Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Tikriausiai, — atsiliepė Porteris. — Civilizuoti žmonės, — pridūrė po poros minučių.

— Norite pasakyti?..

— Žmonės, kurie ilgai gyveno už civilizacijos ribų, kartais grįžta. Pasuka atgal. Kad ir kaip tai pavadintume.

Jie užlipo ant žolėtos kalvos. Misteris Satervaitas tankiai alsavo. Jam niekada nepatikdavo kopti į kalnus.

Jis pažvelgė į langą. Veidas vis dar buvo jame ir atrodė gyvas kaip niekada.

— Kaip matau, mūsų šeimininkė pasigailėjo.

Porteris probėgomis dėbtelėjo į langą.

— Manau, Ankertonas uždraudė ką keisti, — pasakė abejingai. — Tokie žmonės, kaip jis, nori didžiuotis kitos šeimos šmėklomis, ir kas gi surizikuos jas pašalinti, kai jis sumokėjo už jas grynaisiais.

Jis valandėlę patylėjo, žvelgdamas ne į namą, bet į tankų mišką, kuris juos supo.

— Ar jūs kada pagalvojote, kad civilizacija velniškai pavojinga? — paklausė.

— Pavojinga? — tokia revoliucinga pastaba šokiravo misterį Satervaitą iki širdies gelmių.

— Taip. Matote, čia nėra apsauginių vožtuvų.

Jis staiga apsisuko, ir jie nusileido žemyn tuo pačiu taku, kuriuo ir užlipo.

— Aš išties nelabai jus suprantu, — pasakė misteris Satervaitas, vikriai trepsendamas šalia pašnekovo, kuris ėjo dideliais žingsniais. — Protingi žmonės...

Porteris nusijuokė trumpu keliančiu nerimą juoku. Tada pažvelgė į teisingąjį džentelmeną šalia savęs.

— Jūs manote, kad tai tik tušti žodžiai, misteri Satervaitai? Bet yra žmonių, kurie gali jums pasakyti, kada kils audra. Jie pajunta ją ore. O kiti žmonės gali nuspėti rūpesčius. Dabar bus rūpesčių, misteri Satervaitai, didelių rūpesčių. Tai gali atsitikti bet kurią akimirką. Tai gali...

Jis suakmenėjo, suspausdamas misterio Satervaito ranką. Ir tą tylos minutę tai atsitiko — atsklido dviejų šūvių garsas, lydimas riksmo — moters riksmo.

— Dieve mano! — sušuko Porteris. — Tai atsitiko.

Jis nubėgo takeliu žemyn, o misteris Satervaitas dusdamas mėgino neatsilikti. Po minutėlės jie išbėgo į pievelę, netoli Slaptojo sodo tvoros. Tuo pačiu metu Ričardas Skotas ir misteris Ankertonas atskubėjo iš priešingos pusės, nuo namo. Jie sustojo, žiūrėjo vienas į kitą, į kairę ir į dešinę nuo Slaptojo sodo įėjimo.

— Tai... tai atsklido iš čia, — pasakė Ankertonas, mostelėjęs drebančia ranka.

— Pažiūrėkime, — tarė Porteris. Jis pasuko į aptvarą. Apėjęs paskutinį bugienių gyvatvorės vingį, sustojo kaip įkastas. Misteris Satervaitas pažvelgė jam per petį. Ričardas Skotas garsiai riktelėjo.

Slaptajame sode buvo trys žmonės. Du gulėjo ant žolės, prie akmeninio suolo, vyras ir moteris. Trečioji buvo misis Steiverton. Ji stovėjo netoli jų, šalia gyvatvorės, žvelgdama siaubo sustingdytomis akimis, ir kažką laikė dešinėje rankoje.

— Airise! — sušuko Porteris. — Airise, dėl Dievo meilės! Ką tu turi rankoje?

Ji pažiūrėjo į tai nustebusi, su neįtikėtinu šaltakraujiškumu.

— Tai pistoletas, — nusistebėjo.

O tada, nors rodėsi, kad prabėgo amžinybė, bet išties tik kelios sekundės, pridūrė:

— Aš... jį pakėliau.

Misteris Satervaitas išėjo į priekį, kur Ankertonas su Skotu klūpojo ant velėnos.

— Daktarą, — murmėjo pastarasis. — Reikia daktaro.

Bet kviesti daktarą jau buvo per vėlu. Džimis Alensonas, kuris skundėsi, kad smėlynų žyniai vengia atsakymo apie ateitį, ir Moira Skot, kuriai čigonė grąžino šilingą, ilsėjosi ramybėje.

Ričardas Skotas pradėjo trumpą tyrimą. Krizėje jo nervai buvo geležiniai. Po pirmo skausmingo riksmo jis vėl susitvardė.

Švelniai vėl paguldė savo žmoną.

— Šauta iš nugaros, — trumpai pasakė. — Kulka perėjo kiaurai.

Tada jis pakėlė Džimį Alensoną. Jo žaizda buvo krūtinėje, o kulka liko kūne.

Prie jų priėjo Džonas Porteris.

— Negalima nieko liesti, — pasakė griežtai. — Policija turi pamatyti viską, kaip buvo.

— Policija, — ištarė Ričardas Skotas. Jis staiga pažvelgė liepsnojančiu žvilgsniu į moterį, stovinčią prie bugienių gyvatvorės. Jis žengė žingsnį jos link, bet tuo pat metu Džonas Porteris irgi pajudėjo, užtverdamas jam kelią. Kurį laiką atrodė, kad abu draugai kovoja žvilgsniais.

Porteris labai ramiai papurtė galvą.

— Ne, Ričardai, — pasakė. — Tau taip atrodo, bet tu klysti.

Ričardas Skotas kalbėjo sunkiai, aplaižydamas perdžiūvusias lūpas.

— Tada kodėl... ji tai turi rankoje?

Ir vėl Airisė Steiverton pasakė tuo pačiu apmirusiu balsu:

— Aš jį pakėliau.

— Policija, — stodamasis pasakė Ankertonas. — Turime tuoj pat iškviesti policiją. Gal paskambinsi, Skotai? Kažkas turi čia likti... Taip, aš esu tikras, kad kažkas turėtų čia likti.

Misteris Satervaitas džentelmeniškai pasisiūlė likti. Šeimininkas priėmė pasiūlymą su aiškiu palengvėjimu.

— Damos, — paaiškino. — Turiu pranešti šią žinią damoms, ledi Sintijai ir savo brangiajai žmonai.

Misteris Satervaitas pasiliko Slaptajame sode ir žiūrėjo į Moiros Skot lavoną.

— Vargšė mergytė, — pasakė pats sau. — Vargšė mergytė...

Jis pacitavo sau baigiamuosius žodžius apie piktus žmones, gyvenančius tarp visų. Ar Ričardas Skotas kaip nors nėra atsakingas už savo nekaltos žmonos mirtį? Jis svarstė, ar jie pakars Airisę Steiverton. Jam nepatiko taip galvoti, bet ar dalis kaltės negali būti priskirta žmonijai? Blogis, kurį kuria žmonės...

O sumokėjo už jį nekalta mergaitė.

Jis pažvelgė į ją su stipriu gailesčiu. Matė jos mažą veidelį — tokį išbalusį ir susimąsčiusį, su šypsena, sustingusia ant lūpų. Matė garbanotus auksinius plaukus, ausytes. Ant ausies spenelio buvo kraujo dėmė. Jausdamasis tarsi seklys, misteris Satervaitas nužvelgė auskarą, nusviestą šalin jai krentant. Jis ištiesė kaklą. Taip, jis buvo teisus, kitoje ausyje buvo mažas perliukas.

Vargšė mergytė, vargšė mergytė.

— O dabar, sere, — pasakė inspektorius Vinkfildas.

Jie buvo bibliotekoje. Inspektorius, sumaniai atrodantis valingas vyriškis, daugiau kaip keturiasdešimties metų amžiaus, užbaiginėjo savo tyrimus. Jis apklausė daugumą svečių, o dabar gilinosi į bylą. Klausėsi, ką kalba majoras Porteris su misteriu Satervaitu. Misteris Ankertonas sugniužęs sėdėjo kėdėje, žvelgdamas į sieną priešais save.

— Kiek supratau, džentelmenai, — tarė inspektorius, — jūs ėjote pasivaikščioti. Grįžote į namą takučiu, kuris suka pro kairįjį taip vadinamo Slaptojo sodo kraštą. Teisingai?

— Visiškai, inspektoriau.

— Jūs išgirdote du šūvius ir moters riksmą?

— Taip.

— Tada nubėgote kiek kojos neša, išnėrėte iš miško ir pasukote Slaptojo sodo įėjimo link. Jei kažkas išeitų iš sodo ir pasuktų į dešinę, jis susitiktų su misteriu Ankertonu ir misteriu Skotu. Jei jis pasuktų į kairę, tai neliktų jūsų nepastebėtas. Teisingai?

— Taip ir yra, — atsiliepė majoras Porteris. Jo veidas buvo labai išbalęs.

— Tad, rodos, viskas aišku, — pasakė inspektorius. — Misteris ir misis Ankertonai su ledi Sintija Dreidž sėdėjo pievutėje, misteris Skotas buvo biliardinėje, kurios langai veda į pievą. Dešimt minučių po šešių misis Steiverton išėjo iš namo, persimetė keliais žodžiais su ten sėdinčiais ir nuėjo pro namo kampą į Slaptąjį sodą. Po dviejų minučių visi išgirdo šūvius. Misteris Skotas išbėgo iš namo ir su misteriu Ankertonu nuskubėjo į Slaptąjį sodą. Tuo pat metu jūs ir misteris... hm... Satervaitas atėjote iš priešingos pusės. Misis Steiverton buvo Slaptajame sode, laikė rankoje pistoletą, iš kurio buvo du kartus iššauta. Manau, kad ji iš pradžių nušovė ledi, kuri sėdėjo ant suoliuko. Tada kapitonas Alensonas pašoko ir priėjo prie jos, o ji šovė jam į krūtinę. Kiek suprantu, ji anksčiau buvo... hm... prisirišusi prie Ričardo Skoto...