Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Eik sau, — atsiliepė Mastersas. — Ir keturiasdešimties mylių atstumas.

— O! — šūktelėjo antrasis. — Nėra ko skubėti su šiuo remontu. Nenorėsite išvykti, kol audra nepraeis. Neatrodo, kad mažasis šeimininkas dievintų griaustinį ir žaibus.

— Tikiuosi, jie jį ten užganėdins, — sumurmėjo vairuotojas. — Aš pats ten užsuksiu ko nors užkrimsti.

— Su Biliu Džonsu viskas tvarkoj, — patikino mechanikas. — Gera virtuvė.

Misteris Viljamas Džonsas, aukštas drūtas penkiasdešimtmetis “Varpų ir juokdario“ savininkas, negrabiai lenkėsi prie misterio Satervaito.

— Galiu iškepti jums puikų kepsnį, sere, ir bulvių ir pateikti tokį sūrį, kurio norėtų bet kuris džentelmenas. Prašau ten, sere, į kavos kambarį. Dabar pas mus nedaug klientų, žvejai ką tik išėjo. Kiek vėliau užsipildysim medžiotojais. Dabar yra tik vienas džentelmenas, Kvinas...

Misteris Satervaitas sustojo kaip įbestas.

— Kvinas? — ištarė susijaudinęs. — Ar sakėte Kvinas?

— Taip, sere. Gal jūsų draugas?

— Taip, žinoma. O! Taip! — tirtėdamas nuo susijaudinimo, misteris Satervaitas nesuvokė, kad pasaulyje gali būti ir daugiau žmonių ta pačia pavarde. Jis visai neabejojo. Netikėtai prisiminė mechaniko suteiktą informaciją. “Žmonės, kurie ateina ir išeina...“. Labai tikslus misterio Kvino apibūdinimas. O smuklės pavadinimas irgi pasirodė ypatingai mielas.

— Dieve mano, Dieve mano, — dūsavo misteris Satervaitas. — Kaip keista. Šitaip tu man susitik! Misteris Harlis Kvinas, ar ne?

— Teisingai, sere. Jis kavinukėje, sere. O! Štai tas džentelmenas.

Aukštas, besišypsantis, mielas misteris Kvinas pakilo nuo staliuko ir prabilo gerai pažįstamu balsu.

— O! Misteri Satervaitai, mes vėl susitikom. Kaip netikėta!

Misteris Satervaitas karštai paspaudė jam ranką.

— Džiugu. Nepaprastai džiaugiuosi. Puikus gedimas. Žinote, mano mašina. Jūs čia apsistojote? Ilgam?

— Tik vienai nakčiai.

— Tad man išties pasisekė.

Misteris Satervaitas patenkintas atsiduso ir atsisėdo priešais savo draugą. Stebėjo tamsų, besišypsantį veidą, apimtas malonaus laukimo jausmo.

Antrasis papurtė galvą.

— Aš iš tiesų, — pasakė, — neturiu dubens su auksinėmis žuvelėmis ar triušio skrybėlėje.

— O gaila! — šūktelėjo misteris Satervaitas ir kiek suglumo. — Taip, turiu prisipažinti, kad aš maždaug taip apie jus ir galvoju. Fokusininkas. Cha, cha. Štai kuo aš jus laikau. Fokusininku.

— Tačiau jūs atliekate triukus, o ne aš, — pasipriešino misteris Kvinas.

— A! — energingai šūktelėjo misteris Satervaitas. — Be jūsų man nieko neišeitų. Man trūksta... Kaip čia pasakius... Įkvėpimo?

Misteris Kvinas nusišypsojo ir pakratė galvą.

— Tas žodis per stiprus. Sakyčiau, užuominos, ir tiek.

Tą akimirką prie jų priėjo smuklininkas su duona ir gabalu geltono sviesto. Kol jis dėliojo maistą ant stalo, užeigą nušvietė ryškus žaibo blykstelėjimas, ir beveik virš galvos pasigirdo griaustinis.

— Šitokią naktį... — pradėjo misteris Satervaitas ir nutilo.

— Keista, — pasakė smuklininkas, — bet būtent šiuos žodžius norėjau ištarti ir aš. Kaip tik šitokią naktį kapitonas Harvelis parsivežė namo nuotaką, o kitą rytą jis pradingo visiems laikams.

— O! — staiga suriko misteris Satervaitas. — Na, žinoma!

Jis suprato užuominą. Dabar jam pasidarė aišku, kodėl Kertlington Maleto pavadinimas buvo pažįstamas. Prieš tris mėnesius jis perskaitė visus straipsnius apie stulbinantį kapitono Ričardo Harvelio dingimą. Kaip ir kiti Didžiosios Britanijos laikraščių skaitytojai, jis galvojo apie dingimo detales, ir kaip kiekvienas britas, kūrė savo versijas.

— Žinoma, — pakartojo. — Tai atsitiko Kertlington Malete.

— Šitame name jis buvo apsistojęs paskutinę žiemą medžiodamas, — pasakė smuklininkas. — O! Aš gerai jį pažinojau. Stiprus gražus jaunas džentelmenas, kuriam tikriausiai niekas nerūpi. Manau, kad su juo baigta. Daug kartų mačiau jį su mis Le Kuto, jojančius namo, ir visas kaimas kalbėjo, kad iš to kas išeis. Na, žinoma, taip ir atsitiko. Ji labai graži jauna ledi, ir geros reputacijos, nežiūrint į tai, kad svetimšalė, iš Kanados. Ech! Čia kažkokia nesuprantama paslaptis. Niekada nesužinosime tiesos. Tas įvykis sudaužė jai širdį. O taip! Turbūt girdėjote, kad ji pardavė namą ir išvyko į užsienį. Negalėjo ištverti žmonių žvilgsnių. Ją badė pirštais, nors ta vargšė mažiulė buvo visai nekalta! Tai neperprantama paslaptis.

Jis papurtė galvą, tada, staiga prisiminęs savo pareigas, išskubėjo iš kambario.

— Neperprantama paslaptis, — tyliai pakartojo misteris Kvinas.

Jo balsas provokuojančiai paveikė misterio Satervaito ausis.

— Jūs manote, kad mes galime atskleisti tą paslaptį, su kuria nesusidorojo Skotland Jardas? — griežtai paklausė.

Pašnekovas mostelėjo ranka.

— Kodėl gi ne? Praėjo šiek tiek laiko. Trys mėnesiai. Atsiranda skirtumas.

— Tai keista mintis, — nutęsė misteris Satervaitas. — Kad vėliau viską galima matyti aiškiau.

— Kuo daugiau laiko praeina, tuo daugiau dalykų įgauna proporcijas. Galima suvokti, koks tikrasis jų tarpusavio santykis.

Stojo tyla, trukusi kelias minutes.

— Nesu tikras, kad aiškiai prisimenu faktus, — dvejodamas prabilo misteris Satervaitas.

— Manau, kad pamenate, — ramiai atitarė misteris Kvinas.

Tokio padrąsinimo misteriui Satervaitui ir reikėjo. Gyvenime jis dažniausiai atlikdavo stebėtojo ir klausytojo vaidmenį. To misterio Kvino kompanijoje viskas apvirsdavo aukštyn kojom. Čia jau misteris Kvinas būdavo supratingu klausytoju, o misteris Satervaitas užimdavo scenos vidurį.

— Maždaug prieš metus, — pradėjo jis, — mis Eleonora Le Kuto įsigijo Ešli Greindžą. Tai gražus senovinis namas, bet daugelį metų jis buvo apleistas ir tuščias. Geresnės savininkės jis negalėjo tikėtis. Mis Le Kuto — prancūzė iš Kanados, jos protėviai emigravo per Prancūzijos revoliuciją ir paliko jai beveik neįkainojamų prancūziškų relikvijų ir senovinių daiktų kolekciją. Ji irgi buvo kolekcionierė. Turėjo labai gerą išlavintą skonį. Tad kai ji po tragedijos nutarė parduoti Ešli Greindžą ir viską, kas jame buvo, misteris Kairas G. Bredbernas, milijonierius amerikietis, nedvejodamas nusipirko Greindžą už 60000 svarų.

Misteris Satervaitas patylėjo.

— Užsiminiau apie tai, — pasakė atsiprašydamas, — ne todėl, kad šie dalykai kaip nors sietųsi su įvykiu. Kalbant iš esmės, jie nesusiję, bet norėjau sukurti jaunosios mis Harvel atmosferą.

Misteris Kvinas linktelėjo.

— Atmosfera visada labai svarbi, — pasakė rimtai.

— Tad mes turime merginos paveikslą, — tęsė antrasis. — Tik dvidešimt trejų, šviesiaplaukė, daili, rafinuota, viskas išbaigta ir švelnu. Nepamirškime jos turtų. Ji buvo našlaitė. Misis Sent Kler, ledi su nepriekaištingu išsiauklėjimu ir socialine padėtimi, gyveno su ja kaip duenja. Bet Eleonora Le Kuto visiškai disponavo savo turtu. O turto medžiotojų niekada nereikia ieškoti su žiburiu. Mažiausiai tuzinas bepinigių jaunuolių visą laiką sukinėjosi aplink ją — medžioklės metu, biliardinėje, — kur tik ji beeitų. Šnekama, kad jaunasis lordas Lekenas, labiausiai pageidaujama parti šalyje, prašė jos rankos, bet jos širdis liko laisva. Iki pasirodant kapitonui Ričardui Harveliui.

Kapitonas Harvelis užsukdavo į vietinę užeigą medžiodamas. Jis pasiutusiai gerai medžiojo su šunimis. Gražus besijuokiantis velniūkštis. Pamenate seną patarlę, misteri Kvinai? “Laimingas bernelis, kuriam peršantis neteks ilgai lakstyti paskui mergelę.“ Patarlė išsipildė. Ričardas Harvelis susižadėjo su Eleonora Le Kuto po dviejų mėnesių.