip. Tada šis namas priklausė Derekui Keipeliui.

— O! Taip, — pasakė Ivšemas. — Vargšas Derekas Keipelis. Ar jį pažinojote?

— Taip.

Ivšemo elgesys kiek pakito, nors to nepastebėtų tas, kas nepažįsta angliško charakterio. Prieš tai jis buvo kiek santūresnis, tačiau dabar tai pamiršta. Misteris Kvinas pažinojo Dereką Keipelį. Jis buvo draugo draugas, o dėl to už jį galima laiduoti.

— Stulbinantis atsitikimas, — pasakė patikliai. — Mes kaip tik apie tai kalbėjome. Sakau jums, nenorėjau pirkti šio namo. Jei būtų dar kas tinkama, bet, matot, nieko nebuvo. Tą naktį, kai jis nusišovė, mes su Konvėjumi buvome name, ir, garbės žodis, aš visada tikiuosi, kad štai išlįs jo šmėkla.

— Sunkiai paaiškinamas reikalas, — lėtai ir apgalvotai pasakė misteris Kvinas. Nutilo, tarsi aktorius, pasakęs svarbią repliką.

— Jūs sakote — sunkiai paaiškinamas, — užsidegė Konvėjus. — Tai nesuprantama paslaptis, ir taip bus visada.

— Kas žino, — paprieštaravo misteris Kvinas. — Taip, sere Ričardai, jūs sakėte...?

— Stulbinantis. Vyrukas pirmoje gyvenimo pusėje, linksmas, gyvena be jokių rūpesčių. Su juo — penki ar šeši seni bičiuliai. Per pietus kupinas entuziazmo, kuria planus ateičiai. O nuo pietų stalo jis eina tiesiai į savo kambarį viršuje, ima revolverį iš stalčiaus ir nusišauna. Kodėl? Niekas nežino. Ir nesužinos.

— Ar tai nėra per smarkus teiginys, sere Ričardai? — šypsodamasis paklausė misteris Kvinas.

Konvėjus įsispoksojo į jį.

— Ką norite tuo pasakyti? Nesuprantu.

— Problema nebūtinai yra neišsprendžiama, jei ji buvo neišspręsta.

— O! Nagi, žmogau, jei niekas nepaaiškėjo iki šiol, nepanašu, kad paaiškės po dešimties metų!

Misteris Kvinas švelniai papurtė galvą.

— Nesutinku. Istorijos pėdsakai yra priešais jus. Istoriko amžininko parašyta istorija visada būna mažiau teisinga už istoriją, parašytą vėlesnių kartų. Bėgant laikui, atsiranda tikra perspektyva, viskas matosi proporcingai. Jei norite pavadinimo, tai, kaip ir viskas, yra reliatyvumo klausimas.

Aleksas Portalas palinko į priekį. Jo veidas skausmingai susiraukė.

— Jūs teisus, misteri Kvinai, — sušuko, — jūs teisus. Laikas nepadeda atsikratyti problemų — tik naujai parodo jas — parodo kitu pavidalu.

Ivšemas tolerantiškai šypsojosi.

— Tada jūs sakote, misteri Kvinai, kad jei mes šiąnakt surengtume, sakykime, apklausą apie Dereko Keipelio mirties aplinkybes, mes taip pat galėtume prieiti prie tiesos, kaip ir tada?

— Dar labiau, misteri Ivšemai. Asmeniniai palyginimai beveik išnyko, ir jūs prisiminsite faktus, nesuteikdami jiems asmeninių interpretacijų.

Ivšemas abejodamas susiraukė.

— Žinoma, mums reikia išeities taško, — pasakė misteris Kvinas savo ramiu balsu. — Išeities tašku paprastai būna versija. Esu tikras, kad vienas iš jūsų turi sugalvojęs kokią versiją. Pavyzdžiui, jūs, sere Ričardai?

Konvėjus susimąstęs suraukė kaktą.

— Na, ką gi, — pasakė atsiprašančiu tonu, — mes manėme... mes, žinoma, visi manėme, kad visa tai kažkaip turėjo sietis su moterimi. Paprastai būna ji arba pinigai, tiesa? O tai tikrai nebuvo pinigai. Su jais neturėjo jokių rūpesčių. Tad... Kas dar tai galėtų būti?

Misteris Satervaitas krūptelėjo. Jis pasilenkė į priekį, norėdamas įterpti savo mintelę, ir, tai darydamas, pastebėjo moterį, prisiplojusią prie viršutinio aukšto galerijos baliustrados. Ji spaudėsi prie jos ir buvo nematoma, išskyrus iš tos vietos, kur sėdėjo jis pats. Ji aiškiai įdėmiai klausėsi to, kas vyko apačioje. Ji buvo tokia nejudri, kad jis vos galėjo patikėti savo akimis.

Bet jis gana lengvai atpažino suknelės raštą — senoviškas brokatas. Tai Eleonora Portal.

Ir staiga visų vakaro įvykių nuotrupos susidėjo į tvarkingą mozaiką: misterio Kvino atvykimas buvo ne atsitiktinumas, o aktoriaus pasirodymas, kai atėjo jo eilė vaidinti. Didžiojoje Roistono salėje vaidinama drama. Nors vienas iš aktorių negyvas, dramai netrūksta tikroviškumo.