Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Ji buvo aukšta, tamsiaplaukė, niūri. Pakankamai panaši į “Varpų ir juokdario“ savininką, kad galėtum ją vadinti jo dukra.

— Labas vakaras, Meri, — pasisveikino misteris Kvinas. — Audringa naktis.

Ji linktelėjo.

— Nekenčiu tų audringų naktų, — sumurmėjo.

— Tikriausiai bijote griaustinio? — maloniai pasiteiravo misteris Satervaitas.

— Bijau griaustinio? Tik jau ne aš! Jo bijau mažiausiai. Ne, tiesiog audra juos užveda. Šneka, šneka apie tą patį per tą patį, kaip gausybė papūgų. Pradeda tėvas. “Tai man primena naktį, kai vargšas kapitonas Harvelis...“

— ir taip toliau, ir taip toliau. — Ji pasisuko į misterį Kviną.

— Jūs girdėjote, kaip jis įsijaučia. Ir kokia iš to nauda? Argi negalima praeities palikti ramybėje?

— Praeitis tik tada tampa praeitimi, kai išsprendžiamos problemos, — pasakė misteris Kvinas.

— Argi jos neišspręstos? Gal jis norėjo išnykti? Taip kartais pasielgia tie šaunūs džentelmenai.

— Manote, kad jis išnyko savo noru?

— Kodėl ne? Vis panašiau į tiesą nei tai, kad jį nužudė toks malonus žmogelis kaip Stivenas Grantas. Norėčiau žinoti, kodėl būtų norėjęs jį žudyti? Vieną dieną Stivenas per daug išmaukė, prikalbėjo jam šlykštybių ir buvo atleistas. Bet kas iš to? Jis įsidarbino ne prastesnėje vietoje. Ar tai pakankama priežastis šaltakraujiškai nužudyti žmogų?

— Bet juk policija ir mano, kad jis nekaltas, — įsiterpė misteris Satervaitas.

— Policija! Kam rūpi policija? Kai Stivenas vakare užeina į barą, visi vyrai keistai sužiūra į jį. Jie iš tiesų netiki, kad jis nužudė Harvelį, bet nėra tikri tuo, tad šnairuoja į jį ir dėbso iš padilbų. Ot gyvenimėlis — matyti, kaip žmonės traukiasi nuo tavęs, lyg tu kažkuo nuo jų skirtumeisi. Kodėl tėvas nenorėjo nieko girdėti apie mano vestuves su Stivenu? “Tu gali geriau parduoti savo paršus, mergyte. Man Stivenas nekliudo, bet... na, mes nežinome, ar ne?“

Ji nutilo, o jos krūtinė kilojosi nuo stipraus apmaudo.

— Tai žiauru, tai paprasčiausiai žiauru, — prapliupo. — Stivenas net musės nenuskriaustų! Ir visą gyvenimą bus žmonių, kurie manys, kad jis tai padarė. Jis darosi vis keistesnis ir niūresnis. Aš ir nesistebiu. O dėl jo pokyčių vis daugiau žmonių manys, kad kažkas už to slypi.

Ji vėl nutilo. Žvelgė įsispyrus į misterį Kviną, lyg kažkas jame būtų vertęs ją taip karštai kalbėti.

— Negi nieko negalima padaryti? — paklausė misteris Satervaitas.

Jis buvo nuoširdžiai susikrimtęs. Matė, kad viskas neišvengiama, įrodyti, jog Stivenas Grantas nekaltas, buvo dar sunkiau dėl to, kad įkalčiai prieš jį buvo migloti ir jų trūko.

Mergina atsisuko į jį.

— Tik tiesa gali jam padėti! — sušuko. — Jei rastų kapitoną Harvelį, jei jis grįžtų... Jei tik būtų žinoma, kas atsitiko iš tiesų...

Ji sukūkčiojusi nutilo ir išbėgo iš kambario.

— Graži mergytė, — pasakė misteris Satervaitas. — Liūdna. Norėčiau... labai norėčiau kaip nors jai padėti.

Jo kilni širdis buvo susirūpinusi.

— Darome viską, ką galime, — paaiškino misteris Kvinas. — Iki tol, kol jūsų mašina bus paruošta, liko dar pusvalandis.

Misteris Satervaitas pažiūrėjo į jį.

— Jūs manote, kad mes galime sužinoti tiesą, paprasčiausiai šnekučiuodamiesi?

— Jūs esat matęs daug gyvenimo, — rimtai tarė misteris Kvinas. — Daugiau nei kiti.

— Gyvenimas praėjo pro mane, — karčiai pasakė misteris Satervaitas.

— Bet tai išaštrino jūsų regėjimą. Jūs matote ten, kur kiti yra akli.

— Tai tiesa, — atsiliepė misteris Satervaitas. — Aš didis stebėtojas.

Jis nusiraminęs didžiavosi savimi. Kartėlio akimirka praėjo.

— Aš manau taip, — pasakė po kelių minučių. — Norėdami suprasti dalyko priežastis, mes turime ištirti pasekmes.

— Labai gerai, — pagyrė misteris Kvinas.

— Šios bylos pasekmė yra tokia: mis Le Kuto — noriu pasakyti, misis Harvel, — yra žmona, bet ir nėra žmona. Ji nėra laisva, negali vėl ištekėti. O gerai įsižiūrėję, pamatome Ričardą Harvelį, kaip nuodėmingą vyrą iš niekur, su paslaptinga praeitimi.

— Sutinku, — pasakė misteris Kvinas. — Jūs matote tai, ką visi linkę matyti, ko negalima praleisti, — kapitoną Harvelį, įtartiną asmenį rampos šviesoje.

Misteris Satervaitas abejodamas pažiūrėjo į jį. Tie žodžiai kažkaip bruko į jo mintis kiek kitokį vaizdą.

— Mes ištyrėme pasekmes, — pasakė jis. — Na, rezultatą. Dabar galime...

— Jūs neaptarėte griežtai materialaus rezultato, — nutraukė jį misteris Kvinas.

— Sutinku, — kiek padvejojęs prabilo misteris Satervaitas. — Reikia nuodugniai viską ištirti. Sakykime, kad tragedijos rezultatas toks: misis Harvel yra žmona ir ne žmona, negali vėl ištekėti, misteris Kairas Bredbernas gali nusipirkti Ešli Greindžą ir tai, kas jame yra, už... berods, 60000 svarų, kažkas Esekse galėjo išsirūpinti Džoną Matiją kaip sodininką. Turėdami šiuos faktus, mes neįtariame “kažko Esekse“ ar misterio Kairo Bredbemo už kapitono Harvelio dingimo surežisavimą.

— Jūs sarkastiškas, — pasakė misteris Kvinas.

Misteris Satervaitas griežtai pažiūrėjo į jį.

— Bet jūs tikriausiai sutinkate?...

— O! Aš sutinku, — atsakė misteris Kvinas. — Mintis absurdiška. Kas toliau?

— Te vaizduotė nuneša mus į tą lemtingą dieną. Sakykime, kad kapitonas dingo šįryt.

— Ne ne, — šypsodamasis paprieštaravo misteris Kvinas. — Kadangi mūsų vaizduotė valdo laiką, tai pasukime jį kiek kitaip. Tarkime, kad kapitonas Harvelis dingo prieš šimtą metų. Tai reiškia, kad dabar yra 2025 metai.

— Jūs keistuolis, — lėtai ištarė misteris Satervaitas.

— Jūs tikite praeitimi, o ne dabartimi. Kodėl?

— Neseniai jūs pavartojote žodį “atmosfera“. Dabartyje atmosferos nėra.

— Tikriausiai tai tiesa, — susimąstęs pasakė misteris Satervaitas. — Taip, tai tiesa. Dabartis linkusi būti ribota.

— Geras žodis, — pasakė misteris Kvinas.

Misteris Satervaitas juokingai nusilenkė.

— Jūs per daug malonus, — tarė.

— Paimkime... ne šiuos metus, tai būtų per sunku. Na, sakykime, praėjusius, — tęsė antrasis. — Jūs turite talentą grakščioms frazėms, tad juos ir apibūdinkite.

Misteris Satervaitas valandėlę mąstė. Jis rūpestingai saugojo savo reputaciją.

— Prieš šimtą metų buvo Parako ir Kulkų amžius, — pasakė. — Ar galime teigti, kad 1924-ieji buvo Kryžiažodžių ir Vagių, įsilaužiančių per orlaidės, amžius?

— Labai gerai, — pritarė misteris Kvinas. — Vadinate tai tarptautiniu ar tautiniu reiškiniu?

— Turiu prisipažinti, kad apie Kryžiažodžius daugiau nieko negaliu pasakyti, — pasakė misteris Satervaitas.

— Bet Vagys, įsilaužiantys per orlaidės, klestėjo Žemyne. Pamenate tas žymias vagysčių iš Prancūzijos pilių serijas? Buvo įtariama, kad vienas žmogus negalėjo to padaryti. Buvo priimti išradingiausi sprendimai. Buvo iškelta versija, kad su tuo susijusi akrobatų Klondinių trupė. Kartą mačiau jų spektaklį. Buvo išties meistriškas. Motina, sūnus ir duktė. Jie gana paslaptingai pranyko iš scenos. Bet mes nukrypome nuo temos.

— Netoli, — pasakė misteris Kvinas. — Tik už kanalo.

— Kur prancūzų damos šlapina savo pirščiukus, pasak mūsų puikiojo šeimininko, — nusijuokė misteris Satervaitas.

Stojo tyla. Ji kažkodėl atrodė reikšminga.

— Kodėl jis dingo? — sušuko misteris Satervaitas. — Kodėl? Kodėl? Tai neįtikėtina — kažkoks magiškas triukas.